propatria.lt
Ką padarytų naujieji teisės aktai? Pacituokime tiksliai iš paties siūlomo įstatymo:
Pažeidimas, rengiant ar turint medžiagą, tikėtinai galinčią išprovokuoti neapykantą ar smurtą prieš asmenis, jų saugomų savybių pagrindu. […] asmuo kaltas pagal šį straipsnį, jeigu:
a) paruošia ar laiko medžiagą, tikėtinai galinčią išprovokuoti neapykantą ar smurtą prieš asmenį ar asmenų grupę dėl jų saugomų savybių ar dėl bet kurios iš jų, turimą medžiagą iškomunikavus viešai ar daliai viešosios erdvės pačiam (-iai) ar per kitą asmenį;
b) paruošia ar laiko medžiagą su tikslu sukelti neapykantą ar smurtą prieš tokį asmenį ar grupes dėl jų savybių ar dėl bet kurios iš jų, ar per neatsargumą sukeldamas tokią neapykantą ar smurtą.
Jei turite knygą, nuotrauką, atmintinę, laikraštį ar apskritai ką nors, kas kritikuoja „saugomą“ klasę, įskaitant rasines ir seksualines mažumas, transseksualus ir migrantus (nes „tautybė“ yra saugoma savybė), galite būti kaltas dėl neapykantos nusikaltimo.
Atkreipkite dėmesį, kad pagal siūlomą įstatymą nereikia įrodyti, kad kurstėte smurtą ar neapykantą. Užtenka, kad turėtumėte medžiagos, kuri, valdžios institucijų nuomone, gali tai sukelti.
Atkreipkite dėmesį, kad pagal siūlomą įstatymą nereikia įrodyti, kad kurstėte smurtą ar neapykantą. Užtenka, kad turėtumėte medžiagos, kuri, valdžios institucijų nuomone, gali tai sukelti. Bet kuris airis, kritiškai vertinantis, tarkime, sistemą, bandančią paversti jų vaikus transseksualais, arba šalį užklupusią masinę migraciją, turėtų geriau patylėti ir nieko apie tai nerašyti, neviešinti „Twitter“ ar „TikTok“, kitaip jam gresia kalėjimas.
Po riaušių Dubline buvo pranešta, kad mišrių kovos menų čempiono Konoro Makgregoro (Conor McGregor) atžvilgiu policija atlieka tyrimą dėl jo komentarų socialinėje žiniasklaidoje, kuriuose jis kritikavo vyriausybę dėl jos vaidmens atveriant Airijos sienas.
Kaip rašiau praėjusią savaitę, per pastaruosius dvidešimt metų Airijoje padaugėjo apie 30 proc. gyventojų, daugiausia dėl migracijos. Kad suprastumėte, kaip tai traumuoja šalį, turinčią tokį mažą gyventojų skaičių, būtų galima pasakyti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vos per du dešimtmečius padaugėjo maždaug 100 mln. žmonių. Be to, Amerikos kultūrinė ir etninė įvairovė yra daug didesnė nei Airijos, o tai reiškia, kad ji turi patirties ir lankstumo sprendžiant imigracijos problemas, o Airija ne dėl savo kaltės neturi tokios patirties ir lankstumo.
Nepaisant to, pažangi Airijos vyriausybė – Airijos politikoje konservatorių yra nedaug – puolė prie Briuselio, kad parodytų Briuseliui, jog Airijos „gėdinga“ kunigystės ir padugnių praeitis jau pamiršta, ir nori būti vergiška. Ministras Pirmininkas Leo Varadkaras 2020 m. netgi pasakė kalbą, kurioje apgailestavo, kad Airijos – šalies, kurioje 95 proc. gyventojų yra baltaodžiai – valstybės tarnyba yra per daug balta ir kad reikia imtis programų „įvairovei“ didinti.
Tuo tarpu Airijos gyventojai išgyvena gilią būsto krizę ir negali įpirkti nuosavo būsto. Tačiau jų vyriausybė ir toliau importuoja vis daugiau migrantų, įskaitant „prieglobsčio prašytojus“ – jaunus vyrus iš trečiojo pasaulio, kuriems darbo yra mažai. Be to, migrantai, pavyzdžiui, iš Lenkijos ir Ukrainos, gana gerai asimiliuojasi, atsižvelgiant į jų krikščionišką ir europietišką kilmę, o nusikalstamas smurtas yra daugiau Afrikos ir Artimųjų Rytų užsieniečių problema.
Stebina tai, ką demokratiškai išrinktas parlamentas siūlo daryti: uždrausti ne kritikuoti šventąsias mažumas šalyje, bet uždrausti tiesiog turėti medžiagą, kuri gali įkvėpti žmones kritikuoti šventąsias mažumas tokiu būdu, kuriam valstybė nepritaria.
Tai būtų mirtinas smūgis demokratijai. Be žodžio laisvės negalima turėti prasmingos demokratijos. Be žodžio laisvės demokratinės tautos negali diskutuoti ir svarstyti viešųjų klausimų. Be abejo, yra nedaug svarbesnių viešųjų klausimų nei tai, kam leidžiama apsigyventi savo šalyje. Šį klausimą Airijos vyriausybė nori spręsti pati, neklausdama Airijos žmonių nuomonės. Jei šis naujas įstatymas bus priimtas, jie visi bus įspėti ne tik saugoti savo burnas, bet ir saugoti savo telefonus, paštą ir namų bibliotekas, kad į jas nepatektų informacija, kuri gali būti kontrrevoliucinė.
Dar blogiau, šis įstatymas dar labiau sustiprintų totalitarizmo idėją. Valdančiosios klasės institucijos šaiposi iš šio žodžio, kaltindamos tuos, kurie, norėdami apibūdinti kylančią cenzūros ir minčių kontrolės bangą, vartoja žodį „T“, kad jie kelia nerimą. Nedrįskite jais tikėti! Tai, kas vyksta dabar ir kas vyksta bent jau pastarąjį dešimtmetį, yra sistemingas bandymas išmokyti laisvus Vakarų žmones nustoti mąstyti savarankiškai. Priversti juos patikėti, kad jų istorija ir kultūra yra tik gėda, išnaudojimas ir kitų (taip, net airių, kurie nieko nei kolonizavo, nei pavergė) engimas. Priversti juos nekęsti praeities, nekęsti savęs ir laikyti vergiškumą Kitiems – migrantams, mažumoms, LGBT žmonėms ir t. t. – atpirkimo ožiu.
Tai veikia. Kaip praėjusią savaitę „GBNews“ nurodė Lois McLatchie Miller, beveik ketvirtadalis 18–34 metų britų teigia, kad jie pritartų, jei būtų uždraustos „neapykantą keliančiomis“ laikomos Biblijos dalys. Londono Birkbeko koledžo profesoriaus Eriko Kaufmano (Eric Kauffman) atlikti tyrimai parodė, kad Z kartos atstovai tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV daug mažiau palaiko tradicines laisves (pvz., žodžio laisvę, religijos laisvę) nei šių šalių vyresnės kartos. Kaip rašė šio žurnalo žurnalistas Harisonas Pitas (Harrison Pitt), jei neatsigręšime į šią kovą, ir tai įvyks greitai, Vakarų demokratijos taps atsibodusiais minkštaisiais totalitarizmais.
Savaitgalį dar kartą susitikau su atvykusiu amerikiečių žurnalistu ir paaiškinau jam, kad didysis melas apie Vengriją – melas, kurį skleidžia Vakarų žiniasklaida ir vyriausybės – yra tas, kad Vengrija yra nelaisva. Iš tikrųjų Vengrijoje yra daug daugiau laisvės reikšti savo nuomonę nei daugelyje Vakarų šalių. Jei Vengrijos vyriausybė pasiūlytų tokį pat neapykantos kalbos įstatymą, kokį siūlo Airijos vyriausybė, Europos Sąjungos didieji rėktų kruvinas kalbas apie atgimstantį fašizmą. Bet kadangi Airijos valstybė siūlo šias nepaprastas priemones, gindama įvairovę, lygybę, įtrauktį ir migraciją, iš Briuselio negirdime nė žodžio.
Europiečiams, kurie iš tikrųjų tiki laisve ir suverenitetu, atėjo laikas atsisakyti Varadkaro ir kitų siūlomų savęs žeminimo priemonių ir susitelkti į Conoro McGregoro bylą: dorų vyrų, kuriems nusibodo, kad valdančioji klasė jiems sako, jog jie nusipelnė būti nutildyti dėl neapykantos sau ir baimės būti persekiojamiems. Harrisonas Pittas šių metų pradžioje sakė, kad Vengrijos pavyzdys yra pamokantis:
Kaip vengrai apsisaugojo nuo Vakarų apsėdimo dėl skaldančios tapatybės politikos? Kaip puoselėti kultūrą, kurioje, ypač tarp jaunimo, galėtų klestėti patriotizmas, kritinis mąstymas ir įsipareigojimas gerinti tautos reputaciją pasaulyje?
Valdančioji Fidesz partija ne tik norėjo pasinaudoti politinės galios aukštumomis, bet ir norėjo pasitelkti valdančiąją valdžią. Tai reiškia, kad nacionalinės tradicijos gynimo užduotis nėra palikta vien tik nematomai rinkos rankai ar stiprių žmonių iniciatyvai. Kitaip nei Didžiosios Britanijos konservatorių partija, Fidesz supranta institucinių veiksmų būtinybę. Šalis, kuri gėdijasi savo šaknų, ilgai neišgyvens priešiškame pasaulyje. Pabudusių žmonių įniršio ugnis nėra tik atlaidus spektaklis, į kurį galima palaimingai nekreipti dėmesio; ji naikina dėkingumo ir savigarbos jausmą, kuris išlaiko šalis nepaliestas per visą laiką ir ypač jauniems žmonėms suteikia priklausomybės jausmą. Kai šie jausmai nebeužvaldo nacionalinėje kultūroje augančių žmonių širdžių ir protų, žaidimas baigiasi.
Ne kiekviena šalis yra Vengrija, tačiau Vengrijos pavyzdys yra geras tuo, kad jis rodo, ką gali pasiekti tauta, jei jos politinė vadovybė agresyviai stoja į žmonių pusę, o ne palaiko lojalumą globalistiniams biurokratams. Net ir Vokietijoje griežtai kairiųjų pažiūrų politikė Sahra Wagenknecht supranta, kad masinė migracija kenkia vietinės darbininkų klasės perspektyvoms ir yra naudinga tik globaliam kapitalui. Atrodo, kad po spalio 7 d. žudynių visoje Europoje vykusių masinių promaskvietiškų protestų pabudo pakankamai olandų, kurie balsavo už prieš imigraciją nusistačiusį Geertą Vildersą (Geert Wilders). Ten įsitvirtinusios politinės partijos darys viską, kad G. Wildersas, kurio partija praėjusią savaitę dalyvavo balsavime, negalėtų suformuoti naujos vyriausybės. Tai tik patvirtins populistų nuomonę, kad europiečius tiek valstybės, tiek pilietinėse institucijose daugiausia valdo žmonės, kurie jų nekenčia.
Tai, ko siekia Airijos vadovai – ir daugumos politinių bei pilietinės visuomenės institucijų vadovai – yra totalitariška būtent dėl to, kad jie bando užvaldyti savo tautų protus. Jie bando išgauti pritarimą tautų, jų tradicijų ir laisvių savigriovai. Kaip savo 2021 m. išleistoje knygoje „Homo Americanus: totalitarinės demokratijos iškilimas Amerikoje“ (Homo Americanus: The Rise of Totalitarian Democracy In America) rašo lenkų kilmės Zbigniewas Janowskis, užaugęs komunizmo laikais:
Tikėtina, kad rezultatas bus toks pat, kaip ir komunizmo laikais: privati sfera, spaudžiama įstatymų, neišvengiamai išnyks, kaip tai įvyko JAV ir Europoje. Reguliuojant kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą, iš žmogaus bus atimtas privatumas, jis taps visiškai skaidrus, lengvai atsekamas, manipuliuojamas, dėl unifikuotos švietimo sistemos ir metodikos beprasmiškas ir pavaldus biurokratinei valstybės mašinerijai, kurią valdys milijonai į robotus panašių saugumo pareigūnų. Asmeninė laisvė taps kažkuo visiškai nepažįstamu.
Ir taip darykite pakankamai ilgai, ir jauni žmonės, niekada nepažinoję, ką reiškia gyventi laisvėje, nustos jos ilgėtis, nes nebegalės jos įsivaizduoti. Jie tik žinos, kad nesutikti su tuo, ką valstybė ir didysis verslas, žiniasklaida, akademinė bendruomenė ir kitos jos pilietinės visuomenės aparato institucijos skelbia esant teisinga ir teisinga, reiškia būti bjauriu fanatiku, kuris nusipelno būti sunaikintas. Airių, kaip ir amerikiečių bei beveik visų kitų Vakarų tautų, valdovai verčia susitaikyti su savo pačių išnaikinimu ir jį mylėti. Jūs nieko neturėsite – nei šalies, nei istorijos, nei visuomenės, nei savo kultūros – ir būsite laimingi.
Nei Airijoje, nei Didžiojoje Britanijoje, nei kur nors kitur nebus geriau, jei visuomenė tiesiog sėdės ir lauks geresnių laikų. Apklausos rodo, kad maždaug trys iš keturių airių nepritaria siūlomam neapykantos kalbos įstatymui. Jei šie žmonės neišeis į gatves taikiai pažvelgti Varadkaro vyriausybei į akis ir priversti ją trauktis, artimiausiu metu jie gali nebeturėti laisvės tai padaryti. Viskas vardan Airijos apsaugos nuo vietinių airių, suprantate. Tokiame eurokratų, kaip Leo Varadkaras, kuriamame rojuje visi piliečiai yra lygūs, tačiau kai kurie yra lygesni už kitus.
Tie, kurie užaugo komunizmo laikais, puikiai žino, kaip ši apgavystė veikia. Ar jūs žinote?
Versta iš theeuropeanconservative.com
