Pirmiausia noriu padėkoti susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui, kuris aktyviai su kolegomis ir toliau į viešumą be baimės traukia stambius nusikaltimus, kurie vykdavo prie įvairių valdžių. Kalbama apie Registrų centrą, Lietuvos automobilių kelių direkciją, geležinkelius ir kt.
Šimtai milijonų išvogta. Per beveik trisdešimt pastarųjų metų per valstybines įstaigas ir įmones išgrobti („įsisavinti“) mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigai nualino valstybę iki tokio lygio, kad daug metų valstybė duso. Žmonės bėgo iš Lietuvos, kiti buvo aplinkybių priversti dirbti šešėlyje ir, kas blogiausia pačiai tautai, užaugo pikta, politikais, biurokratais, direktoriais ir kitais šios žemelės garbingais ponais nusivylusi karta.
Dėl to nereikia kaltinti tų piktuolių, kurie kartais reiškiasi net agresyviai. Mes patys per tiek metų sukūrėme ,,Piktuolio“ monstrą, tikėdami tik liežuviais, bet ne atliktais sąžiningais naudingais darbais valstybei. Jau gerą dvidešimtmetį gyvename negatyvumu.
Tokiais mus padarė vagystės, melas, godumas.Dabar nori nenori, sukandus dantis, yra griaunami savanaudžių korupcijos lizdai.
Ilgus metus nebuvo galima žmonėms adekvačiai didinti atlyginimų, pensijų, atstatyti socialinio teisingumo. Dabar valstybė laižosi žaizdas ir po truputį atgaunamas teisingumas. Tačiau kur teisingumas tiems, kurie vogė ištisus metus? Kur jų atsakomybė?
Ar jie turi atsakyti?
Nebeužtenka, kad atskleidžiamos ištisos nusikaltimų schemos, stabdomi pinigų plovimai, korupcijos, keičiami vadovai, administracijos darbuotojai.
Tauta nori grąžos. Grąžos, kurią teisėtai uždirbo patys gyventojai. Kur yra tie pinigai, išvaistytas turtas, atsakomybė? Juk ne višta buvo pavogta, bet milijardai, tačiau niekas nenubaustas. Tai ar vieną kartą ką nors pasodins, ar ne?“ – klausia sąžiningai dirbanti ministerijos tarnautoja.
Matyt, ir jai, ne tik eiliniam piliečiui, jau trūko kantrybė, Ar vieną kartą ką nors „pasodins“, ar ne?
2018 m. Seime buvo patobulintas Valstybės tarnybos įstatymas, nustatantis valstybės tarnautojų padarytos žalos atlyginimą. Tačiau ar to užtenka? Kiek nusikaltimų padarė politikai, valstybės įstaigų ir įmonių vadovai, klastodami dokumentus viešuosiuose pirkimuose ir kitaip „plaudami“ pinigus?
Galop po ilgų ir vilkinamų nagrinėjimų jie būna išteisinti, įspėti ar, geriausiu atveju, nubaudžiami simboline bauda su palaiminimu grįžti į darbą, net dalyvauti politinėje veikloje ir toliau sudarant sąlygas vogti.
Visiškas atsakomybės nebuvimas. Kaip ir parduotuvėje – smulkiomis raidėmis, tarkime, ant sviesto pakelio užrašau kainą, kad kuo mažiau matytųsi, o jūs, gyventojai, pasiuskite ir tepkitės kokį norite sviestą. Taip ir čia – įvykdau VRK reikalavimą pranešti apie baustumą, ir toliau darau machinacijas.
Bet gal jau laikas baigti tepti sviestą mūsų teisinėje valstybėje? Kiekvienas, kuris padarė šimtatūkstantines ar net milijonines aferas, turi būti už tai atsakingas.
