Baigiau vidurinę daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius, tačiau rugsėjis, net ir nešdamas darganas, rūkus ir kitus niūrius rudens ženklus, kasmet atgaivina šviesius mokyklinius prisiminimus.
„Raudonukė“ – taip vadinome savo mokyklą, Kapsuko (dabar – Marijampolė) Vinco Mykolaičio – Putino vidurinę mokyklą – internatą, nes pastatyta iš ryškiai raudonų plytų. Nuo 1923 iki 1940 metų čia veikė Marijonų gimnazija. Beje, ir miesto pavadinimas kildinamas iš jame XVIII a. įsikūrusių Marijonų vienuolyno vardo.
Internatas buvo įsteigtas 1956 metais, jame mokėsi vaikai iš keliolikos rajonų. Į šią mokyklą buvo priimami daugiausia našlaičiai, pusiau našlaičiai, vienišų motinų vaikai, atžalos iš daugiavaikių šeimų. Mokiniai buvo aprūpinti nuo adatos iki palto, nuo maisto iki vietos bendrabutyje.
Šeimoje augome septyniese, todėl trijų iš jų mokymasis internate buvo didžiulė parama tėvams, kolūkio fermos darbininkams (motina buvo melžėja, tėtis – kiaulių šėrikas), o vėliau gavusiems tik 12 ir 20 rublių pensijas.
Maitinimas mokykloje buvo organizuojamas keturis kartus per dieną. Prisimenu, kad priešpiečiams dažnai gaudavome obuolių ir kitų vaisių, o mėgstamiausias vakarienės patiekalas buvo pieniška sriuba su duona ir sviestu. Kas savaitę eidavome į miesto pirtį, nes bendrabučiuose šilto vandens nebuvo. Pakeliui stengdavomės užsukti į senąsias miesto kapines, labai magėjo vis žvilgtelėti į didžiulį rašytojos Žemaitės antkapinį paminklą – knygą.
Mokykla buvo išskirtinė ne tik ir ne tiek mokinių aprūpinimo prasme, kiek jų visapusišku lavinimu. Tuometinis mokyklos direktorius Valentinas Spurga (mokyklai jis vadovavo daugiau kaip 20 metų, vėliau jis dirbo ir Švietimo ministru) buvo subūręs labai profesionalių ir savo darbui pasišventusių mokytojų ir auklėtojų kolektyvą.
Lietuvių kalbos mokytoja su ašaromis akyse pasakodavo apie iškiliausius mūsų tautos rašytojus, o aktyviai veikęs literatų būrelis išugdė poetę, 2010 m. „Poezijos pavasario“ laureatę Zitą Mažeikaitę – Sajienę.
Muzikos mokytojas buvo subūręs ne tik kelis chorus, orkestrą, estradinį ansamblį, bet ir sugebėjo parengti berniukų oktetą sėkmingam pasirodymui pirmojoje respublikinėje „Dainų dainelėje“.
Moksleiviai skindavo pergales olimpiadose, mokyklos tinklininkai sudarė miesto komandos branduolį. Iš mokyklos vadovo, kuris užsukdavo vakarais ir į mūsų kambarius, sėmėmės saviugdos, saviauklos bei kitų subtiliai ir išradingai pateikiamų psichologijos žinių.
Prasminga veikla buvo užpildyta kiekviena popamokinė valanda. Tarp pietų ir vakarienės – dviejų – trijų valandų pamokų ruoša klasėje, darbas dalykiniuose, techniniuose, saviveiklos ir sporto būreliuose, įvairiose sekcijose.
Panašia veikla buvome užimti ir po vakarienės. Kad netektų raudonuoti šokant vestuvinį valsą, vakarais vyresnių klasių mokiniai buvo mokomi jį šokti. Išmokome ir kai kuriuos pramoginius šokius. Buvome mokomi ir etiketo: kaip sveikintis, elgtis viešoje vietoje ir prie stalo, bendrauti su kitais žmonėmis, rengtis.
Klasės auklėtojai bendraudavo su mumis įvairiomis temomis, užsukę į kambarius vakarais surengdavo tikras „atvirumo valandėles“. Su buvusia klasės auklėtoja palaikau ryšį iki šių dienų.
Atmintin įsirėžęs ir itin kryptingas darbinis auklėjimas. Mes padėjome nudirbti daugelį darbų virtuvėje, patys pasidengdavome stalus vakarienei, tvarkėme aplinką, želdinius ir gėlynus, dirbome keliasdešimties hektarų mokyklos pagalbiniame – mokomajame ūkyje, didžiuliame šiltnamyje, prižiūrėjome beveik šimtą inspektų.
Mokytojai, auklėtojai taip pat dirbdavo kartu su mumis. Pasibaigus mokslo metams dar 2 – 3 savaites atlikdavome gamybinę praktiką.
Be to, fakultatyvinėse grupėse buvo ruošiami šaltkalviai, staliai, siuvėjos. Kiek anksčiau – dar ir daržininkai – sodininkai, kulinarai, bibliotekininkai. Matyt todėl, kad tėtis droždavo klumpes, pynė krepšius, darė įvairius įrankius ir namų apyvokos daiktus, aš pasirinkau stalių grupę. Taigi, besimokydamas mokykloje įgijau ir staliaus III kategorijos kvalifikaciją. Gyvenime tai labai pravertė.
Fakultatyvinėse grupėse vaikinai gamino rėmelius, dėžes, grėblius, kilpeles karnizams, lankstus, kibirėlius, kepimo skardas, rogutes, staliukus, spinteles, lentynas knygoms ir daugelį kitų dalykų, kurie buvo panaudojami mokyklos reikmėms. Mergaitės siuvo portjeras, staltieses, drabužius, gamino tautines juosteles…
Vis tik, suvaldyti penkių šimtų moksleivių armiją buvo nelengvas uždavinys, todėl veikė gana griežtos vidaus tvarkos taisyklės ir jų laikymosi motyvavimo sistema. Kai kas sakydavo, kad „pas mus tvarka kaip armijoje“, kai kurie šmaikštavo, kad „gyvename kaip vienuoliai“, nes visi mokiniai netilpo naujai pastatytame 450 vietų bendrabutyje, todėl dalis jų gyveno vienuolyno pastate.
Ir iš tiesų, diena prasidėdavo ir baigdavosi signalu. Signalas keltis, signalas mankštintis mokyklos aikštėje visais metų laikais, signalas į pamokas ir taip iki skambučio nakties miegui. Beje, grįždami iš mankštos užsukdavome į sandėliuką pasiimti kibirų ir skudurų kambarių plovimui. Nepriekaištingai pakloję lovas, sutvarkę patalpas, išvaškavę ir šepečiu išblizginę dar ir koridoriaus grindis, išskubėdavome pusryčiauti.
Mokyklos teritorija buvo aptverta tvora, į miestą buvo galima išeiti tik gavus raštišką leidimą, kuriame buvo įrašoma iki kurios valandos turi sugrįžti į mokyklą. Tie, kurie nesilaikė taisyklių galėjo būti neišleidžiami į miestą net ir sekmadieniais ar susilaukti kitokių suvaržymų.
Pasiekimai moksle, individualiai ar kolektyviai nuveikti geri užklasiniai darbai buvo irgi fiksuojami. Stropiausios, darbščiausios klasės buvo paskatinamos įvairiomis ekskursijomis.
Iki šių dienų prisimenu pirmąją pažintį su lazeriais Vilniuje Fizikos institute, pirmąjį pasimatymą su Baltijos jūra Palangoje, išvykas į Kauno dramos ir kitus teatrus, Anykščius… Būdavo organizuojamos ir mokomosios išvykos pagal mokomų dalykų turinį – į Kauno zoologijos sodą, į žymių rašytojų gimtas vietas, įvairias gamyklas.
Kol mokykla veikė turėjome labai gražią ir prasmingą tradiciją – kasmet vasario pirmąjį šeštadienį susirinkti į bendrą baigusiųjų ją ir mokytojų susitikimą. Internatą uždarius, 2000 m. į ją sugrįžo teisėti šeimininkai – Marijampolės Marijonų gimnazija. „Raudonukė“ išdidžiai tebestovi.
Visada ją prisiminsiu kaip sąmoningumo, savarankiškumo ir bendrystės ugdymo tvirtovę.
