Robertas Ramanauskas. Tarpiniai patikrinimai arba kas nutiko su Lietuvos švietimo sistema?

Viena gerai mokytojų tarpe žinoma edukatorė savo seminarų metu užduoda toli gražu ne retorinį klausimą: „Kas esame gaisrininkai ar ugniagesiai?“ Šis klausimas kaip niekad tapo aktualus šių metų pavasarį, kai prasidėjo gimnazijų trečiokų tarpinių patikrinimų sesija, kai kiekvienas naujas patikrinimas virsdavo nauju akibrokštu mokiniams, jų tėvams, mokytojams. Paskui šiuos akibrokštus pasipildavo masė interviu, įrašų socialiniuose tinkluose, radijo laidų… Gaisrininkai savo darbą dirbo, gaisras įsiplieksdavo vis labiau, o ugniagesiai gaisravietėje vis nesirodė ir nesirodo… O gaisras tęsiasi toliau, dar laukia istorijos ir geografijos tarpiniai patikrinimai, kurie virs dar bent vienu žibalo šliūkštelėjimu į ugnį.

Apie tarpinių patikrinimų fiasko kalbėjo žurnalistai, mokytojų dalykinės asociacijos, kurios teikė ŠMSM oficialius raštus, derėjosi dėl patikrinimų užduoties turinio ir jo apimčių, vykdymo terminų, kažkokių kompromisinių susitarimų buvo pasiekta, bet… bet gaisras tęsėsi. Ugniagesiu galėjo tapti Vyriausybė, bet ji nedrįso pripažinti, kad visas per jos kadenciją vykdytas ugdymo turinio atnaujinimo vajus, pareikalavęs kažkokio tai intelektualinio (gal net ir intelektualinio) potencialo, lėšų ir dabar jau atsistatydinusio Švietimo viceministro Ramūno Skaudžiaus „geležinės“ valios negirdėti ir nepaisyti mokytojų siūlymų ir net perspėjimų virto dar vienu Lietuvos Švietimo pertvarkos šnipštu. Nacionalinės švietimo agentūra ir jos vadovė vykdę vadinamąją reformą tapo tiesiog įkaitu ir atpirkimo ožiu. Ugniagesiais netapo politikai. Nei pozicija, nei opozicija. Bent jau šio straipsnelio autorius negirdėjo nei vieno politinio pareiškimo, kuris būtų nors kiek aiškiau įvertinęs situaciją. Kažkiek pabruzdėjo mokiniai, gal kažkiek jų tėvai, bet irgi nelabai garsiai. Gesinti gaisro neskubėjo ir mokyklų vadovai, prisiėmę jiems skirtą vaidmenį deramai organizuoti tarpinius patikrinimus, kad tik viskas vyktų sklandžiai. Teisybę apie tarpinius patikrinimus išsakė tik vienintelis Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, kuris tiesiog niekada nebijojo atvirai kalbėti apie mūsų švietimo būklę. Bent vienas lašas vandens į ugnį. Deja, bet tokiais ugnį gesinančiais lašais netapo nei NŠA direktorės, nei viceministro, nei dvigubas paties ministro Gintauto Jakšto atsistatydinimas. Gal būtų tapęs, jei būtų atvirai išsakyta tiesa, kodėl tiek pastangų ir lėšų pareikalavęs ugdymo turinio atnaujinimas ne tik nedavė laukto rezultato, bet ir sukėlė chaosą, masinį nepasitenkinimą ir baigėsi tuo, ką siūlė prieš metus ar net daugiau mokytojų asociacijos, kad 2024 metų tarpiniai patikrinimai būtų pilotiniai. Akivaizdu, kad mokytojai žymiai geriau suvokė, kokias grėsmes kelia beatodairiškas siekis tapti didžiaisiais Lietuvos švietimo sistemos reformatoriais. Kas išvalys švietimo Augėjo tvartus ir kada, nežinia. Ar šių metų rudens seimo rinkimai, naujoji valdančioji daugumą, naujasis Švietimo ministras turės valios ir galios mėginti užgesinti šį gaisrą, o gal ir toliau kurstys ugnį…

Nesigilinant į atnaujintų programų turinį ar tarpinių patikrinimų užduočių kokybę, vertėtų suvokti susidariusios švietime padėties priežasties-pasekmės ryšį ir tą ryšį įvertinti ne tiek iš edukologinės, kiek iš politinės perspektyvos. O kaip žinia, politika turėtų remti strategija, t. y. tikslų numatymu ir priemonių bei resursų numatytiems tikslams įgyvendinti sukaupimu. Kaip parodė keturių pastarųjų metų švietimo kaitos patirtis, nei viena, nei kita nebuvo iki galo padaryta. Nesuprantu, kodėl buvo ignoruojama tai, kad reformos sėkmė yra įmanoma tik tuo atveju, jei tos reformos vykdytojai bus suinteresuoti jos sėkme. O sėkme švietimo reformos vykdytojai, t. y. pedagogai negalėjo būti suinteresuoti dėl kelių priežasčių. Pirma, akivaizdžiai senstanti mokytojų bendruomenė jau pavargo nuo nesibaigiančio ir niekuo pozityviu nepasibaigiančios reformų kampanijos. Įgudusi gerai dirbti pagal laiko patikrintą ugdymo proceso algoritmą ir neparengta naujam, ji pasijuto palikta likimo valiai. Antra, pats naujų programų diegimas ir įgyvendinimo procesas nebuvo pagrįstas būtiniausiomis mokymo priemonėmis. Kai kurių mokomųjų dalykų vadovėliai, pratybos, skaitmeninės mokymo priemonės, kurios atitiktų ugdymo turinio atnaujinimo reikalavimus taip ir nesukurti. Situacija labai primena raudonosios armijos padėtį 1941 metais, kai vadai beginkliams kariams duodavo įsakymą ginklą įgyti mūšyje… Trečia, dabartiniai gimnazijų trečiokai daugeliu atvejų neturėjo nei žinių, nei iš anksto ugdytų gebėjimų, kad mokymasis pagal atnaujintas programas galėtų vykti sėkmingai. Deklaracijos, kad būtina mažinti mokinių krūvį, virto trečiokų mokymosi krūvio drastišku išaugimu. Lietuvoje ne tik mokytojai, bet ir mokiniai jaučia nuolatinį nuovargį ir perdegimą. Bet ar kam tai rūpi!? Taigi, galime daryti išvadą, kad strategija nebuvo paremta jokiais sėkmę garantuojančiais resursais. O kaipgi su tikslais!? O su tikslais dar blogiau. Jei resursai dar iš inercijos krutėjo, tai tikslai kaip ir sovietmečiu buvo ideologiški bei efemeriški: „pavyti ir aplenkti“… Ką? Gal Suomiją, gal Estiją, gal net Singapūrą. Tik tuos tikslus išsikeliant nebuvo jokių tyrimų, kas gi lėmė tų „konkurentų“ sėkmę, o kame mūsų nesėkmės, išryškėjančios įvairių tarptautinių tyrimų metu. Reikia pripažinti liūdną faktą, kad Lietuvoje nevystoma jokia pedagoginė mintis, mes neturime autentiškos savo mokyklos koncepcijos, nors turėjome puikią prof. Meilės Lukšienės parengtą „Tautiškos mokyklos“ koncepciją, ugdymo teorijos ir metodologijų, nebeliko net ir mokytojų „kalvės“, kurios trūkumą bandoma kažkaip kompensuoti Švietimo akademijų ir edukologijų skyrių universitetuose steigimu. Kaip byloja senas posakis: „Biednas, nes durnas, durnas, nes biednas“. Ir ta „biednystė“ visų pirma yra intelektualinė. Mes bandome pasivyti pasaulį vėluodami ir diegdami savo švietime tai, ko pasaulis jau ima atsisakyti, kaip nepasiteisinusių dalykų. Kas turėtų prisiimti atsakomybę, tai neaišku. Aišku viena, kad Lietuvos švietimo nuosmukis, virtęs visos sistemos gaisru yra kažkokio ar kažkokių „piromanų“ veikimo padariniu. Ir labai bijau, kad visa tai gali tęstis iki begalybės.

Esu senas istorijos mokytojas, bet dar nesukežęs, dar galėčiau dirbti ir gal net norėčiau dirbti ir išėjęs į pensiją, bet pavargau nuo betikslės kaitos. Patikėkit, ir aš toks ne vienas. Tą jaučia net jaunesni už mane kolegos mokytojai. O pamainos, kuri mane galėtų ir norėtų pakeisti nematyti. Lietuvoje padėtis švietime atbaido rinktis mokytojo darbą, pastarųjų metų reforma dar labiau nugąsdino linkusius rinktis ugdytojo kelią.

Pabaigai norėčiau kreiptis į tuos, kas yra vadinami visuomene. Turite vaikų, o gal jau ir vaikaičių. Ar esate suinteresuoti deramu jų išsilavinimu? Ar jus tenkina eksperimentai su jūsų atžalomis, kurie vyksta bemaž jau pusę amžiaus? Ar jus tenkina pervargę mokytojai? Ar jus tenkina Švietimo ministrai, kurie tenori įeiti į istoriją su dar viena „didžia“ reforma? 2024-ieji yra rinkiminiai metai, ką rinksitės jūs – gaisrininkus ar ugniagesius?