Romaldas Abugelis. Pasaulis gręžiasi į vietines rinkas – ūkininkų ir vartotojų bendradarbiavimas stiprėja

Pasaulio ūkio struktūroje kažkada dominavo žemės ūkis, vėliau – pramonė, o dabar pagrindiniu ekonomikos žaidėju tapo paslaugų sektorius. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse prieš septynis dešimtmečius paslaugų sektoriaus dalis vidutiniškai nesiekė nei 40 proc., o  pastaraisiais metais jau sudaro per 70 procentų. Žemės ūkio dalis per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 25 iki 4 procentų.

Industrializavus žemės ūkį tarp ūkininkų ir jų produktų vartotojų įsiterpė daugybė ūkio subjektų:
supirkėjai, sandėliuotojai, transportuotojai, perdirbėjai, prekybininkai. Dauguma vartotojų išsivysčiusiose valstybėse maisto produktus ėmė įsigyti dideliuose prekybos centruose, o ūkininkų turgų populiarumas išblėso. JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ūkininkų turgūs išnyko bemaž visiškai.

Turgūs išliko populiarūs tik tose šalyse, kurių kultūroje sezoniniam, šviežiam, natūraliam maistui skiriamas ypatingas dėmesys. Tai Italija, Ispanija, Prancūzija ir kai kurios kitos šalys.

Ženklus maisto tiekimo grandinės ilgėjimas padarė didžiulę įtaką visai visuomenei, pakeitė daugelį nusistovėjusių vertybinių nuostatų. Pirmiausia, neigiamai paveikė ūkininkų pajamas. Jei prieš septynis dešimtmečius ūkininkai gaudavo beveik pusę prekybos centruose nustatytos maisto produktų kainos, tai jau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio išsivysčiusių šalių ūkininkų dalis sudaro tik maždaug dešimtadalį.

Nukentėjo ir vartotojai, nes maisto produktų kokybė suprastėjo iš esmės. Įsivyravo gilus pramoninis produktų perdirbimas, mažinantis produktų biologinę vertę, į maistą pradėta dėti didžiuliai kiekiai nenatūralių maisto priedų, ilgas vaisių ir daržovių transportavimas paskatino cheminį ir kitokį jų apdorojimą, XX a. pabaigoje atsirado genetiškai modifikuoti produktai.

Intensyvus, suindustrėjęs žemės ūkis pakenkė gyvūnų gerovei ir pastebimai padidino sintetinių trąšų ir kitų chemikalų naudojimą ir maisto pervežimus milžiniškais atstumais, taigi padidino ir gamtos taršą.

„Modernus“ maisto ūkis tuo pačiu paveikė taip pat tiek ūkininkų, tiek ir vartotojų sveikatą. Galiausiai, vartotojai pradėjo nepasitikėti industriniais gamybos būdais pagamintu maistu. Vis daugiau šalių, net ir JAV, pradėjo įtariai vertinti pasaulines ilgąsias maisto tiekimo grandines, ėmė siekti ženklesnio arba  visiško apsirūpinimo vietiniais pagrindiniais maisto produktais.

Ne maža dalis ūkininkų pasinaudojo šia situacija ir pradėjo labiau orientuotis į vietinio maisto rinkas. Jie stengiasi atgaivinti tradicinius ūkininkų turgelius miestuose ir miesteliuose, steigti parduotuves savo ūkiuose ar pristatyti maisto produktus į namus ir darbovietes, gaminti pagal užsakymus bei prekiauti internetu.

Prieš keletą metų ir Europos Sąjunga pradėjo skirti paramą žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo srityje bendradarbiaujantiems ūkio subjektams, kuriantiems ir vykdantiems trumposios tiekimo grandinės veiklą.

Kita išryškėjusi tendencija – „žaliojo“ ūkininkavimo plėtra, kai siekiama gaminti ne tik didesnę mitybinę vertę turinčius produktus, bet taip pat stengiamasi nepažeisti vietos ekosistemos. Ūkininkai taipogi pradeda įgyvendinti gastronominio, švietimo ir sveikatinamojo turizmo projektus. Trumpa tiekimo grandine, ekologišku požiūriu į vartojimą pagrįstų ir kai kurių kitų šiuolaikinių ūkininkavimo modelių diegimas ypač tapo aktualus pastaraisiais metais. Tam didžiulį postūmį davė Covid-19 pandemija, finansinės, klimato kaitos, taikos ir kitos krizės.

Taigi, ūkininkavimas palaipsniui tampa tvaresniu ir patrauklesniu. Vis daugiau ūkininkų nori ūkininkauti ekologiškai, nesiekia didžiausio derlingumo ir pelno bet kuria kaina ir ieško galimybių papildyti savo pajamas naudojant kitus gamtinius išteklius, vystant su žemės ūkiu nesusijusias veiklas.

Toks susitelkimas į racionalesnį, kompleksiškesnį vietos išteklių panaudojimą neša naudą ne tik ūkininkams, bet apskritai stiprina kaimo ekonomiką, prisideda prie kaimo vertybių išsaugojimo ir puoselėjimo. Labai svarbu, kad „į vietovę orientuota“ kaimo politika įtraukia vis daugiau vietos lyderių, nevyriausybinių organizacijų ir vietinės valdžios atstovų.

Žinoma, nepamiršta ir kooperacija, kitos bendradarbiavimo formos, kad smulkesni ūkininkai, kurie ir orientuojasi daugiau į vietinę rinką, įgytų pranašumų parduodant savo produkciją ir pigiau įsigytų gamybinių išteklių. Sparčiai kuriasi taip pat ir ūkininkų bei vartotojų dvišalio bendradarbiavimo tinklai.

Jie tampa veiksminga priemone, formuojant socialiai atsakingą vartojimo kultūrą bei sveikesnius mitybos ir gyvenimo būdo įpročius.

Šios pasaulinės tendencijos neaplenkė ir Lietuvos – trumposios maisto tiekimo grandinės vis labiau populiarėja. Mūsų šalis turi didelį potencialą kur kas plačiau pasinaudoti jų privalumais. Galime didžiuotis mūsų žmonių darbštumu, kūrybiškumu ir kantrybe. O ir gamtinės sąlygos žemės ūkio veiklai yra gana neblogos. Tereikia, kad valstybės institucijos kartu su savivaldybėmis ūkininkų ir vartotojų bendrystės stiprinimui skirtų dar didesnį dėmesį. Nauda būtų keleriopa: gausėtų ūkininkų pajamos, gerėtų gyventojų sveikata, stiprėtų teigiamas poveikis klimato kaitai ir apsirūpinimas vietiniais produktais taptų svarbiu nacionalinio saugumo elementu.