Rodrigo Ballester. Kodėl Europai svarbi kova dėl Vengrijos Vaikų apsaugos įstatymo

Lapkričio 19 d. Europos Teisingumo Teisme įvyko labai svarbus posėdis dėl bylos, kuri, nors šiuo metu lieka daugelio nepastebėta, neabejotinai sukels daug diskusijų: Europos Komisija, remiama ne mažiau kaip 16 valstybių narių (precedento neturintis faktas), pateikė ieškinį Vengrijai dėl jos vaikų apsaugos įstatymo. Šiame nacionaliniame teisės akte pripažįstama tapatybė, pagrįsta biologine lytimi, ir draudžiama nepilnamečius supažindinti su pornografiniu turiniu, netinkamu seksualumu, homoseksualumu, gender ideologija ir lyties keitimu.

Ar Europos Sąjunga (ES) tapo tik „pabudusiųjų“ klubu, kuriame būti konservatyviu nebeleidžiama?

Praėjus vos kelioms valandoms po įstatymo priėmimo Ursula von der Leyen pavadino įstatymą „gėda“ ir iš karto paskelbė, kad pradedama pagreitinta pažeidimo nagrinėjimo procedūra, kuri po metų (per rekordiškai trumpą laiką) baigėsi ieškiniu Vengrijos vyriausybei. Kai kurie aktyvistai šią bylą jau vadina „visų mūšių motina“ ginant žmogaus teises. Atmetus hiperbolizavimą, jie nėra visiškai neteisūs, nors ir ne dėl tų priežasčių, kurias teigia. Čia iš tiesų kalbama ne tik apie seksualinių mažumų diskriminaciją, bet ir apie ideologijos, neturinčios jokių įgaliojimų, primetimą, taip pat apie kovą už šeimos apsaugą, tėvų teises auklėti savo vaikus ir vaikų nekaltumą. Šie principai skaldo Europos Sąjungą, o teismo sprendimas dar labiau pagilins susiskaldymą tarp šalių ir rinkėjų, pritariančių pabudusiųjų (woke) ideologijai (daugiausia Vakarų Europoje), bei tų, kurie ją atmeta (Vidurio ir Rytų Europoje). Ar Europos Sąjunga (ES) tapo tik „pabudusiųjų“ klubu, kuriame būti konservatyviu nebeleidžiama? Štai koks klausimas.

Kodėl ES kišasi į vaikų lytinį švietimą?

Pirmas klausimas, kuris iš karto kyla, yra toks: kodėl ES kišasi į vaikų lytinį švietimą? Ar tai Europos kompetencija? Visiškai ne. Priešingai, ES sutartyje aiškiai nurodyta, kad švietimas yra valstybių narių prerogatyva. Tačiau, žinoma, vardan „europinių vertybių“, kuriomis remiamasi su beveik mesianistiniu uolumu, tapo madinga nepaisyti žaidimo taisyklių ir ieškoti netikrų pasiteisinimų kištis į nacionalinius reikalus dėl grynai politinių priežasčių. Tai technokratinė garsiosios kardinolo Rišeljė sentencijos versija: „Jei duosite man šešias eilutes, parašytas sąžiningiausio žmogaus ranka, aš jose rasiu ką nors, dėl ko jį pakarsiu.“ Dabartinėje ES į jos akiratį potencialiai patenka pernelyg daug nacionalinių įstatymų, kurie nukrypsta nuo Briuselio konsensuso, ir vargu ar svarbu, kad tai prilygsta nepagrįstam įgaliojimų pasisavinimui be jokio teisėto mandato.

Labiausiai į akis krenta uolumas, su kuriuo ES (ir, nepamirškime, 16 kitų vyriausybių) gina gender ideologiją ir skatina vaikų seksualizavimą, nes būtent apie tai eina kalba. Dabar per daug šalių keičia kursą, per daug jaunų žmonių „grįžta“ prie biologinės lyties, per daug siaubingų istorijų, kad būtų galima ignoruoti tiesą: už tokių sąvokų kaip „įtraukusis lytinis švietimas“ ar „pozityvioji priežiūra“ slypi bjauri realybė – žalojimai, cheminė kastracija, gydymas hormonais, mizoginija, negrįžtama žala ir savižudybės. Tai groteskiškas medicinos skandalas, kurį daugiausia skatina klinikų ir farmacijos pramonės godumas, medicinos ir psichiatrijos asociacijų bailumas (arba korupcija) ir „trans“ aktyvizmo smurtas, įskaitant atviro terorizmo atvejus. Ir, žinoma, negalime ignoruoti stebinančio elito paklusnumo hegemoninei „queer“ ideologijai, kuri verčia juos griauti patį visuomenės pagrindą – šeimą.

Nepamirškime, kad ši ideologija taip pat yra tiesioginis išpuolis prieš šeimą. Ji nukreipta prieš tėvus, menkina jų autoritetą valstybės naudai ir nepaiso jų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus (ES pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnio 3 dalis). Ji nukreipta prieš vaikus, atimdama iš jų nekaltumą dėl per ankstyvo seksualizavimo ir plintančios indoktrinacijos, besiribojančios su pedofilija. Ši ideologija propaguoja idėją, kad vaikai turi teisę į „aistringą ir seksualinį gyvenimą“ ir „turėti lytinių santykių su kuo tik nori, jei tik tai vyksta abipusiu sutarimu“, vadovaudamiesi bjauria Irene Montero, buvusios Ispanijos lygybės ministrės, dirbusios Pedro Sánchezo laikais, formule. Deja, Komisija pritarė šiai abipusio sutikimo sampratai, nors ir nuosaikiau.

Kol Jungtinės Valstijos pradeda versti puslapį lauk nuo translytiškumo iliuzijos, kai jaunuoliai, kuriems buvo atliktos lyties keitimo procedūros, padavė į teismą juos žalojusius chirurgus istorinėje teisinėje byloje, ES, visiškai atsilikusi nuo kitų, deda dvigubai daugiau pastangų paversti šią iliuziją privalomomis normomis. Šiandien atėjo eilė Vengrijai – įprastam Briuselio priešui. ES jau sulaikė milijardus eurų Vengrijai dėl jos Vaikų apsaugos įstatymo, o dabar Vengrijai gresia didelė bauda ir, kas žino, galbūt net balsavimo teisių sustabdymas. Kas bus kitas? Bulgarija ir Lietuva, kurios jau turi panašius įstatymus? Slovakija, Rumunija ir Italija, kurios svarsto galimybę žengti tokį pat žingsnį? Arba bet kuri kita šalis, turinti demokratinį mandatą atsiriboti nuo šios ideologijos?

Taigi, taip, tai tiesa – ši naujausia Komisijos byla prieš Vengriją yra labai svarbi. Ji arba patvirtins, arba paneigs vis labiau centralizuotas, dogmatiškas ir šališkas ES tendencijas, kai ji kišasi į tokius intymius dalykus kaip vaikų lytinis švietimas. Alea jacta est – bijau, kad Teismo nuosprendis jau priimtas. Bet jei taip yra, sukilimas tik prasideda.