Rodas Dreheris. Trumpas nutraukia liberalų kerus

Sekmadienį gavau šią žinutę iš draugo konservatoriaus iš Europos apie penktadienį Ovaliajame kabinete vykusį Zelenskio arbatos vakarėlį:

„Europiečiai, įskaitant daugelį konservatorių, eina iš proto. Jie man rašo žinutes, kad JAV prisijungė prie Putino ir mums reikia kuo greičiau pasigaminti branduolinių ginklų.”

Gėda. Ši sekmadienio vakaro JAV prezidento žinutė socialiniuose tinkluose jiems tikrai nepatiks:

Tuo tarpu po savaitgalį Londone įvykusio nepaprastojo Europos vadovų (ir Kanados lyderio Justino Trudeau) aukščiausiojo lygio susitikimo ministras pirmininkas Keiras Starmeris britams pareiškė, kad jo vyriausybė pasirengusi dislokuoti karius ir lėktuvus Ukrainai ginti.

Sėkmės. 2023 m. vienas aukšto rango JAV generolas tuometiniam gynybos ministrui pareiškė, kad britų kariuomenė – mažiausia pagal dydį nuo Napoleono karų laikų – pastaraisiais metais taip nusilpo, jog tapo „visa tarnyba, nepajėgi apsaugoti JK ir mūsų sąjungininkų“.

Mary Harrington, garsi britų konservatyvioji komentatorė, atsakė Starmeriui „Twitter“ platformoje:

„Nė vienas Britanijos sūnus neturėtų būti paaukotas dėl režimo, kuris nesiruošia ginti Britanijos sienų.”

Starmeris, kaip ir jo kolegos Europoje, netrukus gali susidurti su kitokiu karu. Stulbinančiame tinklalaidės interviu Louise Perry, Karališkojo koledžo (Londonas) mokslininkė, tirianti pilietinius karus, perspėjo, kad Didžioji Britanija stačia galva skuba į vidaus nesutarimus, daugiausia dėl masinės migracijos ir jos destrukcinio poveikio.

Tiesą sakant, profesorius Davidas Betzas pabrėžė, kad Starmerio vyriausybės vykdoma politika yra klasikinis pavyzdys, kaip paruošti dirvą pilietiniam karui.

D. Betzas pridūrė, jog visoje Vakarų Europoje sąlygos yra tokios pačios. Jei tik Europos lyderiai rodytų tokį pat susirūpinimą dėl masinės migracijos stabdymo, kokį rodo stabdydami Vladimirą Putiną Ukrainoje, Europa galėtų išsigelbėti.

Be to, ką Europos vyriausybės ketina pasitelkti kovai už Ukrainą? 2024 m. „Gallup“ apklausa parodė, kad europiečių, norinčių kovoti kare, kuriame dalyvautų jų pačių šalys, yra palyginti nedaug.

Apskritai ES 46 % respondentų teigė, kad nekovotų; tik 31 % sakė, kad kovotų. 50 % britų atsisakytų kariauti, taip pat 57 % vokiečių, o stulbinantis 78 % italų nesutiktų stoti į kovą.

Jungtinių Valstijų rodikliai geresni (34 % atsisakytų kovoti), tačiau vis tiek kelia nerimą. Tai neabejotinai dviejų dešimtmečių itin brangių JAV karų Irake ir Afganistane padarinys – karų, kurie atnešė mažai naudos, tačiau paliko daugybę visam laikui sužalotų veteranų.

Kadangi JAV ginkluotųjų pajėgų vadovybė entuziastingai priėmė DEI politiką, vis daugiau amerikiečių konservatorių, ilgą laiką palaikiusių kariuomenę, nuo jos nusigręžė. Pasirodo, ta Amerikos gyventojų dalis, kuri neproporcingai daugiausia aprūpina kareivius, jūreivius ir lakūnus, nebenori, kad jų sūnūs rizikuotų gyvybėmis dėl Donbaso.

Apklausos, atliktos prieš Trumpo ir Vance’o-Zelenskio susitikimą Baltuosiuose rūmuose, rodo, kad Europos visuomenė neturi vieningos pozicijos Ukrainos klausimu.

Europiečiai iš esmės pritaria tolesniam Ukrainos palaikymui, tačiau Amerikos prezidentas dabar, kalbant pokerio terminais, iššovė jų blefą. Ar jie iš tiesų pasirengę dislokuoti savo karius į Ukrainą, rizikuodami tiesioginiu konfliktu su Rusija be jokių garantijų, kad prasidėjus šaudymui juos parems JAV? Ar jie pasirengę dėl Ukrainos didinti mokesčius ir mažinti socialines išmokas?

Pamatysime.

Kaip Europoje gyvenančiam ir Europą mylinčiam amerikiečiui, man skaudu matyti JAV ir jos NATO sąjungininkių nesutarimą. Tačiau, kaip jau rašiau savaitgalį, tai, kas negali tęstis amžinai, galiausiai baigsis.

Nereikia žavėtis Vladimiru Putinu ar palaikyti jo agresiją prieš Ukrainą, kad suvoktum, jog pasaulis pasikeitė ir kad tęsti pralaimėtą kovą prieš Rusiją Ukrainoje neverta.

D. Trumpo posūkis NATO atžvilgiu yra šokas daugeliui amerikiečių, pripratusių prie pokarinio susitarimo. Tačiau jis supranta tai, ko nesupranta establishmento veikėjai: JAV rinkėjai nebenori, kad Vašingtonas išrašinėtų čekius Amerikos žmonių sąskaita.

Rusija gali kelti grėsmę Europai, tačiau ji nėra tokia didelė kaip nekontroliuojama masinė migracija, kuri į žemyną atneša neasimiliuotas ir priešiškas mažumas.

Be to, mažėja vyriausybių ir jų liberaliosios žiniasklaidos sąjungininkų gebėjimas slopinti visuomenės nepasitenkinimą, demonizuojant europiečius, kurie mato, kas vyksta su jų šalimis, ir to nekenčia.

Ukrainai labai liūdna, tačiau JAV ir jų NATO sąjungininkės Kijevui nusiuntė šimtus milijardų dolerių finansinės pagalbos ir ginkluotės, siekdamos padėti pasipriešinti Rusijai. Vis dėlto, po trejų metų šios pastangos atsidūrė aklavietėje. Tuo tarpu karas turėjo dramatiškai neigiamą poveikį Europos, ypač Vokietijos, ekonomikai. Ar Amerikos ir Europos visuomenės turėtų ir toliau skurdinti save bei rizikuoti Trečiuoju pasauliniu karu dėl pralaimėto reikalo? O gal Vakarų lyderiai turėtų ieškoti kito kelio?

Kartais pasaulio reikaluose tenka rinktis ne tarp geros ir blogos politikos, o tarp blogos ir dar blogesnės. Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir jų sąjungininkės, norėdamos sunaikinti kitą didžiausią istorijos pabaisą – Hitlerį, turėjo susivienyti su Stalinu, vienu didžiausių istorijos tironų. Po karo Rytų Europos šalių laisvė buvo paaukota Stalinui tam, kad būtų išsaugota taika. Nors tai buvo siaubinga, alternatyva – dar vienas karas – buvo dar baisesnė.

Europa turi teisę spręsti, kaip toliau elgtis Ukrainos atžvilgiu, tačiau netgi Starmeris savo savaitgalio pareiškime pripažino, kad be Jungtinių Valstijų nieko neįmanoma. Kad ir kaip tai būtų nemalonu, D. Trumpas verčia europiečius susidurti su savo kolektyviniu silpnumu ir priimti sunkius sprendimus, atsižvelgiant į realų pasaulį, o ne į tą, kuris egzistavo 50 ar 60 metų po Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pabaigos.

Moralinė galia nėra tas pats, kas materialinė galia. Pasak legendos, 1943 m. Stalinui buvo pasakyta, kad popiežius gali daryti įtaką Vakarų diplomatijai. „Popiežius?“ – tarė diktatorius. „Kiek jis turi divizijų?“

Žiauri ir ciniška pastaba? Žinoma. Bet Stalinas turėjo pagrindo.

Ukrainos konfliktas dabar verčia klausti – kiek divizijų turi Europa? Kitaip tariant, ką Europos tautos, kurių moralinė parama Ukrainai neginčijama, yra pasirengusios realiai paaukoti, kad ir toliau ją remtų?

Aštrialiežuvis britų istorikas Davidas Starkey savaitgalį pareiškė, kad, patinka mums tai ar ne, pokario tvarka baigėsi. Amerikos vadovaujami Vakarai nebėra neginčijamas hegemonas pasaulinėje arenoje. Nesėkmingi karai, kuriais siekta skleisti liberalias vertybes Kosove, Irake, Afganistane ir Libijoje, diskreditavo „istorijos pabaigos“ pasaulėžiūrą.

„Mes patys sau melavome“, – sakė Starkey.

Konservatyvusis istorikas pridūrė, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė atsisako ginti savo sienas, bet persekioja paprastus britus už tradicinių patriotinių vertybių puoselėjimą.

„Ir vis dėlto, – sakė Starkey, – mes neva visi einame į kovą dėl patriotinių vertybių kitoje šalyje, kai savo šalyje jas slopiname!“

Jis peikė paeiliui besikeičiančias Didžiosios Britanijos vyriausybes už tai, kad jos, vadovaudamos šalies ekonominiam nuosmukiui, gyvena moralistinėmis iliuzijomis. Vestminsteris vykdo, pasak Starkey’aus, „ištisą retorinės fikcijos politiką tiek namuose, tiek užsienyje“.

„Jie kažkodėl tiki, kad tinkamų žodžių užkalbėjimas kažkaip atneš politikos pokyčių. …Tai, ką daro Trumpas, ir tai didinga – jis grubus, brutalus, daugeliu atžvilgių absurdiškas, ši oranžinė figūra, – bet jis supriešina žmones su faktu, kad yra žiaurių realybių. Pasaulis yra tikras. Jo negalima užburti.“

Iš tiesų. Liberalų žavesio burtai yra sulaužyti.

Oficialusis Vašingtonas tai jau mokosi naujosios administracijos laikais. Dabar atėjo metas Briuseliui, Londonui, Paryžiui, Berlynui, Romai ir visiems kitiems šioje Atlanto pusėje pripažinti žiaurius faktus.

Rodas Dreheris yra „The European Conservative“ apžvalgininkas. Jis kasdien rašo „Rod Dreher’s Diary“ .

europeanconservative.com