Lapkričio pradžioje įvyko naujo dokumentinio filmo „Pietryčių Lietuvos istorijos“ premjera. Šis filmas kviečia žiūrovus pažvelgti į jaudinančius ir plačiajai mūsų visuomenei dar mažai žinomus lietuvių švietimo vingius nuo 1920 metų iki šių dienų.
Sukurti tokį filmą buvo sena šį kraštą mylinčių žmonių svajonė. „Labai džiaugiamės, kad su puikiu kūrybiniu kolektyvu pagaliau pavyko pasiekti rezultatą“, – sakė filmo sumanytojas ir pagrindinis filmo rėmėjas, UAB „Mėta“ savininkas ir vadovas Mindaugas Vyskupaitis.
Filmas vaizdžiai atskleidžia, kaip lietuviai sunkiomis lenkų okupacinio režimo sąlygomis siekė išsaugoti kalbą ir kultūrą, galimybę šviestis gimtąja kalba. Jame taip pat išryškintos ugdymo aktualijos sovietmečiu, aptariama ir šių dienų švietimo būklė.
Pagrindinis filmo veikėjas yra buvęs ilgametis Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos vadovas Algimantas Masaitis. Šioje mokykloje jis pradėjo dirbti 1960 metais. Marijampolio vidurinė mokykla kelis dešimtmečius buvo vienintelė lietuviškai ugdanti mokykla šiame krašte. Apie 70 proc. mokyklos auklėtinių baigdavo aukštąsias mokyklas.
Jo veikla yra puikus mokytojo, mylinčio tautos kalbą ir tėvynę, pavyzdys. Jo pėdomis seka taip pat savo profesijai atsidavę pedagogai Bezdonyse, Dieveniškėse, Šalčininkuose, Trakų Vokėje, Turgeliuose, Lavoriškėse ir kitos vietovėse.
A. Masaitis – Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas. Šiai draugijai vadovauja nuo pat jos atkūrimo 2004 metais. Tai nenuilstantis Pietryčių Lietuvos švietimo metraštininkas.
Ne veltui šio mokytojo iš didžiosios raidės gyvenimo ir aktyvios veiklos istorija sužavėjo filmo kūrėjus Agnę Marcinkevičiūtę ir Albertą Vidžiūną. A. Masaičio kasdienis, nematomas darbas palietė daugybės mokinių gyvenimus, suformavo ne vieną kartą. Buvę mokiniai jau patys veda savo vaikus į lietuviškas mokyklas.
Žiūrovai išgirdo atvirą, nuoširdžią buvusios Marijampolio mokyklos auklėtinės, Lietuvių kalbos instituto mokslininkės Neringos Tuomienės, kuri iki 7 metų nemokėjo kalbėti lietuviškai, šeimos gyvenimo istoriją bei daug kitų intriguojančių pasakojimų.
Daug įdomių faktų ir liudijimų apie šio krašto lietuvių švietimą filme atskleidžia Bronius Makauskas, Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėjas, istorikas, diplomatas, VDU profesorius emeritas, knygos „Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais“ autorius. Filmas yra unikalus ir aktualus šiandieniniam žiūrovui, prisidedančios prie mūsų tautos istorinio sąmoningumo stiprinimo.
Po filmo peržiūros vyko diskusija su filmo kūrėjais, jo herojais, istorikais. Žiūrovai galėjo užduoti savo klausimus ir sužinoti daugiau apie filmo kūrimą ir jame gvildenamas temas. Diskusijoje dalyvavusi profesorė Rasa Čepaitienė kalbėjo, kad Pietryčių Lietuva yra lietuvybės saugojimo forpostas. „Lietuvybė yra tai, dėl ko visada, iki pat šių dienų, tenka kovoti“,- atkreipė dėmesį istorikė.
Tai buvo labai taiklūs žodžiai. Į filmo premjeros organizatorių kvietimą neatsiliepė nei valdžios institucijos, nei „didžioji“ žiniasklaida. Lyg šis kraštas jau nepriklausytų Lietuvai. Kraštas, kuriame ugdymas valstybine lietuvių kalba yra aktuali problema net ir praėjus trims dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo.
Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pilnutėlėje salėje pristatytas filmas drąsiai tarė: „Imkite mane ir žiūrėkite“. Palinkėkime jam geros kelionės po Lietuvos miestus ir kaimus, po mokyklas ir kultūros centrus, po bibliotekas ir bendruomenes.
Labai dėkoju gerb. R. Abugeliui už straipsnį ir filmo peržiūros organizavimą. O filmo sumanytojams ir finansuotojui padėka, padėka, padėka. Mylinčių Tėvynės istoriją dar yra, bet dabar užduotis tą meilę ir atidą savai istorijai perduoti jaunimui, kad šie tą patį darytų ateinančioms kartoms. Todėl mokyklose būtina Pilietinio ugdymo pamokas (per jas niekas nevyksta) perorganizuoti į Patriotinio ugdymo pamokas.
…net ir cia komentu nebuvimas reiskia viena – o mums vienodai……nuostabu.