Nebūkime abejingi žemės ūkio likimui
Šias mintis mane paskatino parašyti viešoje erdvėje pasirodę kritiniai pasisakymai, komentarai ir netgi patyčios apie neseniai Vilniuje vykusią ūkininkų akciją. „Antikaimiško“ choro dalyviais buvo režisieriai, žurnalistai ir visokio plauko įtakotukai. Gaila, kad taip nesvetingai kai kurie miestiečiai priėmė savo tėvynainius iš kaimo. O kas gi tie miestiečiai? Sumankurtėję kaimiečiai. Juk visi miestai radosi kaimiečių sąskaita. Guodžia tai, kad nesuprantančių žemės ūkio unikalumo ir svarbos buvo nedaug.
Tradicijos gyvuoja tol, kol jas perima vėlesnės kartos
Klysta tie, kurie Lietuvą vadina žemės ūkio, suprask – atsilikusiu kraštu. Šiandien mes galime didžiuotis, kad esame valstybe, turinčia šiuolaikišką žemės ūkį. Žemės ūkis jau prarado kaimo stuburo vardą, nes šiame sektoriuje užimta tik penktadalis visų kaimo darbuotojų, o žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus darbuotojai bendrame šalies darbuotojų skaičiuje sudaro tik kelis procentus, tačiau mūsų žemės ūkio produktai pasiekia beveik 150 pasaulio šalių ir uždirba apie penktadalį visų šalies eksporto pajamų. Ir tai pasiekta turint kur kas prastesnę nei mieste infrastruktūrą ir gaunant mažesnes pajamas. Taigi…
Mūsų kaimas – tautos lopšys, jos tradicijų kūrėjas ir saugotojas. Žemė yra mūsų maitintoja ir žemdirbių pragyvenimo šaltinis. Ūkininkai visada buvo svarbiausi tautos ir jos žemės tarpininkai, jos puoselėtojai ir gynėjai.
Tačiau tradicijos gyvybingos tik tuomet, kai jas perima ir plėtoja vėlesnės kartos. Labai gaila, kad pastaraisiais metais spėriai barstome ilgai ir sunkiai kauptą ūkininkavimo išmintį ir patirtį. Griaunami kaimynystės ryšiai, bendrystė ir pasitikėjimas. Griaunama šimtmečiais kurta kaimo kultūra.
Apskritai, kaimo gebėjimui išlikti iškilo rimta grėsmė, nes nėra tinkamos socialinės ir ekonominės politikos sąveikos, nesilaikoma tolygaus vystymo principo, trūksta kaimiškų ir urbanizuotų vietovių abipusio papildomumo pagrindų.
Per pastaruosius tris dešimtmečius kaimas neteko tiek žmonių, kiek jų gyvena Kaune. Tuštėjant ūkininkų sodyboms, iš kaimo pasitraukė ir daug švietimo, medicinos, kultūros, buitinio aptarnavimo, pašto, bankų ir kai kurių kitų profesijų darbuotojų.
Todėl nesuprantamas švietimo sistemos užsispyrimas neįsileisti motyvuotų kaimo moksleivių į aukštąsias mokyklas. Potencialūs kaimo šviesuliai yra tiesiog išstumiami į miestus ir svetimas šalis. Siūlymai užkamšyti žemės ūkio darbuotojų stygių atvykėliais iš svetur tik dar labiau pagilintų kaimo bėdas. Ir ne tik kaimo.
Žemės ūkis turi nenuginčijamų ypatumų
Svarbu suvokti, kad žemės ūkis yra viena unikaliausių verslo rūšių, turintis nenuginčijamų ypatumų. Tai daugiafunkcinė veikla. Apart ekonominės, jis atlieka dar ir bioįvairovės išsaugojimo ir socialinę – kultūrinę funkciją. Žemės ūkis vykdo kaimiškųjų kultūros ir istorijos vertybių apsaugą, prisideda prie kaimo gyvybingumo išsaugojimo. Visos šios funkcijos tarnauja visuomenės interesams ir už jas turi būti tinkamai atlyginta. Be to, bet kokia parama žemės ūkiui yra parama ir vartotojui, nes ji atpigina produkciją.
Verta pasakyti, kad keli procentai dirbančiųjų žemės ūkyje sukuria gausybę darbo vietų maisto pramonėje, prekyboje, logistikos įmonėse, materialinių išteklių žemės ūkiui gamyboje ir įvairias paslaugas teikiančiuose versluose.
Dauguma ūkininkų yra smulkūs rinkos dalyviai. Jie negali daryti rimtos įtakos rinkoje. Žemės yra labiausiai priartėjęs prie tobulos konkurencijos rinkos modelio. Svarbu pažymėti tai, kad produktyvumo augimas didina pasiūlą, bet tuo pačiu metu mažina kainą. Gausus derlius lyg ir turėtų džiuginti ūkininkus, bet jeigu gausų derlių gaus visi ūkininkai – kainų kritimas garantuotas. Trumpuoju laikotarpiu žemės ūkio produktų kainoms būdingas nestabilumas.
Be to, gyventojų išlaidos maistui didėja sparčiau, negu jų pajamos. O pasiūla dėl produktyvumo augimo didėja greičiau. Todėl žemės ūkio produktų kainoms būdinga mažėjimo ilgu laikotarpiu tendencija, lyginant su kitų produktų kainomis. Maisto produktų paklausa yra neelastinga. Net jeigu atlyginimas padidėtų ir tris kartus, tiek kartų daugiau tikrai nesuvalgysi.
Ir dar – eksporto rinkų mažėjimas. Trečiojo pasaulio šalyse pradėjo didėti žemės ūkio gamyba. Produktų gausa kelia kainų, o kartu ir žemdirbių pajamų mažėjimą.
Žemės ūkyje, skirtingai nei kitose srityse, didžioji dalis kaštų yra pastovūs (žemė, pastatai), o dėl darbų sezoniškumo jam būdingas didelis apyvartinių lėšų poreikis. Ūkius slegia solidi skolų našta.
Įtakoja gamta ir tarptautinės krizės
Galiausiai, ūkiai kenčia nuo sausrų, liūčių, šalnų, šalčių. Tenka daug investuoti į apsaugą nuo gyvūnų ir augalų ligų bei įvairių kenkėjų. Net ir laukinė gyvūnija (vilkai, stumbrai, paukščiai…) neretai pridaro nuostolių. Ar galima sulyginti nuo gamtos sąlygų priklausantį ūkį su kokia nors baldų gamyba – po stogu, šiltai ir patogiai bet kokiu oru.
Ūkininkai nerimastingai dairosi ne tik į dangų, bet ir į valdžią, kuri nesibodi sukurpti visokiausių keistų taisyklių, reikalavimų ir kitokių pinklių, neužtikrina stabilumo. Ypač apsunkintos gyvulininkystės vystymo sąlygos dėl itin griežtų aplinkosaugos, ūkinių pastatų statybos ir kai kurių kitų reikalavimų. Mūsų kontrolieriai, inspektoriai ir kiti viešojo sektoriaus darbuotojai nenori persikvalifikuoti į konsultantus, patarėjus, pagalbininkus.
O kur dar karinės, sveikatos, finansinės ir kitokios tarptautinės krizės, kurios taip pat sukelia daug rizikų žemės ūkiui, išbalansuoja maisto tiekimo grandines.
Betgi ūkininkas ne kokia sraigė, užėjus negandoms nepersikels užsivertęs ant kupros savo namą į kitą vietą. Ūkininkavimas – gyvenimo būdas.
Apsirūpinimas maistu – kiekvienos valstybės reikalas
Apsirūpinimas savo gamybos maisto produktais – ypatingos svarbos nacionalinio saugumo elementas. Keista, kad iki šiol mūsų Nacionalinio saugumo strategijoje vis neatsiranda vietos taip reikalingoms nuostatoms. Dar daugiau – kai kurių partijų veikėjai teigia, kad tokie pasiūlymai prasilenkia su sveiku protu, nes mes esame ES rinkos dalimi. Suprask – mumis kažkas pasirūpins. Liūdna…
Čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad laisvosios prekybos koncepcija savo gryniausiu pavidalu žemės ūkiui netinka. Užtikrinti apsirūpinimą maistu, kaip ir tinkamas pajamas ūkininkams, yra kiekvienos valstybės nacionalinis reikalas.
Būtina visokeriopai skatinti vietinių produktų vartojimą, trumpinti maisto grandinę, produktų perdirbimą ūkiuose, kelti sezoninio maisto vartojimo kultūrą. Pirkdami produktus tiesiogiai iš gamintojų, mes vienu šūviu nušausime net tris zuikius: pasirūpiname savo sveikata, paremiame vietinius ūkininkus ir konkrečiai prisidedame prie klimato kaitos mažinimo, nes mažėja tarša dėl produktų transportavimo ilgais atstumais.
Nepaisant to, kad vykdome ES bendrąją žemės ūkio politiką, turime būti kur kas drąsesni ieškodami mūsų žemės ūkiui, mūsų kaimui ir valstybei palankesnių sprendimų. Neiškeiskime savos duonelės į svetimus pyragus.
