Rodas Dreheris. Trumpas, Vance’as pažadino Europą iš liberalaus sapno

Po to, kai stebėjau šokiruojantį Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir JAV prezidento bei viceprezidento pokalbį Ovaliajame kabinete, išvykau pas grupę draugų į vakarėlį Budapešto užeigoje. Visi ten buvo matę šį susidūrimą. Tai buvo vienintelė pokalbių tema.

„Galbūt tai turėjo įvykti, – pasakiau draugui, emigrantui iš ES šalies, – bet norėčiau, kad tai nebūtų įvykę prieš kameras.“

„Ne, taip turėjo nutikti“, – atsakė jis. „Tik taip Europos lyderiai išmoks. D. Trumpas bandė juos sugrąžinti į realybę, bet jie neklauso.“

Vėliau šoką patyrusi aukščiausių Europos vadovų grupė „Twitter“ paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame pažadėjo palaikyti V. Zelenskį ir Ukrainą. „Jūs niekada nesate vienas, brangus Prezidente @Zelenskyyua“, – rašė jie.

Tačiau realybė kitokia – V. Zelenskis yra vienas. Europos šalys gali palaikyti Ukrainą žodžiais, bet ką jos gali pasiūlyti be Amerikos pinigų, ginklų ir karinės galios?

Europos kariuomenės yra mažos ir palyginti silpnos. D. Trumpas jau per pirmąją savo kadenciją ragino Europos vyriausybes daugiau investuoti į savo gynybą. Tačiau jos tai darė nenoriai, nes sunku rasti lėšų ginklams, kai ekonomika stagnuoja ir būtina išlaikyti gerovės valstybę. Europos socialinė sistema dešimtmečius rėmėsi Jungtinių Valstijų noru finansuoti Europos gynybą.

Praėjus aštuoniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo ir beveik keturiasdešimčiai metų po Šaltojo karo pabaigos, Amerikos prezidentas nusprendė, kad gana. Atėjo laikas Europai suaugti.

Tačiau Europa susiduria su dar didesne problema. Flamandų nacionalistų aktyvistas Driesas Van Langehove’as tai išreiškė šiame „Twitter“ įraše:

Van Langehove’o mintis priminė diskusiją, kurioje dalyvavau praėjusią vasarą privačioje konferencijoje Švedijoje apie NATO ateitį. Vyresnio amžiaus britų gynybos ekspertas ilgai kalbėjo apie NATO ateitį, tarsi nuo 2000 m. niekas nebūtų pasikeitę. Tuomet į pokalbį įsiterpė ispanų akademikas, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad JK ir kitos NATO šalys yra beviltiškai silpnos personalo atžvilgiu. Jis pabrėžė, kad vis mažiau vietinių europiečių nori tarnauti kariuomenėje, o vis didėjanti migrantų, ypač musulmonų, bendruomenė ne tik kad nekovos už savo naująsias šalis, bet daugeliu atvejų gali stoti prieš jas.

Ispanas pastebėjo, kad daugiau JK musulmonų vyrų pasirinko kovoti džihadistų grupuotėse Artimuosiuose Rytuose nei tarnauja britų kariuomenėje. Tikėtina, kad žemyninėje Europoje padėtis yra panaši.

Patikimas šaltinis neseniai man sakė, kad JK policija ir vyriausybinės institucijos dabar baiminasi islamo sukilimų ir „rasinių riaušių“, t. y. musulmonų ir nemusulmonų susirėmimų. „Jie visi tikisi, kad nieko neįvyks“, – sakė šaltinis.

Viltis nėra planas. JK policija areštuoja taikius žmones, įskaitant pagyvenusias moteris, už tai, kad jos tyliai meldžiasi šalia abortų klinikų, o Škotijoje gresia areštas net už maldą prieš abortus savo namuose. Tačiau Britanijos musulmonams leidžiama viešai skelbti kraštutines pažiūras be jokios bausmės. Be to, žinoma, kad JK valdžia užmerkė akis, kai Pakistano musulmonų gaujos seksualiai išnaudojo tūkstančius anglų darbininkų klasės merginų. Nesvarbu, ar tai buvo besąlygiškas atsidavimas daugiakultūriškumui, ar baimė išprovokuoti musulmonų smurtą, akivaizdu, kad Didžiojoje Britanijoje veikia dviejų lygių teisingumo sistema.

Tai priminė neseniai vykusį interviu, kurį podkasterė Louise Perry davė Londono Karališkojo koledžo profesoriui Davidui Betzui. Profesorius Betzas, tyrinėjantis šiuolaikinį karą, paaiškino, kaip Didžioji Britanija vis sparčiau artėja prie pilietinio karo. Jis nurodė, kad pasipiktinę gyventojai, neturintys vilties pabėgti iš jų manymu žlugusios valstybės, ir pavargę nuo kultūrinio bei ekonominio spaudimo, greičiausiai sukils smurtu.

Mano pašnekovas su tuo sutiko ir pateikė pavyzdžių. Jis citavo eilutę iš septintojo dešimtmečio prancūzų romano „Šventųjų stovykla“, kuriame vaizduojama distopinė ateitis, kai masinė migracija užvaldo Europą, o jos institucijos nesiima jokių veiksmų: „Jūsų visata jiems neturi jokios prasmės. Jie nesistengs suprasti. Jie bus pavargę, jiems bus šalta, jie užkurs ugnį prie jūsų gražių ąžuolinių durų.“

Šis senas romanas dažnai minimas kaip kraštutinių dešiniųjų neapykantos literatūros pavyzdys, ir iš tiesų jame yra nepadorių rasistinių elementų. Tačiau prieš penkiasdešimt metų romane pasakytos tiesos apie masinės migracijos keliamą civilizacinę grėsmę šiandien tampa tikrove. Žmonės, kurie dabar atvirai sako tokius dalykus, pavyzdžiui, Driesas Van Langehove’as, yra smerkiami kaip „kraštutiniai dešinieji“ ir netgi persekiojami už savo žodžius.

Jie gali būti fanatikai (o jei taip, tai jiems gėda), tačiau tai, kad tik veikėjai, kuriuos valdžia demonizuoja kaip „kraštutinius dešiniuosius ekstremistus“, nori pasakyti tiesą apie didėjančią krizę, yra ne tiek jų kaltinimas, kiek kaltinimas bailiai valdančiajai klasei, kuri atsisako pažvelgti į akivaizdžius faktus. Iš tiesų, migrantai kelia gaisrus gražioms Europos ąžuolinėms durims, o valdančioji klasė jas nuima nuo vyrių.

Kai Britanijoje ir Europoje kils pilietiniai karai, kaltę prisiims valdančioji klasė. Deividas Betzas, tyrinėjantis pilietinių karų šaknis, Luizai Peri sakė, kad dabartinė leiboristų vyriausybė, vykdydama savo politiką, nepaaiškinamai daro viską, ką gali, kad tokius karus paskatintų.

Taigi taip galima suprasti šiurkščią konfrontaciją, kurią Trumpas ir Vance’as surengė su Zelenskiu. Šiame kare nereikia būti Rusijos pusėje, kad pripažintum, jog Ukraina, kuri narsiai kovojo, neturi jokių pergalės perspektyvų. Nuo pat karo pradžios 2022 m. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas sakė, kad Ukraina negali tikėtis pergalės, ir aiškino kodėl. Žinoma, Vašingtonas, Briuselis ir žiniasklaida šmeižė Orbaną kaip Putino apologetą, tačiau Orbanas tuos dalykus sakė ne iš meilės Rusijai, kuri beveik pusę amžiaus pavergė jo šalį. Jis paprasčiausiai buvo realistas.

Svajonės miršta sunkiai. Pasaulietinio, progresyvaus, daugiakultūrio rojaus, kurį taip mėgo Europos lyderiai, svajonė baigėsi. Prieš metus į Miuncheno saugumo konferenciją susirinkę Europos lyderiai šaltai apsikabino senatorių JD Vance’ą, pykdami ant jo dėl skeptiško požiūrio į NATO politiką Ukrainoje. Tačiau šiemet Vance’as sugrįžo kaip JAV viceprezidentas ir susirinkusiesiems pareiškė, kad didžiausia grėsmė Europos saugumui yra jos pačios dekadentiška politika, įskaitant laisvo žodžio, įžeidžiančio valdančiosios klasės jausmus, kriminalizavimą.

Vance’o kalba buvo teisinga ir reikalinga, tačiau Europos vadovai dėl jos buvo pasibaisėję. Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas net viešai verkė dėl Vance’o žodžių. Na, o šiandien, po Vance’o ir D. Trumpo pasišaipymo iš šventojo Zelenskio, Europos elitas verkia kur kas daugiau. Tačiau, kaip sakė mano draugas Budapešto užeigoje, nėra kito būdo pažadinti europiečius iš ideologinio snaudulio ir priversti juos elgtis su pasauliu tokiu, koks jis yra, o ne tokiu, kokio jie norėtų.

Tas pats pasakytina ir apie amerikiečius. Šeštadienį JAV laikraščiai prisipildė pasipiktinimo skiltimis, kuriose establišmento balsai smerkė D. Trumpą ir D. Vance’ą kaip barbarus. Tai tie patys elito atstovai, kurie nuo pat pradžių nekentė Trumpo ir niekada nebandė suprasti, kodėl tiek daug paprastų amerikiečių balsavo už tokį šiurkštų žmogų kaip jis.

Kaip ir Europoje, JAV jau seniai vadovauja valdantysis elitas – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų politikų, tiek vyriausybinių, tiek privačių institucijų – kurį narkotizuoja jo paties iliuzijos. Jie elgėsi pagal tą pačią logiką kaip ir popiežius Pranciškus, kuris nenuilstamai ragina plačiai atverti Europos ir Amerikos duris masinei migracijai, o pats saugiai ir patogiai gyvena už Vatikano sienų.

Tikrovė atkeršija. Ji yra šiurkšti, negraži, bet turi privalumų, nes yra tikra. Tikrovė, kurią Trumpas ir Vance’as įbruko vargšui Zelenskiui į veidą, yra ta, kad jo šalies pasipriešinimui Rusijai skyrus 350 mlrd. dolerių, Amerikos kantrybė išseko.

Tikrovė, kurią Trumpas ir Vance’as tuo pačiu metu įbruko Europai į veidą ir per tą Ovalinio kabineto konfrontaciją su Zelenskiu, ir per Miuncheno saugumo konferenciją, yra ta, kad jūsų ilgos Amerikos suteiktos atostogos nuo atsakingo valdymo baigėsi; laikas grįžti į biurą ir dirbti.

Tikrovė, į kurią Amerikos vadovai įspraudžia JAV elitą – ne tik dėl Ukrainos, bet ir visame pasaulyje – yra ta, kad jų pasaulio veikimo modelis su amžinais karais, atviromis sienomis ir beprotybėmis, kurias jie kelia, nebetinka. Naujoji vyriausybė nebesiruošia gyventi pagal šį nusidėvėjusį melą.

Dabar pamatysime, ar Europos vadovų klasė sugebės pakelti jai D. Trumpo užkrautą atsakomybę. Ar jie nori padėti Ukrainai toliau kariauti jos neįveikiamą karą su Rusija? Tuomet jie turi patys už tai sumokėti. Ar jie nori telkti kariuomenes „Europos vertybėms“ ginti? Tuomet jiems geriau reformuotis ir sukurti politines ir kultūrines santvarkas, dėl kurių tikrieji europiečiai būtų pasirengę aukotis.

Neabejotinai prireiks daugiau tokių sukrėtimų, kokius D. Trumpas ir JD Vance’as išsakė iš Ovalinio kabineto, kad Europos lyderiai pabustų iš savo sapno, kuris daugeliui paprastų europiečių virto košmaru.

Ir būkime sąžiningi: tie Europos lyderiai ne patys save išsirinko. Juos ne kartą į postus grąžino Europos visuomenė, kuriai taip pat patiko gyventi svajonėje, subsidijuojamoje Amerikos noro mokėti už Europos gynybą. Apklausos rodo, kad dauguma europiečių yra Ukrainos pusėje. Gerai – tada priimkite sunkius sprendimus, būtinus savo principams apginti.

Tai, kas negali tęstis amžinai, netruks. Europa yra kažko pabaigoje. Kas bus toliau, priklauso nuo europiečių. Kaip ir visada turėjo būti.

Rodas Dreheris yra europeanconservative.com apžvalgininkas.

europeanconservative.com