Sunki vaikystė, pagundų kupina jaunystė
Antanas augo įprastoje šeimoje. Su tėčiu, mama ir broliu. Buvo ir linksmų dienų, ir dienų, kurių jam net nesinori prisiminti. Tėvai skyrėsi. Smūgis. Mamos liga, o po to ir jos netektis. Vėl sukrėtimas. Vaikiui 13 metų, ateitis neaiški, pasimetimas. Nors į namus ir grįžo tėtis, jis turėjo daug savų reikalų, draugų ir …“buteliuką“. Antanui su broliu dažnai teko patiems pasirūpinti savimi.
Po poros metų brolis išvyko mokytis į kitą miestą. Liko su tėčiu dviese. Namuose paaugliui rūpimais klausimais nebuvo su kuo pasikalbėti. Atsakymų pradėjo ieškoti draugų, pažįstamų tarpe. Taip įsitraukė į gatvės gyvenimą, ten ir „auklėjosi“. Cigaretės, alkoholis buvo pasiekiamos ranka. Nors buvo nepilnametis, nusipirkti svaigalų Antanui nebuvo problema, nes buvo aukštas ir stamboko sudėjimo. Nupirkdavo ir vyresni draugai. Vynas, cigaretės „vežė“. Degtinė, alus – tikrų vyrų gėrimas, – taip tuo metu sakė jo paaugliškas protas.
Baigęs aštuonias klases įstojo į „profkę“. Ten nebuvo jokios kontrolės, o jam tik to ir reikėjo. Nauji draugai, nauji pažįstami. Laisvalaikis – šlaistymas po gatves, bandymai prasimanyti pinigų, kavinės, aludės, restoranai… Miesto gatvių gyvenimas buvo toks traukiantis ir paslaptingas, jam norėjosi visko.
Armija, vedybos ir skyrybos
Du metai armijoje – dar stažas, ten linksmybių serumo taip pat netrūko. Po armijos Antanas netrukus vedė. Vėl darbai, naujos pažintys, „prirašymai“, gimtadieniai ir kiti panašūs dalykai. Žodžiu, švenčių netrūko, o jeigu ir trūkdavo, jų susirasdavo. Ilgainiui jis pastebėjo, kad gyvenimas kažkaip apsunko. Stigo pinigų, nepatiko darbas, dar ir žmona namuose zyzė, kad tris paras su draugais mašiną „taisė“. Išėjęs į parduotuvę kartais grįždavo ir po dviejų parų. Žmona vis sakydavo: „Tu per daug geri, na, pagalvok“. Ne už tavo, koks tavo reikalas, – toks buvo jo atsakas. Įvykių tąsa aiški – skyrybos.
Antanas gyveno, jo supratimu, kaip ir įprastą gyvenimą, bet nesuprato, kodėl jam taip nesiseka: nuolatiniai barniai namuose, policija, ligoninės… Eilinį kartą užsukęs pas brolį pasiskolinti pinigų išgirdo: „Tu nors mėnesį pabūk negėręs, o jeigu ne – man toks daugiau nesirodyk“. Susipyko, su broliu ilgai nebendravo.
Priepuoliai
Į darbą eidavo tik todėl, kad žinojo, jog ras vakar neištuštintą pusbonkį. Dienos darėsi vis niūresnės. Atleido iš darbo. Rado kitą. Vėl atleido. Jam pasisekė – vėl rado. Girtas ėjo, paslydo. Lūžęs šonkaulis pradūrė plautį. Kol gydėsi ligoninėje, įmonei paskelbė bankrotą. Kiek atsigavęs susirado kitą darbą. Laikėsi nuo algos iki algos. Kasdien su kvapu, nes kol „neįkala“ kankina drebulys. Pradėjo vengti žmonių, gėrė vienas, net veidrodžio nereikėjo. Namuose užtraukdavo užuolaidas ir prie tyliai veikiančio televizorius išsitraukdavo „velnio lašų“. Taip ir slinko diena po dienos.
Vieną vakarą bežiūrint televizorių Antanas pamatė, kaip iš jo išskrido kažkoks šviesuliukas, po kurio laiko dar keli. Visi jie nutūpė ant sienos. Prabudo – prieš jį stovėjo jo moteris su stikline degtinės rankoje. Ištiesė ranką ir pasakė: „Gerk gyvuly, nes nustipsi“. O, kaip gerai, pati atnešė, – pagalvojo. Tuomet dar nesuprato, kad tai buvo alkoholinės epilepsijos priepuolis.
Po kurio laiko panašiai atsitiko ir darbe. Prabunda – nieko nėra, visi dirba savo darbus. Nuėjo prie staklių ir jis. Priėjęs gamybos vadovas paklausė: „O tau galima prie staklių dirbti?“. Taip, – atsakė nieko nesuprasdamas. Kitą dieną jam paskyrė paprastesnius darbus, kur nėra besisukančių dalių. Tik po kurio laiko bendradarbis papasakojo, kas tada atsitiko su juo.
Į pušyną – mirti
Priepuolių Antanas nesureikšmino. Dar buvo šiame pasaulyje, bet jau negyveno, o ritosi į prarają. Būdavo nukrenta kur nors, paguli, prabunda šlapiomis kelnėmis. Lipa į visuomeninį transportą, o žmonės nuo jo kažkodėl traukiasi. Buvo keista, ne bomžas gi aš, – galvojo. Jis nerado žodžių apibūdinti tuo metu didėjančios baimės jausmo. Tai kažkas arti išprotėjimo. Jautėsi pastoviai kaltas, viskas slydo iš po kojų, nesinorėjo gyventi.
Darbe dar kažkokiu būdu laikėsi. Gavo eilinį atlyginimą, jo dalį, kaip visada, paliko namuose, o už likusius nusipirko du litrus degtinės, cigarečių ir išėjo į pušyną. Mirti. Tie du litrai turėjo pribaigti. Taip jam atrodė. Deja. Prisimena – naktis, diena, vėl naktis. Prabudęs vis patraukia dūmo ir degtinės, kol nulūžta. Ir taip, kol jo nepakėlė didžiulė liūtis. Pasižiūri – buteliai tušti, o jis vis dar gyvas. Neturėjo jokio supratimo, kiek praėjo laiko. Sukaupė visas jėgas, atsistojo ir – namo. Parsivilkęs namiškių paprašė pagalbos. Sakė, kad darytų ką nori – vežtų koduoti, bet ką… Kažkur dar kirbėjo supratimas, jeigu ir toliau gers – „šakės“.
Aludė – vis dar „šventa“ vieta
Retkarčiais Antanas suprasdavo, kad geria per daug. Domėjosi, kur galima koduotis, kaip tai vyksta. Brolienė net buvo davusi Priklausomybės ligų centro telefono numerį. Bet vis dar kažko laukė.
Kartą važiuojant iš darbo, kaip visada su kvapeliu, kažkodėl išlipo iš troleibuso keliais sustojimais ankščiau. Užsuko į savo parapijos bažnyčią. Susirado kunigą ir jam viską papasakojo. Kaip jaučiasi, kad toks gyvenimo būdas labai vargina, norėtųsi kažko kito, na, gyventi kaip normalūs žmonės. Kalbėjosi daug, kunigas pasiūlė prieiti išpažinties. Jis neatsisakė. Kunigas jam patarė ieškoti tikėjimo, sakė, kad padės. Išėjęs iš bažnyčios pajuto kažkokį naujumą, bet labai trumpam. Užsuko į artimiausią alinę. Jo dievai vis dar buvo ten.
Apsisprendimas
Galiausiai, su namiškiais Antanas nutarė, kad jam geriausia bus Priklausomybės ligų centras. Visgi profesionalai. Nuo tos akimirkos jam viskas pradėjo keistis. Jį priėmė į ligoninę, joje pirmą kartą svetimam žmogui pasakė, kad yra alkoholikas. Tai ištarti nebuvo lengva. Gavo profesionalę priežiūrą – pastatė lašelinę, suleido vaistų ir pasakė, kad miegos iki ryto. Po poros valandų jis jau ėjo parūkyti. Sutikta jį gydanti gydytoja uždėjo ranką ant peties ir ištarė: „Taip, tau buvo sunku. Nieko, mes kartu susitvarkysime“.
Centre dirbo tikrai nuoširdūs ir išmanantys savo darbą žmonės. Jam pasiūlė perskaityti knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Sutiko. Beskaitant knygą pasirodė, kad joje aprašytas jo gyvenimas, jo išgyvenimai ir jausmai. Skaitydamas ir verkė, ir džiaugėsi, nes jautė, kad ras pagalbą.
Pasitikėjimą sugrąžino likimo draugai
Susipažino su tikrai įdomiais, to pačio likimo žmonėmis. Sužinojo, kad yra tokios AA grupės, sulaukė pasiūlymo ten apsilankyti. Pirmas apsilankymas nepaliko kažkokio ypatingo įspūdžio, matyt, dar nebuvo tam pasiruošęs. Antras kartas buvo kur kas geresnis. Pasitiko labai maloni moteris, pasiūlė arbatos, pasiteiravo kaip jaučiasi. Atrodo, tai smulkmena, bet kai esi praradęs bet kokį pasitikėjimą žmonėmis, jos žodžiai jį labai sušildė.
Susirinkimo metu žmonės pasakojo savo istorijas. Jis savo vidumi pajuto, kad turi būti su jais, kad viskas bus gerai. Dar po keleto susirinkimų sutiko kelis savo bendramokslius. Vienas jų jau turėjo penkis, o kitas – septynis blaivybės metus. Jeigu jiems pavyko, tai kodėl gi nepabandyti man, – pagalvojo Antanas.
Ėjo laikas, stengėsi lankyti visus susirinkimus, išklausyti žmonių istorijas ir išgyvenimus. Mokėsi gyventi tarp žmonių. Po kurio laiko pradėjo lankyti grupę savo rajone. Naujos pažintys, naujos istorijos. Jam patikėjo grupės durų raktus. Neatsimena, kad kas jam kada nors būtų kažką patikėjęs. Pasitikėjimą, kaip ir daug kitų dalykų buvo pragėręs. Tarp žmonių jautėsi vis saugiau, po truputėlį pradėjo grįžti pasitikėjimas savimi. Vis daugiau bendravo su žmonėmis ne iš grupės. Jausti kitus šalia jam buvo nuostabu.
Vėl džiaugiasi gyvenimu
Blaiviomis akimis pamatė kaip prabėga visi metų laikai. Vėl ir vėl. Jau penkiolika metų. Pajuto kvapus, pamatė spalvas, išgirdo garsus. Išsitiesė, jau nebereikėjo nuleisti akių dėl kažko, ko ir pats nesuprato. Pagaliau atrado ir tikėjimą, kurį siūlė tas kunigas. Jam jaučiasi labai dėkingas.
Antanui teko dalyvauti AA judėjimo Lietuvoje 20-ties metų minėjime. Sutiko įkūrimo pradininką – vėl neišdildomi pojūčiai. O labiausiai džiaugėsi, kad vėl gali bendrauti su savo artimaisiais, dukromis, broliu, dėdėmis, tetomis, pusbroliais, puseserėmis, draugais…. Beje, brolis tik po ketverių metų jam pasakė, kad gal kažkas ir pavyks. Antanas suprato tai, kaip pasitikėjimo ženklą. Vėl bendrauja, kaip ir priklauso broliams. Suprato, kaip jis visiems rūpi, suprato kaip juos anksčiau skaudino, kiek dėl jo jiems teko ištverti.
Grįžo į savo pirmąjį darbą, vairuoja automobilį. Viskas jo gyvenime apsivertė 180 laipsnių. Aišku, kad praeities neištrinsi, ji bus su juo visą jam skirtą laiką, bet jo draugai išmokė Antaną tai panaudoti ne kaip naštą, o stiprybę ir patirtį. Jis yra labai dėkingas visiems sutiktiems savo kelyje. Kad išmokė jį mylėti gyvenimą, koks jis bebūtų. Blaiviomis akimis gyventi žymiai smagiau ir …visiškai nemirtina, – dabar juokauja Antanas.
Jeigu kam reikalinga pagalba dėl minėtos priklausomybės – kreipkitės į redakciją. Suteiksime Antano kontaktinį telefono numerį. Jis pasirengęs nuoširdžiai padėti.
Tik pasimelsti reikia už tokius žmones, kurie, geriau vėliau, negu niekad, suvokia klydę! Šaunuolis, Antanai, laikykis ir kitiems tai papasakok dažnai, kad jie geriau anksčiau susivoktų, prie ko veda jų toks gyvenimo būdas!
Šaunuolis, Romualdai, viskas aprašyta „iš gyvenimo”. Tik vienas klausimėlis; „O kiek alkoholikų, kurių kiekviename rajone turime šimtais, skaito „Poziciją”? Ar jie apskritai dar ką nors skaito? Kaip juos pasiekti? Vienintelis jų „dvasinis penas” – lrt (lnk) televizorius su miliūtėmis, tapinais, raskevičiais ir valatkomis. O iš intelektualų, kurie lyg ir turėtų padėti (bet nepadeda) – slušniai su pūrais, nikžentaičiai, gintautai mažeikiai ir kt.,, kurie net per Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą skelbia, kad Lietuva neturi nieko, ką dabar galėtų duoti moderniam pasauliui, kokia jiems nauda?. Būtų gerai, kad minėti ir nepaminėti intelektualai įsidarbintų bent bandomajam laikotarpiui į AA ir panašius centrus. Ar ne jūs prisidėjote, kad Lietuvoje taip įsivyravo nihilizmas ir apatija? Imkite pavyzdį iš Romualdo Iš tų, dar tikinčių, kad Kovo 11-ji buvo ne :”euforijos”, kaip mėgstate tvirtinti, o tautos pozityvios energijos vaisius.
Straipsnyje istorija jau lyg ir kažkada kažkur girdėta it tokių istorijų nė viena, bet Juozapo komentaras tai tikrai į dešimtuką! Visiškai tokioms komentaro mintims pritariame! Tik liūdna, kad negalim tų, Juozapo išsakytų idėjų, įgyvendinti!