Man ir ne tik man visada keistai atrodė Švietimo prilyginimas paslaugai. Kas gi ta paslauga? Tai vieno asmens atliktas darbas patenkinant kito asmens poreikį. Pvz., dama eina į kirpyklą darytis šukuosenos. Kirpėja už sušukavimą gauna pajamas pagal sutartą kainą, kuriose įskaičiuotas pelnas. Po kirpyklos ta pati dama, jau sušukuota, išsikviečia taksi ir gauna pavėžėjimo paslaugą taip patekdama į operos premjerą. Šiuo atveju viskas aišku. Klientas norėjo konkrečios paslaugos, o paslaugos teikėjas ją suteikė.
Jei mane, kaip mokytoją valstybė prilygino paslaugos teikėju, tai ji pati save automatiškai nuvertino iki „buitinio kombinato“, kitais žodžiais tariant, valstybė pati save išvalstybino.
Bet jei paslaugos koncepciją perkelsime į kitas sferas, gaunasi sumaištis. Kartais tai įgauna netgi tragikomišką atspalvį. Ar tėvai pradėdami vaiką jam suteikia gimimo paslaugą? Ar kariškis gindamas Tėvynę suteikia savo tėvynainiams gynybos paslaugą? O gal nusikaltėliui suteikiama paslauga, kai policininkas jį suima, o teisėjas paskelbia nuosprendį? Ar čia irgi yra laisvanoriškas abiejų susitarimas pagal konkrečius įkainius už atitinkamą kokybę? Įsivaizduokime, kad sulaikytas nusikaltėlis policininkui pareiškia, kad buvo suimtas nekokybiškai ir todėl nesumokės ir netgi turi būti paleistas… Ir išvis, ar nusikaltėlio suradimo ir suėmimo veikla gali būti įvertinta adekvačiu sąnaudas atitinkamu įkainiu. Kažin… Nusikaltėlio sulaikymas, valstybės nepriklausomybės gynimas ar skubi medicinos pagalba paremta kitais principais. Tikrai didelių jų sąnaudų pateisinimas paremtas ne laukiamu „patenkinto kliento“ atlygiu, o grindžiamas VERTYBĖMIS: teisingumu, patriotizmu, gailestingumu, pilietiškumu. Ir šiuo atveju nesvarbu, kad šias funkcijas atlieka profesionalai, bet jie veikia ne pelno siekdami, o iš savo įsitikinimų, vertybių, galų gale net ir pašaukimo, kuriuo taip dažnai baksnojami mokytojai situacijose, kuriose norima juos „pastatyti į vietą“. Tai ar mokytojas yra paslaugos TIEKĖJAS, o mokinys jo KLIENTAS. Įsišaknijusioje praktikoje gali susidaryti toks klaidinantis įspūdis. Ypač tada, kai susierzinusi supermamytė reikalauja pakelti jos nepakartojamam pupuliukui pažymį, nes jis būgtai neteisingai įvertintas. Ir kaip nebūtų keista, bet visuomenė ir net valstybė stoja į kliento pusę… Aš neteikiu jokios paslaugos, o teikiu išsilavinimą, vykdydamas savo prisiimtą pareigą pagal valstybės nustatytą standartą. Jei mane, kaip mokytoją valstybė prilygino paslaugos teikėju, tai ji pati save automatiškai nuvertino iki „buitinio kombinato“ (sovietmečiu taip buvo vadinami buities paslaugų teikimo centrai), kitais žodžiais tariant, valstybė pati save išvalstybino. Be kita ko, prilygindama mokytoją paslaugos teikėjui, valstybė atėmė iš jo teisę už paslaugą imti mokytojui atrodantį deramu apmokėjimą už paslaugą. O kita vertus, klientas nebūtinai turi norėti ir naudotis paslauga. Tai jo teisė pasirinkti. Tame atsiranda ideologinė prielaida nesimokyti, nelankyti mokyklos.
Peršasi nemaloni išvada, kad organizuojanti ir koordinuojanti švietimo procesą valstybė neturi jokios intencijos ne tik kad tobulėti, bet ir išlikti bent jau artimiausią tūkstantį metų.
Bet kad ir kokius išvedžiojimus bedarytume, atsiduriame klystkelyje ir akligatvyje. Švietimas yra ne kas kita, kaip valstybės, visuomenės ir atskiro individo išgyvenimo strategija. Tai daugiau, nei manikiūro atnaujinimas. Net gamtoje gyvūnai moko savo jauniklius medžioti, kaupti ir išsaugoti maisto atsargas, išvengti pavojų. Mokymosi poreikis yra evoliuciškai apspręstas nuolatinis poreikis. Prisiminkime ir šūkį „mokytis visą gyvenimą“. Ir jei mokymasis / švietimas yra išgyvenimo strategija, tai kodėl valstybė ir visuomenė nerodo deramo domėjimosi jo situacija. Peršasi nemaloni išvada, kad organizuojanti ir koordinuojanti švietimo procesą valstybė neturi jokios intencijos ne tik kad tobulėti, bet ir išlikti bent jau artimiausią tūkstantį metų. Neoliberalistinė, o dar tiksliau pseudoliberalistinė švietimo politika Lietuvos švietimą išdarkė savo permanentinėmis reformomis, kurių padarinys yra nuolatinis sistemos smukimas. Eilinės valdančiosios daugumos vykdomos švietimo kaitos problemas tik pagilina, tai virsta destrukcija, o destruktyvi politika ima kvepėti nelabai maloniomis ideologijomis, paremtomis socialine inžinerija…
Istorija – gyvenimo mokytoja. Bet ar mes linkę mokytis, ar tenkinamės paslaugos gavimu?
Švietimas yra ne paslauga gyventojams, o valstybės pareiga jos piliečiams. „Paslauga” ją pavertė tie, kurie niekada nedirbo mokykloje ir net nesiruošė tam darbui. Bet dabartinės valdžios struktūros juos padarė „švietimo, mokslo ir net sporto ministrais” (arba ministrėmis). Todėl dabar ir bandoma visuomenę įtikinti, kad mokytojai (kurie privalo teikti paslaugą) reikalauja tik didesnio atlygio už jų teikiamą „paslaugą” ir lengvesnių sąlygų tą „paslaugą” teikti – mažesnio mokinių skaičiaus klasėje. Apie tai, kad švietimas yra ne paslauga, o valstybės pareiga, gyventojai jau seniai yra įtikinti. Ir taip įtikinti, kad sunku tikėtis, kad jie atsikvošės ir pakeis tik apie paslaugas pliurpiančią valdžią.
Kol mokytojai vervens ir tenkinsis keliais vyriausybės numestais grašiais, bet didelė tikimybė, kad nenumes, tol nieko nebus. Streikas turėjo būti politinis, o ne socialinis. Turėjo būti reikalaujama, kad mokytojai nėra nei teikėjai, nei tiekėjai- jie yra inteligentų sluoksnis, kaip ir buvo anksčiau.Taškas. Reikėjo reikalauti, kad naujų programų sudarytojai vyktų į pačias prasčiausiais mokyklas mokyti pagal savo sukurtas programas be vadovėlių. Jeigu nepasiteisintų jų „kūryba”, tokias personas sukišti į kalėjimą už nemokšiškumą ir švietimo naikinimą. Reikėjo reikalauti, kad taip vadinamas „lytiškumo ugdymas” būtų visiškai išimtas, kad būtų paskelbtos ant visų Lietuvos stogų tų moteriškų žmogų pavardės ir daug kitų dalykų. O dabar nulinis variantas.