… Kai rašai tekstą ir iš anksto žinai, kokių aistringų prieštaravimų jis susilauks.
Vakar „Girstučio” kultūros ir sporto centre pažiūrėjau ukrainiečių aktorių trupės „Nezazemleni” spektaklį „Karo spiralė”. Aktoriai Jevgenij Bondarskij, Yelizaveta Tzilik, Oksana Ždanova, Jekaterina Aleksejeva, Jekaterina Sary-Jurjeva ir kiti.
Autentiški Rusijos užpuolimą patyrusiųjų liudijimai, nuo vaikų, karių iki senelių, perpinti asociatyvia aktorių vaidyba, karo sirenų, sprogimų garsais ir graudžia ukrainiečių etnomuzika.
Dviprasmiškas įspūdis: skaudus liudijimų tikrumas, didelė aktorių meistrystė. Ir gal trečdalis kalbos-nenormatyvinė rusiška leksika.
Tiek rusiško kriminalinio žargono paskutinįsyk girdėjau bene prieš keturis dešimtmečius sovietų kariuomenėje. Kur buvau, kaip ir mano kartos lietuviai vyriokai, ne savo noru.
Salėje sėdi orios Kauno ponios ir močiutės, kai kas mažus vaikus atsinešė. Publika aiškiai lengvai šokiruota, bet tyli, kenčia, klausosi – juk ukrainiečiams solidarumo parodyti susirinko.
Jaučiu didelę pagundą išeiti. Ryžto mesti iššūkį, pasielgti kitaip, negu dauguma, dažniausiai man užtenka.
Bet vėlgi, nenoriu, kad atrodytų kaip nepagarba Ukrainos žmonių kančiai. Tai ištveriu iki pabaigos.
Jei okupantams pavyksta primesti mums savo padugnių žodyną – reiškia, leidžiame jiems laimėti svarbią pergalę prieš mūsų kultūrą.
Eidamas iš spektaklio, girdžiu garsią dviejų pusamžių damų diskusiją. Viena, matyt, jaučianti poreikį kažkaip pateisinti teatralus, įtikinėja:
” – Bet, kai tavo šalį žudo, prievartauja, apie leksiką negalvotum”.
” – Galvočiau”, – sakau praeidamas.
Moterys grįžteli ir beveik choru atsako:
” – Nee!”
Nepasiginčysi, moterys, be abejo, geriau žino, ką tu galvotum ir darytum.
Tačiau nuoširdžiai manau, kad apie leksiką reikia galvoti. Nes tai yra tavo šalies dalis. Gal net svarbesnė už kitas. Kokia leksika – tokia ir šalis. Jei okupantams pavyksta primesti mums savo padugnių žodyną – reiškia, leidžiame jiems laimėti svarbią pergalę prieš mūsų kultūrą.
Kita vertus, turbūt čia ne vien ukrainiečių problema. Sprendžiant iš įvairių ženklų, tai dešimtmečiais mūsų pasaulyje vykstančios viešo bendravimo degradacijos apraiškos.
Bolševikai, kad valdyti teritoriją, pradžioje pirmiausiai stengėsi užimti telegrafą, geležinkelio stotį, paštą. O vėliau, kad valdyti ir žmonių smegenis, stengėsi juose įdiegti bolševikinės kempinligės ideologinę programėlę. Buvo naudojami draudimai ir nuolatinio ideologinių dogmų kalimo (kartojimo) metodika. Ir tai jiems puikiai sekėsi (Pasirodo, kad net malda „Tikiu į Dievą Tėvą”, palyginus su bolševikine kalimo metodika- neefektinga. Pavyzdys- TS LKD partija.). Šiuo metodu naudojasi ir dabartiniai valdantieji. Radijas, televizija, spauda, išskyrus „Respubliką”- užimti. Pastaroji- prorusijiška, todėl, vaizduodama, kad vadovaujasi demokratijos principais net gerbiamo kunigo Roberto Grigo kritinius priekaištus valdžiai kartais spausdina. Bolševikinės ideologijos vaisiai- tvarūs. Kai „Respublikoje” pranešė džiugią žinią jog bus nukeltas vieno iš Lietuvos pardavėjo Rusijai Cvirkos paminklas, tai savo komentarais pradėjo kelti bangas, mano nuomone, penktos ir šeštos kolonų atstovai. Per pusdienį buvo „ištransliuota” virš 100-to šiai žiniai neigiamų komentarų (Tik nereikia kartoti antrukų teiginio, jog tokius- prorusijiškus komentarus rašo Putino troliai iš Petrogrado). O tuo metu palaikančių paminklo nukėlimą buvo tik trys komentarai. Tai arba „Respublika” tokius ištrina (o čia jau VSD darbas), arba Lietuva jau- subrandinta, ne be „Respublikos” pagalbos, naujai okupacijai. Aš labiau esu linkęs galvoti apie „brandą”. Mat internetu naudojasi ne tik nepriklausomybės priešai, bet gali naudotis ir Lietuvos patriotai. Paskaičius „Respublikoje” publikuojamus komentarus ir po kitais straipsniais, tokia nuomonė tik stiprėja. Nes patriotiškų komentarų- mažai. Ukraina po okupanto padu buvo ilgiau negu Lietuva. Aš, kaip ir gerbiamas kunigas Robertas Grigas, irgi tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Nežinau kaip buvo kitur, bet mano tarnybos vietoje prosovietiškiausi buvo karininkai lietuviai (pastarieji su lietuviais kareiviukais net akis į akį kalbėdavo tik rusiškai) ir seržantai ukrainiečiai. Tad man nenuostabu jog tas rusų kalbos šleifas ir tęsiasi paminėtame spektaklyje. Suprantu teisingą kunigo reakciją į ukrainiečių teatralų vartojamus rusiškus žargonus, keiksmažodžius. Tačiau man labiau rūpi mažėjantis Lietuvos žmonių patriotiškumas. Kur viso to priežastys?
O kodel tie aktoriai rusiškus keiksmažodžius demonstruoja ne fronte, bet teatru salėse? Vieni kovoja, o aktoreliai keikiasi?
Menas yra paveikus, kiek jis mus išveda iš komforto zonos, priverčia susimąstyti…netgi sukelia skausmo pojūtį, pažadina gėdos jausmą, priverčia pagalvoti apie žmogiškąsias vertybes.
Galime neiti į teatrą, jeigu nepatinka meninės raiškos formos, bet kai ta pati padugnių leksika „liejasi plačiai” per masines informavimo priemones, tai kur dar žemiau begalima nupulti?
Gerai yra pasakęs Rolandas Maskoliūnas: „…pasaulio bėda, kad, turėdami puikų instrumentą – smegenis, daugelis žmonių juo menkai naudojasi”.