Mūsų valdantiesiems pradėjus riboti dalį Rusijos tranzito į Karaliaučiaus sritį, Maskva paskelbė tai pakankama karo prieš Lietuvą priežastimi. „Casus belli” lotyniškai.
Gal tik grasina, gąsdina. Bet, žinant šimtametę Rytų kaimyno elgsenos patirtį – ir naujausią Ukrainos užpuolimo košmarą – garantijų jokių nėra.
Tarptautinių blokų įtampos irgi raudonai įkaitę. Kaip buvo visų pasaulinių konfliktų išvakarėse.
Panašu, kad tereikia atsitiktinės kibirkšties, ir vėl plykstelės visuotinis nebevaldomas gaisras.
Didžioji dalis savarankiškai (ne svetimos ar savos propagandos klišėmis) mąstančios Lietuvos visuomenės tą grėsmę, per 30 metų turbūt pirmąsyk tokią realią, jaučia. Ir nerimo bei klausimų bangos, matyt, pasiekia valdžios ešelonus, kad ir kaip jie būtų pastaraisiais metais atitolę nuo tikrųjų savo tautos rūpesčių.
Kam prireikė ir koks situacijos suvokimo lygis leido dabarties pasaulio atmosferoje, pritvinkusioje benzino garų, skelti papildomas kibirkštis? Geopolitiškai itin nesaugioje Lietuvos aplinkoje?
Valdantieji bando atsikirtinėti į tuos ore tvyrančius, į nesaugumo stresą nardinamos visuomenės keliamus klausimus. Pagrindiniai atsikirtinėjimai / pasiteisinimai yra šie. Pamėginsiu juos eilės tvarka sudėlioti ir taip pat paeiliui atskleisti jų nepagrįstumą.
1. „Čia ne mes, čia Europos Sąjunga!” Tiesiog vykdome sankcijų Rusijai kažkurio ten paketo reikalavimus ir nepraleisime į Karaliaučiaus sritį tam tikrų prekių.
2. Čia mūsų solidarumo su grobikišką Rusijos pradėtą karą kenčiančia Ukraina reikalas. Turime, kur tik galime, apsunkinti agresoriui gyvenimą.
3. Čia Lietuvos orumo ir suverenumo gynimas. Turime elgtis ryžtingai, nepaisyti jokių spaudimų, grasinimų, kaip verždamiesi į Nepriklausomybę 1990 – 1991 m. Tai mūsų patriotinė ir savigarbos pareiga.
4. Rusijai nereikia pretekstų pradėti karą. Jei tulžis trenks į galvą, susikurs užpuolimo priežastį ir be tranzito – kaip SSSR 1939 m. užpuolė Suomiją ir Lenkiją.
Visi tie pasiaiškinimai neatlaiko netgi paviršutiniškos kritikos (kurios didžiojoje žiniasklaidoje, vieningai pučiančioje valdžios dūdą, neberasime).
Taigi, 1) Europos Sąjunga, ir joje vis labiau monopolinį vaidmenį įgyjanti Vokietija, pakvipus paraku dar viename ES rytų pasienyje, gana artikuliuotai pasakė mūsų valdžioms „stabdyti arklius”. Visai logiškai nurodė, kad sankcijos draudžia Rusijai eksportuoti savo prekes į užsienio šalis. Bet ne iš Rusijos į jos valdomą Karaliaučiaus sritį. O tranzito sąlygos esančios įtvirtintos LR – RF sienų sutartyje. Ir LR stojimo į ES sutartyse.
Kad ir banditiška toji RF, bet, kol sutartys nėra denonsuotos, jos įpareigoja. Į šį ES sveiko proto balsą šiaip jau uoliai Briuselio signalams paklūstantys mūsų valdininkai ėmė murmėti, kadgi čia Lietuvai „išsukinėjamos rankos”. Retas atvejis, kai EK ir kokiai Vokietijai, atrodo, labiau rūpi Lietuvos likimas, negu paauglišku „heroizmu” trykštantiems mūsų pačių politikams.
2) Į mūsų istorinį ir žmogišką jautrumą ukrainiečių tautos kančioms nuolat apeliuojama, teisinant dažnusyk nelogiškus, neadekvačius ir isteriškus LR valdančiųjų sprendimus (kaip su tais rusų kriminalinio žargono keiksmažodžiais, solidžių (?) veikėjų platinamais Lietuvos viešosiose erdvėse ir kažkodėl manant, kad taip gelbstima Ukraina ir ribojama rusų įtaka.
Lietuva drauge su Lenkija yra tos šalys, kurios teikia daugiausia humanitarinės ir visokios kitokios pagalbos kovojančiai už savo išlikimą Ukrainai. Tai ne tiktai valdžių nuopelnas, bet ir mūsų tautų, visuomenių nuoširdaus palaikymo išraiška.
Sakykite, kuo pagelbės Ukrainai banalaus buitinio tranzito į Karaliaučių varžymai? Ir kuo pasitarnautų ukrainiečių laisvei scenarijus, jei Lietuva, suteikusi ramų prieglobstį dešimtims tūkstančių Ukrainos karo pabėgėlių, taip pat būtų nusiaubta Rusijos išplėsto konflikto?
Agresorė, banditiškas režimas, teroristinė valstybė – visa tai yra teisingi, tačiau labiau į emocijas kreipiami apibūdinimai. Reali politinė pagalba reikalautų šaltu protu dėliojamų šito lauko šachmatų figūrų. Kokio aiškiai pristigo Baltarusijos, Taivanio, dabar Karaliaučiaus krizių sprendimų priėmėjams LR valdžioje.
3) Bet, sako man, čia mūsų patriotizmo, orumo ir valstybinio suverenumo reikalas! Jei būtume taip nuolaidžiai, atsargiai veikę, gal nei Kovo 11-ąją nebūtume drįsę atkurti Valstybės, nei Sausio 13-ąją nebūtume gynęsi! Esame narsi tauta, Ivanas su lapine „ušanka” mums nenurodinės. Tranzitas – tai juk per mūsų, LR, ir ES, teritoriją!
Atsakau. Atgimimo metais kovojome už savo, kaip tautos, išlikimą. Kurio sąlyga buvo atkurti savąją, nacionalinę, valstybę. Todėl tuomet buvo pateisinama ir net būtina dėl šio bendro tikslo prisiimti dideles rizikas. Daužyti galva SSSR kalėjimo sieną, tada jau gerokai įpuvusią, stoti prieš okupantų tankus.
Tuo metu sveikas avantiūrizmas buvo priespaudą laužanti ir gyvenimą išlaisvinanti jėga. Dabar, kai turime savo valstybę, kad ir sergančią korupcijos bei demokratijos imitavimo ligomis – atsakingų politikų svarbiausia pareiga yra padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad neprarastume savo valstybės. Neprarastume netgi toms 180 dienų, apie kurias nerimastingai kalbėjo Estijos premjerė Kaja Kallas (esą, Rusijai okupavus Baltijos šalis, NATO pajėgos pagal numatytus planus per tiek dienų jas atsiimtų; tik nežinia, kas iš tų šalių ir jų gyventojų dar būtų likę).
Vaizdžiai ir taipgi emocionaliai tariant, savąją tautą mylinčių valstybės vyrų ir moterų užduotis – maksimaliai užtikrinti, kad nekiltų kibirkščių, galinčių paversti Vilniaus ar Kauno senamiesčius Mariupoliu numeris 2.
Įdėti visas įmanomas pastangas, kad Lietuvos vaikų, vyrų ir moterų lavonai nesimėtytų gatvėse. Tikras patriotizmas – tai esamomis nepalankiomis sąlygomis kiek įmanoma garantuoti valstybės ir jos piliečių saugumą. Parama vaikus gimdančioms ir auginančioms šeimoms. Orų pragyvenimą leidžianti kainų ir atlyginimų politika. Tautinės tapatybės, dvasinės kultūros, prieinamos sveikatos apsaugos puoselėjimas.
Tai būtų nesumeluota Tėvynės meilė iš politinės klasės pusės, – nūnai, atsisakant net minties apie tokias veikimo kryptis, patogiai pravardžiuojama „populizmu”. Patriotizmas reiškiasi būtent tokių sąlygų savajai šaliai kūrimu – o ne sektantiška terminologija persunktais pašnekėjimais apie „europines”, „tvariąsias”, „įtraukiąsias” vertybes.
4) Be abejo, Rusijos užpuolimui nereikia tikrai esamos priežasties. Labai panorėjusi, susikurs kokią Mainilą (kaimas Karelijos sąsmaukoje, kurį, esą,”apšaudė” suomiai 1939 metais; SSSR taip pagrindė agresiją prieš šiaurės kaimynus).
Tačiau ar tai reiškia, kad mūsų valdžia turėtų pakišinėti Maskvos despotijai tokį patogų pretekstą – „Žiūrėk, pasauli, neprognozuojami lietuviai badu marina mūsų „Kaliningradą”!
Nesvarbu, kad tai netiesa. Propagandos kare dažnai labiau paveikia (deja) ne tiktai kuo tikslesnis įvykių atspindėjimas, o tai, kiek nežinančių, nesigilinančių ir abejojančių pavyksta įtikinti vienam ar kitam galios centrui naudinga fikcija. Visiškai išgalvotos priekabės prie Lietuvos visą pasaulinę opiniją sutelktų mūsų valstybės palaikymui. Nevykęs bandymas padaužyti Sibiro meškai per nosį tuo Karaliaučiaus tranzitu – kažin, ar bus visuotinai išsiaiškinta Lietuvos naudai.
Tai siūlote, pasakys man valdančiųjų sprendimų advokatai, bučiuoti Maskvos teroristų, Bučos žudikų padus, nusileisti grasinimams?!
O, ne, susimilkite! Nereikia nei piktadarių bučiuoti, nei jų melų kartoti. Tačiau, rods, nei Latvija, nei Estija, nei Vidurio Europos šalys nekaltinamos padlaižiavimu rusams? Ir kažkaip išsilaiko jos principingai, oriai, ir sankcijas Rusijai taiko – bet į tokias sprogimui artimas būsenas kaip mūsiškiai su Taivaniu ar dabar su tranzitu į Karaliaučių – savęs neįsivaro. Kur čia paslaptis?
Ar anie visi kvaili ir konformistai? Ar mūsų politinė klasė dar ne itin subrendusi? Labiau paisanti savo modernios dogmatikos „vertybių”, o ne gyvybinių Lietuvos valstybės interesų?
Sprendimas riboti tranzitą iš Rusijos į Karaliaučių, taigi, besti špygą rusų meškai panosėn, galbūt dar būtų suprantamas, jei Lietuvoje stovėtų trys NATO brigados, o mūsų didžiuosius miestus ir strateginius objektus nuo atakų dengtų JAV priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patriot”. Kol mūsų sienų ir oro erdvės apsauga simbolinė, o Suvalkų koridorius labai pažeidžiamas, tokie veiksmai dvelkia itin neatsakingu prieš savo valstybės žmones avantiūrizmu .
Užbaigsiu susijusiu pamąstymu apie Pilėnus.
Profesorius Vytautas Landsbergis valstybinės šventės proga kreipėsi į susirinkusiuosius:
” – Pilėnai!” Kontekstas, jei gerai supratau, buvo toks – geriau sudegti, žūti, kaip Margirio pilies įgula, bet neprarasti savasties, nenusilenkti priešams.
Pakili toji mūsų istorinės romantikos poezija. Savo laiku, savo vietoje ji gali įkvėpti teisėtam pasipriešinimui. Pažadinti tautos savigarbą.
Tačiau susideginti ar/ir sudeginti savo tautą, valstybę neapgalvotais sprendimais turbūt didelio proto nereikia. Didesnių pastangų iš veikiančiųjų politikų pareikalautų nuoširdus kasdienis darbas, kaip politinėse ir karinėse krizėse išsaugoti savo valstybę bei jos žmones nuo potencialių grėsmių. Kaip apginti Lietuvos gyvybę.
