„Šeima ir valstybė“ – tokiu pavadinimu 2015 m. lapkričio 30 d. buvo surengta konferencija, skirta Mažosios Lietuvos mąstytojui ir filosofui Vydūnui atminti. Joje buvo pacituoti tokie didžiojo Kūrėjo žodžiai:
„Šeimoj gyvendamas… žmogus nors šiek tiek tampa žmoniškas. O tad veikiai ir išmoksta pajausti Šeimos kraujo Vienybę ir suprasti ypatingąjį jos manymą, tarsi ypatingąją jos Kalbą. Ir tuo ir jau kelias klotas visos Giminės bei Tautos kraujo Vienybei numanyti. Kur ir kas nusiduos Giminėj arba net Tautoj, jis tai pajaus, kaip kad jam pačiam tai būtų atsitikę. Jis drauge pasidžiaugs, kur bus džiaugsmo, ir tuo tąjį padidins; jis tuos paguos, kurie bus nusiminę. Kur galima ką suteikt’, jis suteiks: ir taip jis kas kartą taps galingesnis gelbėti, padėti, nudalyti. Jame tarsi Gyvybė didėja, pasidarant jam reikalinga didesniam skrituliui, platesniam Žmonių skaičiui ką duoti, ką dovanoti. /…/ Šeima kiekviename jos naryje sužadina šeimišką pajautimą, sukelia visokias gilybes ir galybes. O Tauta beveik išreikalauja iš kiekvieno Žmogaus visokių gilesnės Gyvybės reiškinių /…/ žmogui teikdama visokio aukštesnio džiaugsmo ir naikindama jame svetnaudybę“.
Sekant humanisto, mąstytojo Vydūno žodžiais, vaikas šeimoje gauna ne tik „fizinį kūną“, bet dvasinio gyvenimo pradžią – pajunta prieraišumą, buvimo kartu turtingumą. Čia ugdomi žmoniškumo daigai, čia jis supažindinamas su savo būties priešistorija, su tautos kultūra, tradicija, supančia gamta. Šeimoje vaikas ruošiamas įsijungti į giminės, tautos santykius. Taigi, šeima yra pirmoji natūrali bendruomenė, iš kurios išauga bet kuri kita humaniška visuomenė.
Naujoms technologijoms sparčiai tirpdant atstumus tarp kontinentų, žmonėms migruojant paskui skalsesnį duonos kąsnį, kas dar šiandien yra žmogus, kas yra jo vertybinis pamatas, į kurį gali tvirtai įsiremti, apmąstydamas savo būtį džiaugsmų ir išbandymų akimirkomis?
Globalizmo vis labiau užvaldomame pasaulyje, kam šiandieninis žmogus dedikuoja savo gyvenimo nuopelnus ir kaip susivokia, kodėl jo kraujas pulsuoja kiek kitu ritmu nei jį supančių kitų tautybių žmonių? Atsakymas paprastas – tai vis dar diktuoja jo pradžia: per šeimos ir tautos tradiciją bei vertybes į jo geną įskiepytas savitumas. Net ir didžiausias kosmopolitas nuo savo tautinio savitumo pasislėpti dar negali, gali tik maskuotis savo sukonstruota neoliberalistine retorika. Gerbiu mus supančio didelio pasaulio artėjančias jungtis, technologinį progresą, bet pasirašau po kiekvienu Vydūno žodžiu, kad „atspirtis ir pradžia stipraus pasaulio žmogaus, žmogaus kūrėjo, yra jo mikropasaulį puoselėjusi tradicijomis stipri šeima, kuri šiam kilniam tikslui telkė ne tik savo genties syvus, bet ir tautos gyvastį. Ir taip visada turėtų būti ir tai turime saugoti, stiprinti ir apginti“.
Vasarą surengtoje konferencijoje „Krikščioniškosios demokratijos idealai: istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai“ Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas forumą sveikino žodžiais: „Dėkoju Dievui ir Jums, kad Tautai ir Bažnyčiai svarbias vertybes rūpinatės aptarti, plačiau išsiaiškinti, apginti ir išsaugoti /…/ Daugeliui krikščionių tiesiog kelia skausmą, kad šiuolaikinis liberalizmas taip dažnai nebevertina šeimos institucijos ir žmogaus teisių nuo jo pradėjimo momento“.
Šeima ir valstybė
Kodėl šiandien privalome kalbėti apie krikščioniškąsias vertybes ir bandyti atskirti tikrąsias vertybes nuo tariamųjų, ypač paliečiant šeimos temą?
Neseniai vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo keltas retorinis klausimas, ar valstybė perims tėvų vaidmenį vaiko teisių apsaugos srityje.
O aš šiandien norėčiau performuluoti klausimą ir pasiteirauti, ar Lietuvos tėvai dar yra stiprūs pasipriešinti neatsakingų, siauraregių valstybės tarnautojų konstruojamiems socialiniams mechanizmams – valstybės lygiu perimti iš tėvų jų žmogiškąją teisę ir prievolę ugdyti ir saugoti savo vaikus?
Nesenoje istorijoje bandymų išardyti šeimos institutą jau buvo: bolševikinėje Rusijoje, mojuojant seksualinės revoliucijos vėliava ir vaikus genant į komunas; nacistinėje Vokietijoje, gryninant arijų rasę.
Mūsų tauta, mūsų tėvai taip pat gali pasidalinti nesena sovietinio laikotarpio bandymo suskaldyti šeimą patirtimi. Apie 60–70-uosius XX a. metus, kai jaunimas patraukė į miestus statyti gamyklų ir fabrikų, jų vaikams buvo kuriami savaitiniai lopšeliai-darželiai, neva rūpinantis tarybinės šeimos gerove. Savaitiniuose lopšeliuose-darželiuose augantys vaikai tik savaitgaliais tegalėdavo pabūti su tėčiu ir mama. Tarybinėje tikrovėje žmogus buvo suvokiamas kaip valstybės reikmėms dirbantis įrankis ir viskas, kas trukdė jo ritmiškam darbui, buvo balastas. Bet tuometinėje Lietuvoje ši praktika neprigijo. Mūsų žmonės, į miestus susikėlę iš kaimų (kur vienoje troboje visuomet gražiai sutardavo bent trys giminės kartos), nepasidavė. Taigi, per tuos 50 okupacijos metų tradicinę šeimą, kaip vertybę, išsaugojome. Kaip išsaugojome savyje ir tautos geną, leidusį susitelkti ir Lietuvą prikelti Atgimimui.
Ką gi matome dabar? Ogi naujai peršamą šeimos modelį, paremtą skandinaviška ir/arba britiška tradicija, kai vardan sočios ir aprūpintos vaiko gerovės valstybė norėtų jį atskirti nuo šeimos ir pati juo pasirūpinti. Ypač jei prigimtinės, skurdo gniaužtuose esančios ir todėl socialinių problemų kamuojamos šeimos tėvai neįstengia savo atžalų pakankamai aprūpinti šiuolaikiniu „vartotojišku gėriu“.
Apie pastangas nuasmeninti vaiko prigimtinį ryšį, padaryti jį kosmopolitiniu vartotoju – sukurti mėgintuvėlio žmogų – be tradicijos, be kraujo šauksmo, prieš metus konferencijoje kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių asociacija. Apie tai visus pastaruosius metus vis prabyla šios asociacijos buriami intelektualai, reaguodami į brukamas vaikų atskyrimo nuo šeimos norvegiškas patirtis.
Tarptautinė teisė – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, kiti lydintys dokumentai – įtvirtina doktriną, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, todėl turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma. Valstybės privalo gerbti tėvų laisvę užtikrinant dorovinį vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.
Ne išimtis ir Lietuva, kur šeimos, kaip valstybės pagrindo, misija ir apsauga yra įteisinta pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Tačiau, kaip teigia Lietuvos žmogaus teisių gynėjai, nors Lietuvoje garantijos šeimai teisiniu požiūriu reglamentuotos pakankamai, tikrovė konstruojama kiek kitaip. Valdininkai, veikdami valstybės vardu, plėtoja iniciatyvas, kurios ne tik silpnina, bet ir griauna šeimos institutą. Deklaruodami kovą su smurtu prieš moteris bei vaikus ir skleisdami įvairias žmogaus teisių pažeidimų insinuacijas, jie siekia riboti šeimų teises. Taip silpninami žmonių bendrystės, pasiaukojimo artimiesiems ir nesavanaudiškumo saitai …Valdžia vengia sąžiningai pripažinti, kad problemos esmė – ne tėvų santykiai su vaikais, o nehumaniška valstybės ekonominė ir socialinė sistema.
Skurdas ir išnaudojimas šiandien yra matomi, atpažįstami ir pagaliau įvairiais pavidalais įvardijami kaip esminė problema. Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Laudato Si“ ragina užbaigti žmonijos „tironišką išnaudojimą“ ir kviečia imtis revoliucijos savo širdyse ir protuose.
Kokias išpažįstame vertybes?
Kodėl šiandien privalome kalbėti apie krikščioniškąsias vertybes ir bandyti atskirti tikrąsias jų prasmes nuo tariamųjų? Lietuva jau šitiek metų gyvena po permainų laikotarpio, tad natūrali pokyčių suirutė, pasimetimas seniai turėjo praeiti. Tačiau valdžios veiksmai šeimos politikos srityje teberodo akivaizdų sutrikimą. Ji bejėgiškai, o gal begėdiškai dangstosi žmogaus teisėmis ir laisvėmis, bando desperatiškai pataikauti neoliberalistiniam asmeninės laisvės požiūriui, tradicinė dorovingumą puoselėjanti šeima vis labiau stumiama iš propaguotinų pavyzdžių lauko. Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi, socialinės atskirties iššaukta gaivališka migracija. Tuo tarpu žmonių protus per žiniasklaidą paralyžiuoja politinės intrigos, malonumų, melo ir vartojimo kultūra; nepaliaujamai transliuojamos negatyvios naujienos, „muilo operos“, detektyvai, vartojimą skatinanti reklama. Tokia sukonstruota realybė gniuždo dvasią. Bedvasėje ir nesąžiningoje visuomenėje pradeda vešėti visos ydos, negatyvai ir agresija. Dorovingumo trūkumas gimdo išdavystes, nusikaltimus, vagystes, siekį pasipelnyti, korupciją, lytinius iškrypimus, galiausiai visišką degradaciją ir savižudybes.
Įvairių šaltinių statistika iliustruoja nesėkmingą šeimai, vadinasi, ir tautai, politinių valdžių veikimą Lietuvoje: kas penktas žmogus, kas penktas vaikas gyvena ties skurdo riba. Vos ne pusė Lietuvos šeimų (42 proc.) dėl nedarbo ar kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo ir gyvena žemiau skurdo ribos. Trečdalis šeimų (33 proc.), kuriose yra du suaugę asmenys ir 3 arba daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo ribos.
Skurdas didina socialinę atskirtį, menkina savivertę, žmonės praranda tikėjimą ateitimi, ima byrėti harmoningo pasaulio svarbiausi uostai – šeimos. Kokia įprasta tapo drama, palietusi beveik kiekvieną platesnę Lietuvos giminę, kai tėvas, netekęs vilties, panyra į priklausomybes; mama, skurdo genama, išvyksta uždarbiauti į aukštesnio pragyvenimo lygio šalis, ilgiems darbo mėnesiams atsiskirdama nuo savo vaikų, o vaikai, čia likę, kaupia atstumtų vienišių patirtį.
Europos migracijos tinklo (http://emn.lt/) duomenimis, Lietuvos emigracijos rodikliai yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Per nepriklausomybės metus iš šalies išvyko beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Vien 2014 – aisiais iš Lietuvos emigravo 36,6 tūkst. Lietuvos žmonių (beveik tiek, kiek jų gyveno Mažeikiuose).
Lietuvos šeimos taip pavieniui bando išspręsti savo skurdo problemas, nevalingai didindami nelaimingų vaikų skaičių.
Tad grįžtu prie klausimo, ar mes, tėvai, dar turime savyje tvirtybės čia Lietuvoje, savo Tėvynėje, savo šeimose patys ugdyti savo vaikus ir rūpintis jais?
Mes žinome, ką daryti
Ką turime padaryti, kad atgautume pasitikėjimą savimi ir kad šie XXI amžiaus iššūkiai mums Lietuvoje būtų įveikiami?
Sprendimų reikia greitų, nes, remiantis psichologinės pagalbos „Vaikų linija“ duomenimis, šio projekto savanoriams tenka didžiuliai pagalbos besišaukiančių vaikų ir paauglių problemų krūviai, kasmet didėjantys nenumanomais dydžiais. „Vaikų linija“ atsiliepia į šimtus tūkstančių vaikų ir paauglių skambučių ir atsako į tūkstančius elektroninių laiškų, ir šie skaičiai vis didėja. Norėdami prisiskambinti į „Vaikų liniją“, vaikai bando tą daryti gausybę kartų. Bet juk tai kreipimasis ne tik į ten dirbančius žmones, o ir į mus visus, suaugusius, turinčius jausti atsakomybę už mus pakeisti ateisiančią kartą.
Dvasingumas ir Dorovingumas, tikiu, dar išliko tautos tvirtybės pamatu. Dorovingumas slypi kiekviename žmoguje – tai jo Sąžinė, Dievas jo sieloje; jis vykdo savikontrolę ir visada atrenka, kur gėris, o kur blogis.
Anot filosofo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, profesoriaus Vytauto Radžvilo, senovės Graikijoje ir Viduramžių krikščioniškosiose šalyse žmogaus ugdymas ir auklėjimas buvo glaudžiai siejami su valstybe, nes vadovautasi nuostata, kad moraliai silpnesnių piliečių moralinės nuostatos turi būti pastiprintos instituciškai. O kaip dabar silpnesniajam išlikti, kai krikščioniškasis dvasinis institutas instituciniu viešuoju lygmeniu yra laikomas apskritai nereikalinga atgyvena ir slapčiau arba atviriau griaunamas? Kas gali įkvėpti žmogų stengtis, siekti idealų?
Cituoju filosofą: „Dėmesį sutelkus tik į privačias pastangas puoselėti šeimą, kaip tik ir užmirštama, kad šiuolaikinė sekuliaristinė visuomenė tuo ir skiriasi nuo ankstesniųjų, kad joje nebeveikia viešieji – politiniai, teisiniai, ekonominiai ir kt. – saugikliai bei garantijos, kad išliktų, tai yra būtų palaikoma ir prireikus saugoma bei ginama, krikščioniška šeimos samprata. Maža pasakyti, kad visa tradicinės šeimos išsaugojimo našta permesta ant krikščionio pečių ir paversta tik jo asmeniniu reikalu – jam dar tenka savąjį šeimos idealą ginti nelygioje kovoje su galingomis jį naikinančiomis „modernybės“ ir „pažangos“ jėgomis“.
Filosofas savo apmąstymais mus nukreipia į atsakymą: nuosmukį lemiantis gelminis veiksnys yra tas, kad gyvename (post)moderno, arba kryptingos antropologinės ir socialinės inžinerijos epochoje. Vengiama atvirai, be kompromisų pripažinti, kad vienintelis patikimas pamatas, galintis teikti vilčių ateičiai, yra krikščioniškosios šeimos samprata.
Tad kviečiu Jus, XXI amžiaus žmones – mąstytojus, dvasininkus, politikus, visuomenininkus ir ypatingai jaunąją kartą – drauge drąsinti, kelti ir kviesti Lietuvos žmones kurti dorovingą, šeimos ir tautos vertybėmis besiremiančią, atsakingų piliečių visuomenę. Būtina:
- rūpintis jaunimo būtinybe ir galimybe puoselėti ir kurti šiandieną ir ateitį savame krašte, neieškant laimės svetur. Būstas ir darbas jaunai, vaikus auginančiai šeimai, turėtų tapti pirmaeiliu kiekvienos savivaldybės uždaviniu. Valstybės šimtmetį vainikuokime šimtu naujų modernių daugiabučių namų jaunoms šeimoms;
- sugrąžinti nesuvaidintą valstybės pagarbą daugiavaikėms šeimoms. Tai šeimos su ypatingu pasiaukojančios tėvystės genu, kuris nykstančiai mūsų tautai yra labai reikšmingas. Daugiavaikės šeimos turi sulaukti ypatingos valstybės materialinės ir kultūrinės paramos bei dėmesio, kurie leistų joms ne tik oriai išgyventi, bet ir užtikrinti savo atžaloms šiuolaikiškas vystymosi ir saviraiškos sąlygas;
- užtikrinti, kad valstybės išlaikomos vaikų ir jaunimo švietimo bei kultūros sistemos griežtai paisytų ir propaguotų nuostatas, jog svarbiausia Lietuvos valstybės vertybė ir pagrindas yra šeima;
- išreikalauti, kad politikos, skirtos padėti krizę patiriančioms šeimoms, vykdytojai savo veiklą orientuotų ne į tai, kaip tokią šeimą išskirti, bet į tai, kaip pagelbėti jai atsitiesti. Šiame sudėtingame darbe valstybė neturi ir negali taupyti. Jautrių, atsakingų, rūpestingų, profesionalių socialinių darbuotojų, teisėtvarkos pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų aktyvistų turi būti pakankamai, kad šeimas ištikusios krizės netaptų negrįžtamai lemtingos ir vaikai nejaustų skausmo dėl tėvų skyrybų ar netikėtų fizinių savo artimųjų netekčių. Čia ypatingai turi būti palaikomas artimų giminių įtraukimas į šią veiklą;
- skatinti kaip geriausius pavyzdžius šeimų bendro laisvalaikio idėjas. Visos dvasinio ugdymo religinės organizacijos ir švietimo įstaigos, vaikų ir jaunimo laisvalaikio įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, veikiančios šeimos ir valstybės apsaugos srityje, turėtų būti ypatingai skatinamos už veiklas, kurios realiai įtraukia visą šeimą. Taip formuotume platų pozityvų požiūrį j autentiškos šeimos institutą;
- įpareigoti valstybės tarnybose dirbančius vyrus ir moteris visomis pastangomis teikti šeimai išskirtinį dėmesį, nustatyti teisines sąlygas ir garantijas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą. Valstybinį darbą atliekantys žmonės turi remtis valstybės pagrindą – šeimą – saugančiomis tradicinėmis (krikščioniškomis) nuostatomis.
Į ką kitą, jei ne į vaikus, galime sudėti savo ateities viltis, savo pastangas, nuopelnus? Juk visa kita gyvenime išnyksta. Jei nesukursime tradicinėms šeimoms reikiamų sąlygų, ateities tiesiog nebus. Neliks vaikus mylinčios šeimos, jai palankios aplinkos, neliks ir valstybės.
Rolandas Paksas yra Europos parlamento narys
