2025-01-11, Šeštadienis
Naujienlaiškis

Robertas Grigas. Atsisveikinimas su Vytautu Andziuliu

Kovo 18 dieną iš Domeikavos Lietuvos Kankinių bažnyčios į Romainių kapines palydėjome pogrindžio spaustuvės „ab“ kūrėjo Vytauto Andziulio žemiškuosius palaikus. Buvo gera jausti, kad iš tikrųjų esi Kaune, kadangi pagerbti Vytauto ir melstis už jį drauge su jo šeima susirinko gausus būrys bendraminčių, Sąjūdžio žmonių, šviesuolių, kuriems žodžiai „Lietuva“, „laisvė“, „sąžinė“ nėra tušti ir nėra dviprasmiški.

Vytautas Andziulis (1930–2018) drauge su bendražygiu Juozu Bacevičiumi 1978–1979 m. Salių kaime pakaunėje, kalvoje prie savo sodybos įrengė požemį, kurio angą išradingai užmaskavo šiltnamiu – žemių pripildytomis ir gėlių prisodintomis paslenkamomis betono dėžėmis (dabar muziejus, aplankykite). Šioje katakomboje V. A. sumontavo spaustuvės mašinas ir 1981–1991 m. išleido dešimčių pavadinimų sovietų draudžiamų religinių, tautinių patriotinių, Lietuvos istorijos ir kultūros leidinių – iš viso apie 130 000 egzempliorių tiražu.

Persekiojama, okupantų necenzūruota spauda buvo platinama visoje Lietuvoje. Sovietų KGB iki pat Atgimimo neįstengė aptikti ir nesustabdė šio gyvybiškai svarbaus Lietuvos savimonei naujosios knygnešystės darbo. Visą tą didelės įtampos ir rizikos laiką Vytautą visiškai palaikė ir jo darbuose talkino ištikima bendražygė, žmona Birutė. Žvelgdamas į jos drąsą ir keturis dorais žmonėmis užaugintus jų abiejų vaikus, pagalvoji, kad prancūzų posakis „ieškok moters“ (esą, toji slypi už bet kokios painiavos) gali būti taikomas ir teigiamąja prasme: už daugelio didžių vyrų darbų stovi ir kilni moteris…

Pavesdamas Dievo gerumui amžiną atilsį Vytautą, o paguodai – jo šeimą, nejučia pagalvoji, kad štai tokių žmonių – tyliai, kantriai, ryžtingai dirbančių reikalingus darbus – mes lig šiol dar ir esame Lietuva, kalbame lietuviškai, esame kaip tauta ir valstybė. Dažniau į tokias asmenybes įsižiūrėtumėt, ar ką, šiuolaikiniai visuomenės lyderiai… kūrėjai… žurnalistai…

(Iš pogrindžio spaustuvėje „ab“ pirmąsyk išleistos Kęstučio Genio eilių knygos „Ugnies kryžius“ – tai iš to plono rinkinėlio tekstų vėliau skambėjo Sąjūdžio himnai „Pabudome ir kelkimės“, „Birželio ankstų rytą“, „Grįžtu namo“:

„…Negi nieks neprisimins, nepagalvos – /
Žuvo jie, kovodami už mūsų laisvę /
Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos –
Netgi tos, kurią šiandieną ašaromis laistom…“

1 KOMENTARAS

Komentarai nepriimami.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Teresė Kezienė. APIE TIESĄ IR PRABUDIMĄ

Būna įdomių atsitiktinumų. Vienas man nutiko prieš dvejus, gal trejus metus. Lukiškių aikštėje grupelė žmonių giedojo Lietuvos himną. Nors...

Algirdas Patackas. Niekada jie netaps broliais… arba kaip gimsta tauta

Jaunutė ukrainiečių poetė Anastasija Dmitruk parašė eilėraštį, kuris akies mirksniu pasklido tarp visų rusiškai suprantančių interneto skaitytojų. Kas...

Kviečiama į paminėjimą: nekaltumą vertina ne komisijos ar istorikai, o tik teismas

2025 m sausio 12 d. Ukmergėje, Lėno miestelyje ir Lėno miške minimas žymiausias Vyčio apygardos partizanų mūšis su...

Česlovas Iškauskas. Sausio Idos: su kuo mums draugauti?

Sausis mums ypatingas. Ir ne tik todėl, kad Sausio 13-ąją atsilaikėme prieš įnirtusią sovietinę mašiną ir apgynėme Kovo...