Vis dar… ir vis dar viešoje komunikacijoje dominuoja pinigų – darbo užmokesčio klausimas. Taip. Streikuojantys mokytojai nenori mažo darbo užmokesčio. Bet jie nenori ir didelio darbo užmokesčio ir ypač kitų sąskaita, kaip mėgsta pabrėžti premjerė. Mokytojai siekia teisingo darbo užmokesčio! Jie nesiekia būti ta mistine PRESTIŽINE PROFESIJA, kuri kaip horizontas nuolat tolsta pažadėto šviesaus rytojaus kryptimi. Nes Mokytojo profesija yra tiek prestižinė, kiek gali būti prestižine bet kuri kita profesija visuomenėje, kurioje vyrauja pagarba išsilavinimui ir kompetencijai, bet ne visuomenėje, kurioje vertingiausi gebantys įsisavinti valstybės ir ES fondų lėšas.
Per tris dešimtis su virš darbo metų, jūsų senasis istorijos mokytojas regėjo, kaip buvo skaldomas profesinis mokytojų judėjimas. Skaldyk ir valdyk yra bet kokios valdžios įgyvendinimo metodas. Beginklis žmogus neturi galimybių ne tik kad būti prestižiniu, bet iš jo atimamas orumas ir savigarba. O kai nėra orumo, nėra ir oraus atlygio. Visus mano mokytojavimo metus iš visų tribūnų buvo aiškinama, kad tu, MOKYTOJAU, PRIVALAI!!!
Betgi žodis „privalai“ yra sudarytas iš žodžių „prieš valią“. Taip buvo kuriamas precedentas atimti iš mokytojų laisvo žmogaus savivertę. Prilygintas „paslaugų tiekėjui“, neapgalvotos, skubotos dar vienos švietimo reformos besąlyginiu vykdytoju paverstas, administracijos, mokinių ir jų tėvų, žiniasklaidos ir net valstybės mobingo slegiamas, pasakų trečio brolio kvailio įvaizdį gavęs mokytojas tapo antiprestižine profesija. Seni mokytojai traukiasi perdegę arba tiesiog išeina į pensiją. Jų pakeisti niekas neateina ir beveik neateis. Valdiškų mokyklų tinklas traukiasi, ir, panašu, kad tai liberaliosios politikos tikslas.
Todėl streikas vis dar nenutrūkęs, ėjimas iš įvairių Lietuvos vietų į Vilnių, į Kudirkos aikštę rodo, kad mokytojai atsitiesia. Čia renkasi orūs mokytojai, net nebūdami prestižinės profesijos atstovais, o ne tokiais, kurie susitikę su ŠMSM viceministru aptarti ugdymo turinio atnaujinimo problemų, dėkojo už suteiktą galimybę, beje, galimybę tik sutikti su nereikšmingomis nuolaidomis, ignoruojant konstruktyvią kritiką ir racionalius siūlymus. Orūs, nes nesitaiksto su administracijų manipuliavimu etatiniu apmokėjimu ir nelinkę dėkoti ugdymo įstaigos vadovui už „duonos kasdienės duok mums“…
O visuomenė arba tyli, arba piktdžiugiškai smerkia mokytojus…
Smerkit, atimdami iš savo vaikų orią ateitį…
