Esu senas istorijos mokytojas. Ir kadangi esu senas, tai mano gyvenimiškoji patirtis leidžia atpažinti dalykų pasikartojimus. O kartojasi jie, nes ir vėl siekiama dar sykį prievarta pakeisti NATŪRALIĄ ŽMOGAUS PRIGIMTĮ. Toks eksperimentas jau buvo. Jis nepavyko, bet kaina jo buvo tokia, kad dar iki šiol ne viskas sumokėta… vis dar mokam, prisiimdami dar vieną įsiskolinimą ateičiai.
Kaip senas mokytojas, puikiai suprantu, kad išsilavinimas yra visa tai, kas lieka žmogaus prote ir sieloje po to, kai jis baigė mokyklą. Visas dabartinis ugdymo turinio atnaujinimo vajus, į kurį įeina ir Gyvenimo įgūdžių programa su visuomenėje ažiotažą sukėlusiu lytiškumo švietimo turiniu, orientuota į kompetencijų ugdymą, t. y. į tai, kas lieka po mokymosi, ko išmokstama. O išmokstama (geriau ar prasčiau) to, ko buvo mokoma. Rengiant atnaujintą ugdymo turinį, vienas ŠMSM specialistas pasakė pastabą, kad Pilietiškumo pagrindų programoje PATRIOTIZMO sąvoka yra perteklinė, o švietimo ministras nežino, kiek yra lyčių, nes, mat, jis ne ekspertas. Įdomu, ar jis vedęs ir turi vaikų!?
Absurdo teatras siekė atmerkti žiūrovo akis, dabartinis absurdas jas siekia užmerkti.
Abu pavyzdžiai tarsi atkeliavę iš absurdo teatro. Bet kultūrinė paradigma, deja, kita. Absurdo teatras siekė atmerkti žiūrovo akis, dabartinis absurdas jas siekia užmerkti, nes nusikaltimai vykdomi taip, kad juos matytų kuo mažiau žmonių ir būtų kuo mažiau liudininkų…
Leistinumo ribų nustūmimas suponuoja jų nepaisymą. Tikrovės neigimas veda į jos griovimą.
Pradėjau mokytojauti tuo metu, kai vyko lūžis, buvo atsisakoma nutylėtos ir iškraipytos sovietinės istorijos mokymo, ir imta mokyti tikrosios. Džiaugiausi tuo, nes neliko prievolės MELUOTI.
Dabar vėl akivaizdžius dalykus siekiama neigti. Raginama meluoti, nepaisant jokios PEDAGOGINĖS ETIKOS, vien todėl, kad privalu besąlygiškai vykdyti sprendimus priimančiųjų valią, be asmeninio apsisprendimo. Ar tai normali situacija!? Ar kolegos mokytojai pasiryžę meluoti?
Melas kyla iš dorovės stokos. Iš dorovės stokos kyla ir ankstyvas neplanuotas nėštumas, ir sanguliavimo įvairovės prilyginimas laisvei, o baigiasi viskas tuo, ką istorija ne sykį fiksavo, kad po viso to seka žmogaus sąmonės ir kūno užvaldymas pagal primestą algoritmą, nes žmogų be moralės lengva valdyti. O toks užvaldymas bet kada gali baigtis masinėmis žudynėmis sardinių metodu.
Sakysite, kad vaizdas, kurį pateikiu yra apokaliptinis. Gal šiandien dar ne. Bet nežinia, kas nutiks poryt. Leistinumo ribų nustūmimas suponuoja jų nepaisymą.
Tikrovės neigimas veda į jos griovimą, vienų sąmoningai siekiamą, kitų – nesąmoningai vykdomą. Tai, kad valdžia siekia ne tik ignoruoti, bet ir neigti akivaizdžius dalykus, byloja apie totalitarizmo požymius. Ir dėl to kiekvienam verta sunerimti. Istoriškai susiklosčiusios politinės, kultūrinės, ekonominės ir socialinės struktūros vertinimas kaip turinčios NETEISINGĄ PATIRTĮ negali nieko kito reikšti, kaip pastangas sukurti naują realybę.
Tik, nepamirškime, kad naujos realybės kūrimui gali būti tik vienas vienintelis pagrindas – ideologija. Galim ją vadinti neoliberalistine, genderistine, progresyvistine, leftistine, neokomunistine, bet jos paskirtis visada liks ta pati – DIDYSIS PERKROVIMAS, numatantis išvalstybinimą, nuosavybės perskirstymą ir privačios nuosavybės keitimą panauda, šeimos funkcijos siaurinimą, o asmens laisvę keičiant individo įgeidžių tenkinimo ekonomika.
Pagrindinis istorijos klausimas yra ne kas-kur-kada, bet kam tai naudinga?
Kam naudinga tai, kas vyksta aplink? Turime apsispręsti, ar tai naudinga asmeniškai man, mano vaikams, artimiesiems… visai Vakarų civilizacijai, kuriai priskiriame save.
Civilizacijos žlunga ne tiek dėl barbarų antplūdžio, kiek dėl civilizacinių vertybių praradimo, kai nelieka VALIOS pasipriešinti…
Mokinukams turėtų būti didelė garbė turėti tokį MOKYTOJĄ! O LIETUVA, ar dar daug Tavo žemėje yra likę drąsių ir mąstančių pedagogų?
Ačiū, gerb. Mokytojau, už teisingas mintis ir drąsą apie tai kalbėti. Jeigu gėjai ir lesbietės turi dideles kakarines rėkti, tai susijungę ir išėję į gatves Lietuvos tėvai, direktoriai, merai, mokytojai, mokiniai turi taip rėkti, kad griūtų ne tik Medvėgalio kalnas, bet ir Everestas. Mokytojai, gimnazijų direktoriai, kur jūs? Ar streiku vadinate tupėjimą kabinete ir savo virtuvėje? Gėdytumėtės! Gerb. Navickai, veskite juos į gatves, į šviesą! Kitaip valdžiukė jus vėl išdurs.
PRITARIU 100 %