Romaldas Abugelis. Darius ir Girėnas – neblėstančios pagarbos didvyriai

Ko gero, Lietuvoje nėra didvyrių, populiaresnių už Steponą Darių ir Stasį Girėną. Nuo jų legendinio skrydžio per Atlanto vandenyną šiais metais jau sukaks 90 metų, tačiau iki šiol jų vardus tariame su didžiule pagarba. Ir su tautiniu pasididžiavimu.

Lėktuvas už 3200 dolerių

Lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas 1927 m. susipažino Čikagoje (JAV). Darius pirmus skraidymus Amerikoje atliko būtent su Girėno lėktuvu. Netrukus jie taip susidraugavo, kad nusprendė kartu leistis į žygį, kokio lietuviai dar nebuvo įvykdę – nuskristi į Lietuvą per Atlantą. Po penkių metų bičiulystės jiedu už 3200 dolerių nusipirko lėktuvą „Belanca CH 300 Pacemacer“, kurį vėliau pavadino „Lituanica“.

Jį teko gerokai pertvarkyti, nes lėktuvas nebuvo tinkamas tolimiems transatlantiniams skrydžiams. Lėktuvas buvo perdirbtas, perdažytas oranžine spalva, įsigyta reikalingiausi prietaisai. Visa tai buvo atlikta už suaukotas lėšas, taip pat už lėšas, kurios buvo surinktos paskraidinant visus norinčius paremti. Tokių skrydžių buvo surengta daugiau kaip pusantro tūkstančio, o bendra paramos suma siekė 8,5 tūkst. dolerių.
Pasiryžimas vardan Lietuvos

1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. sunkiai pakrautas „Lituanica“ vos pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto ir pasuko link Kauno. Žygiui visiškai parengtas lėktuvas svėrė 3668 kilogramus. Pilotai parašiutų neturėjo, nebuvo ir autopiloto. Jokios informacijos apie skrydžio eigą nebuvo, nes lėktuvas neturėjo radijo ryšio prietaisų.

Jie pasirinko šiaurinį, laivų mažai naudojamą ir keliais tūkstančiais kilometrų ilgesnį bei rizikingesnį kelią, negu rinkdavosi kiti to meto drąsuoliai. Planuotas skridimo atstumas buvo 7186 kilometrai.

37 metų Dariui ir 39 metų Girėnui labiau rūpėjo ne pats Atlanto įveikimas, bet glaudaus dvasinio ryšio tarp Amerikos lietuvių ir Tėvynės pabrėžimas. Jų skridimo motyvas buvo pasitarnauti savo šaliai. Jų vizija buvo pilnose etninėse ribose atkurta Lietuva.

Tragiška skrydžio baigtis

Kaune, Aleksoto aerodrome, Atlanto nugalėtojų laukė 25 tūkst. žmonių minia. Atvyko ir pats ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Žmonės, laukdami lakūnų, linksmai dainavo. Nors vidurnaktį pradėjo lyti, o lėktuvas vis nesirodė, žmonės kantriai laukė. Tik 7 val. ryto, pavargę ir šlapi, pradėjo skirstytis.

Liepos 17 d. Reuterio žinių agentūra pranešė, kad netoli Soldino miestelio (Vokietija, dabar – Lenkijos teritorija) miške buvo atrastas nežinomos kilmės sudužęs lėktuvas. Ankstų rytą jį aptiko šio miestelio apylinkių grybautojos. Už kelių valandų buvo patvirtinta, jog tai „Lituanica“. Iki Kauno buvo likę mažiau kaip dešimtadalis kelio. Skrydis nutrūko po 37 valandų ir 11 minučių.

Tos pačios dienos pavakarę visą Lietuvą apskriejo laikraščio „Rytas” žinia: „Mūsų transatlantiniai lakūnai S. Darius ir S. Girėnas dėl nepalankių oro sąlygų žuvo.” JAV spauda pirmuose puslapiuose taip pat skelbė žinias apie tragiškai pasibaigusį skrydį. Naciai lietuviams negrąžino visų sudužusio lėktuvo dalių, todėl katastrofą tebegaubia abejonių migla.

Visuotina pagarba

Kai didvyriai į Kauną buvo parskraidinti karstuose, juos pasitiko 50 tūkst. susirinkusiųjų, o laidotuvėse dalyvavo dvigubai daugiau. Gedulingos pamaldos vyko liepos 20 d. Kauno bazilikoje. Kanauninkas Penkauskas su ašaromis akyse pamoksle sakė: “Du geriausi lietuvių tautos sūnūs, kilnių tikslų turėdami, pakilo į erdvę iš Naujojo pasaulio. Savo sparnus suglaudė ir žuvo senovės prūsų lietuvių krašte. Jie išvyko iš Lietuvos paprasti vaikučiai, o sugrįžta pasaulinio garso vyrai, mūsų tautos didvyriai“.

Ministras pirmininkas J. Tūbelis savo kalboje pabrėžė, kad lakūnai „savo drąsiu žygiu, savo gyvybe įrašė lietuvių tautos sielon didžių darbų troškimą“. Šaulių sąjungos pirmininkas dailininkas A. Žmuidzinavičius kalbėjo: „Buvom atėję jūsų džiūgaudami pasitikti, gyvus, sveikus ant rankų nešioti, bet… atnešėm į kapus mūsų mylimai žemelei atiduoti. Jūsų dvasia amžiams teauklėja mums savo tautos vertus didvyrius ir tejungia mus visus vieningan darban skaisčiai tautos ateičiai“.

Ateities kartas įkvepiantis žygis

Jų žygis ir tragiška mirtis turėjo nepaprastai didelę teigiamą įtaką lietuviams tiek savo Tėvynėje, tiek ir išeivijoje. Jų šviesus pavyzdys visus lietuvius suvienijo, o jų paliktas Skridimo testamentas paskatino jaunosios kartos pasiryžimą siekti kilnių tikslų ir dirbti savo tautos gerovei. Dariaus ir Girėno žygdarbis tapo daugelio poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų įkvėpimo šaltiniu. Štai ir kaunietis Aurimas Valujavičius, vienviete irkline valtimi perplaukęs Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno, savo žygį paskyrė 90 -osioms S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metinėms.

„Lituanica“ nuolaužas ir skrydžiui skirtą ekspoziciją galima apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Šio lėktuvo skraidanti kopija eksponuojama Aviacijos muziejuje Aleksote. Darius ir Girėnas palaidoti Kaune, Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

Truputis istorijos

Bandymai perskristi Atlantą buvo rizikingi dėl tų laikų navigacinių, meteorologinių ir ryšio priemonių primityvumo bei lėktuvų patikimumo trūkumų. Antai, 1932 m. iš aštuonių bandymų perskristi Atlantą, net šeši buvo nesėkmingi, pareikalavę penkių pilotų gyvybių. To meto transatlantinius žygius galima būtų palyginti su šių laikų astronautų kelionėmis į erdves.

1919 m. birželio 14-15 dienomis britų pilotai Alcock ir Brown tapo pirmieji įveikę Atlanto vandenyną be sustojimų. Tą jie padarė su sunkiuoju bombonešiu Vickers Vimy. Lėktuvo bombų skyrius pilotai pakeitė kuro saugojimo patalpomis. Skrydis truko 16 valandų ir 12 minučių.

Lietuvių lakūnai buvo pirmieji, oficialiai iš JAV į Europą skraidinę oro paštą. Jie nuskrido 6411 kilometrų, tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje.

Amerikos aviacijos istorikai Dariaus ir Girėno žygį laiko vienu iš kilniausių, atliktų iš savo meilės gimtajam kraštui, be jokių kitų materialinių išskaičiavimų. Jų žygio tragizme jie taip pat neranda kito tokio pavyzdžio.

Laikraštis ŠIANDIEN