Mūsų kalba – ne tik bendravimo priemonė. Tai kultūros, istorijos, savimonės, identiteto, būdo, papročių, mąstymo ir kitų tautos vertybių išraiška. Kalba – turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais deimantais ar pinigais. Mūsų tauta bus gyva, kol bus gyva jos kalba. Todėl privalu ją branginti ir saugoti.
Kalbininkas J. Jablonskis kalbą vadino didžiu, tautos statytu paminklu. O štai kaip gimtąją kalbą apdainavo poetė J. Degutytė: „Iš duonos kvapo ir miškų giesmės kalba gimtoji lūposna įdėta. Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta…“.
Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Tą pripažįsta žymiausi pasaulio kalbų tyrinėtojai. Švedų mokslininkas profesorius H. Šioldas (Skioeld) tikina, kad lietuvių kalba yra seniausia iš visų pasaulyje gyvų kalbų. „Jei norite išgirsti kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą ir klausykitės“, – sako prancūzų kalbininkas A. Mejė (Meillet). Kalbų ekspertai lietuvių kalbą vadina ir viena iš gražiausių. Neatsitiktinai mūsų kalba dėstoma bemaž dviejų dešimčių valstybių universitetuose Europoje, Azijoje ir Amerikoje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 m., pakartotinai – 1928 ir 1938 metais. Nuo 1940 m. valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, kalbos raidą paveikė vykdyta nutautinimo politika.
„Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi“, – taip 1988 m. rugsėjo mėn. 16 d. sveikindamas pirmąjį „Atgimimo“ laikraščio numerį rašė mūsų tautos literatūros ąžuolas Justinas Marcinkevičius. Beje, visai netrukus, lapkričio 18 d. lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas – tuometinė Aukščiausioji Taryba paskelbė įstatymą, kuriuo Konstitucija papildyta atitinkamu straipsniu. Konstitucijoje, Lietuvos piliečių priimtoje 1992 m. spalio 25 d. referendume, taip pat įrašyta, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“.
2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Kaip pažymima stojimo Sutartyje, vienas iš esminių ES tikslų – gerbti „turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę“ bei užtikrinti, „kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas“. Taigi, mūsų kalbos „noras gyventi“ – tik mūsų pačių rankose. Tačiau, kaip parodė jau pirmasis valstybinės kalbos statuso dešimtmetis, ji patyrė daug ir įvairių išbandymų. Į mūsų prigimtinę kalbą, ypač miestuose, ėmė skverbtis anglybės ir kitos svetimybės.
Štai prisiminkime, ką gi 2007 m. vykusioje diskusijoje apie kitų tautų vardažodžių rašybą kalbėjo J. Marcinkevičius. Jo žodžiais tariant „lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose. Mūsų akivaizdoje. Patys atimame ją iš savęs. Pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą, tarnystę ir ištikimybę ne gimtajai kalbai, ne jos dėsniams, tradicijoms, logikai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams. Nejaugi mes, patys to nesuprasdami, vykdome kažkieno užsakymą? Niekas negali iš šalies nurodyti, įsakyti ar kaip kitaip veikti kalbą, kad ji įsileistų ir įsisavintų, įsistemintų vieną ar kitą svetimybę“.
Pastaraisiais metais lietuvių kalba atakuojama dar smarkiau. Tuo užsiima net ir nacionalinis transliuotojas. Radijo laidoje „Tuzinas“ kalbėjęs Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas sukritikavo mokymo programą, kurioje, jo nuomone, per daug dėmesio skiriama lietuvių liaudies dainoms, o su kaimu susijusios temos „mokiniams varo vėžį“. Jis lietuvių literatūros klasikų portretų galeriją ant kabineto sienos pavadino „lavonų galerija“. Tam pritarė ir laidos vedėja.
Daugelį mūsų ypač sukrėtė Seimo 2022 m. sausio 18 d. priimtas sprendimas pritarti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui. Buvo pakelta ranka prieš asmenvardžių rašymą lietuviškais rašmenimis. Net 82 rankos ! Tiek Seimo narių pritarė minėtam projektui. Ką gi, jei patys negerbiame savo kalbos – negerbs ir kiti. Labai gaila, kad griovimo kultūra Lietuvoje įgauna vis didesnį pagreitį. Griaunama nepaisant Konstitucijos, duotos priesaikos ir sąžinės. Užtat paisoma „autonomininkų“ užgaidų. Žmonės jaučiasi išduoti.
Vienas kalbininkas yra pasakęs: „Kada nors, kai mes visi būsime tik istorija, bus aišku, kad kova už mažų kultūrų ir kalbų išsaugojimą buvo kova už pačių brangiausių dalykų, darančių mus žmonėmis, išsaugojimą“.
Šį p. Romaldo straipsnį pasitaikė perskaityti vos pasižiūrėjus „Langą į valdžią“ per nac. transliuotoją, kur interviu kalytei Meškai ir jos šeimininkei davė prof. Loreta, sociolingvistė. Gražiai bandė šypsotis tos ponios, ir kalytės snukutis simpatiškas. Bet kaip smarkiai, tiesiog diametraliai skiriasi p. Romaldo ir profesorės požiūriai į dabartinę lietuvių kalbos būklę! Deja, tos ponių šypsenos nuolat slepia pagiežą reiškiantiems susirūpinimą primetamomis lietuvių kalbai „naujovėmis“ ir jos, kaip LR Konstitucijoje įtvirtintos valstybinės, statuso menkinimui. Natūraliai kilo klausimai: kas ir ko dėlei nacionalinio transliuotojo laidose (ir radijo, ir TV) suteikinėja išimtinai palankaus „pijaro paketus“ tik Lietuvos valstybės neprieteliams, lietuvių kalbos, tautinės savimonės ir istorinės atminties niekintojams, įvairaus plauko piktavalių – kalbos darkymo svaičiotojų teiginių propagavimui?