Nuo Prancūzijos revoliucijos laikų prieš krikščioniškąją civilizaciją nukreipto karo dalis visada buvo istorinės atminties naikinimas. Užtenka prisiminti bažnyčių ir paminklų niokojimą 1789-1795 m., taip pat Sen Deni bazilikos profanaciją, kai buvo atidaryti Prancūzijos valdovų kapai, ekshumuoti ir išbarstyti jų palaikai, o tai turėjo akivaizdžią simbolinę prasmę: pagal 1793 m. rugpjūčio 1 d. Konvento dekretą turėjo būti fiziškai ištrinti visi praeities pėdsakai. Damnatio memoriae nuo to laiko charakterizuoja Europos kairiojo sparno istoriją – iki pat mūsų dienų „atšaukimo kultūros“ (angl. Cancel Culture) ir „pabudimo“ (angl. Woke) ideologijos.
„Atšaukimo kultūra“ – tai atminties ištrynimo kultūra: ideologinė vizija, pagal kurią Vakarai neturi universalių vertybių, kurias galėtų pasiūlyti pasauliui, o tik praeities nusikaltimus, kuriuos privalo išpirkti. Būti „pabudusiam“ reiškia išvalyti visuomenę nuo bet kokio rasinio ar socialinio neteisingumo, paveldėto iš praeities. „Naujojo žmogaus“ utopija iš tikrųjų numato, kad praeitis turi tapti tabula rasa: žmonės turi tapti beforme „žaliava“, kad būtų galima ją iš naujo suformuoti, išlieti kaip minkštą vašką. Kitas žingsnis – „transhumanizmas“, žmonijos pertvarkymas pasitelkiant mokslo ir technologijų priemones.
Tačiau šis destruktyvus procesas savo nevaldomu dinamiškumu grasina sunaikinti pačią politinę kairę. Šiam pasauliui priklausanti italų žurnalistė Conchita De Gregorio liepos 7 d. laikraštyje La Stampaon išspausdintame straipsnyje pasakoja apie tris svarbius epizodus, kurie neseniai įvyko Prancūzijoje ir ją išgąsdino.
Pirmasis epizodas yra šis: „Garsioje šokių mokykloje Marė rajone, labai populiarioje tarp šeimų, progresyvaus Paryžiaus elito tvirtovėje, mažųjų šokėjų tėvai paprašė mokyklos direktoriaus, kad mokytojai mokytų vaikus ir paauglius taisyklingų judesių ne liečiant juos rankomis, o lazda.“ Priežastis ta, kad bet koks kūnų kontaktas, taip pat ir rankos, vedančios liemenį ar lydinčios pirmą kartą mėginamą žingsnį, yra galimas seksualinis priekabiavimas.
Antrasis epizodas susijęs su teatro klase aukštajame dailės institute Paryžiuje. Dėstytojas paprašė jaunos moters, kad ši grupinei nuotraukai susirištų plaukus į uodegą, „nes jos nuostabus, puošnus afro taip išsikišo į šonus, kad visiškai uždengė iš dešinės ir kairės stovėjusių klasiokų veidus“. Visa klasė ėmė protestuoti, smerkdama rasizmo apraiškas. Direktorius privertė mokytoją parašyti atsistatydinimo pareiškimą.
Trečiasis epizodas susijęs su garsia feministe, kuri „remia islamo moterų laisvę nedėvėti šydo. Atkreipkite dėmesį: joms to nereikia. Jos gali jį dėvėti visiškai laisvai arba nedėvėti lygiai taip pat laisvai“. Kairieji apkaltino ją islamofobija, dešiniosiomis pažiūromis, išdavyste, o kilus ginčui, feministei teko suteikti apsaugos palydą. Tarp feminizmo ir islamizmo kairieji pirmenybę teikia pastarajam, nes jam būdinga didesnė neapykanta Vakarams.
Platesnis ir išsamesnis Prancūzijoje vykstančių įvykių vaizdas pateikiamas ką tik išleistoje knygoje, kurią išleido Avenir de la Culture, vadovaujama Atilio Faoro.[1] Autoriai aiškina, kad „pabudimo“ ideologija, sovietinio teroro ir didžiųjų valymų paveldėtoja, yra pasaulinė ideologija, siekianti paversti visuomenę didžiule perauklėjimo stovykla. Šios ideologijos fanatikams „prancūzų gastronomija yra rasistinė“, „klasikinė literatūra yra seksistinė“, „vyras gali būti nėščias“, 4600 savivaldybių, turinčių šventojo vardą, turi būti „atkrikštytos“, Notre Dame katedra yra priespaudos simbolis ir turėtų būti pervadinta į „Išgyvenusiųjų pedofilijos nusikaltimus Notre Dame“. Reikėtų dekonstruoti pačią prancūzų kalbą, pavyzdžiui, feodalinę kalbą primenantį terminą hommage pakeisti terminu femmage, taip pat vietoj termino patrimoine reikėtų vartoti terminą matrimoine, kad vyriškam šovinizmui nebūtų suteiktas nė menkiausias semantinis pranašumas.
Tai ne šiaip kvailystė, o pasekmės, atitinkančios pasaulio viziją, atmetančią Vakarų istorinę atmintį, ypač jų krikščioniškąsias šaknis.
Tačiau tam, kad kultūra, kuri yra žmogaus dvasinių ir intelektualinių gebėjimų naudojimas, galėtų vystytis, jai reikia atminties, galinčios išsaugoti ir perduoti tai, ką žmogus jau sukūrė istorijoje. Atmintis yra savo šaknų ir jų duotų vaisių suvokimas. Vokiečių filosofas Josefas Pieperis pastebėjo:
„Atminties tikroviškumas tiesiog reiškia, kad ji savyje „talpina“ tikrus daiktus ir įvykius – tokius, kokie jie iš tikrųjų yra ir buvo. Prisiminimų falsifikavimas dėl valios pritarimo ar paneigimo yra didžiausias atminties priešas, nes jis tiesiogiai žlugdo jos pagrindinę funkciją – būti tikrųjų dalykų tiesos „talpykla“.“
Norėdamas įsitvirtinti, melas turi sunaikinti atmintyje esančią tiesą. Dėl šios priežasties atminties, kurioje glūdi istorijos tiesa, ištrynimas yra nusikaltimas žmonijai, o „pabudusiųjų“ revoliucija yra jo išraiška. „Pabudusiųjų“ ideologija susiformavo Vakaruose siekiant sunaikinti Vakarus, tačiau ji neturi nieko bendra su mūsų civilizacijos istorija ir tapatybe, kurios radikali antitezė ji yra. Vakarų niekintojai, kurie leidžiasi suvedžiojami tokių receptų kaip islamiškoji Eurabija, maskvietiškoji Trečioji Roma ir kiniškasis neokomunizmas, pasirenka savižudišką maršrutą. Prabudusi ideologija yra paskutinė ilgai besiformuojančios ligos stadija, kurios neįmanoma išgydyti nužudant ligonį. „Pabudimo“ ir „atšaukimo“ kultūra nėra Vakarų mirties priepuoliai, bet sveiko organizmo auglio ląstelės, ir šis organizmas vis dar gali pasveikti, jei, kaip viliamės, įvyks radikali Dieviškojo Chirurgo intervencija.
