Šiais metais sukaks 70 metų nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kaip bendro idealo, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės, paskelbimo. Kadangi žmogaus teisių nepaisymas ir niekinimas, kaip rodo istorija, labai dažnai pastūmėdavo žmoniją elgtis barbariškai, šia Deklaracija pasiryžta žmones išvaduoti iš baimės, skurdo ir siekti taikos pasaulyje.
Todėl neatsitiktinai jau pirmasis Deklaracijos straipsnis skelbia, kad „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Viename iš Deklaracijos straipsnių įtvirtinta nuostata: „Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą …“.
Nors nuo šio svarbaus Jungtinų Tautų dokumento priėmimo jau praėjo keli dešimtmečiai, o mokslas ir technologijos padarė didžiulę pažangą, pristeigta begalė žmonėmis besirūpinančių institucijų, tačiau žmonija vis tiek neatrado ramybės, gyventojų pajamų skirtumai vis didėja, šimtai milijonų žmonių gyvena skurde. Dešimtadalio turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausiai gyvenančių žmonių vidutinės pajamos jau skiriasi keliolika kartų. Pripažįstama, kad gyventojų pajamų diferenciacija vyksta dėl globalizacijos. Jos pranašumais sėkmingiau pasinaudoja ekonomiškai stipresnės šalys, o jų viduje – turtingesni gyventojai.
Tyrimai rodo, kad kuo šalyje pajamų ir turto pasiskirstymas vienodesnis, tuo ūkis plėtojasi sėkmingiau, žmonės jaučiasi laimingesni, o pajamų nelygybė turi didelę įtaką sveikatos, mirtingumo rodikliams, smurto paplitimui ir daugeliui kitų negatyvių reiškinių. Dėl to vis didesnį susirūpinimą šiomis tendencijomis rodo Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Sąjunga ir kitos tarptautinės organizacijos.
Padėties pasaulio ekonomikoje negelbėja net ir Nobelio ekonomikos premijos už darbus ekonomikos mokslui atsiradimas 1969 metais (premijos fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos srityje skiriamos nuo 1901 metų). Kaip žinia, ši premija nebuvo originaliojo Alfredo Nobelio testamento teksto dalimi. Naujos premijos (The Central Bank of Sweden Prize in Economic Sciences in Memory of Alfred Nobel) atsiradimą 1968 m. inicijavo trijų šimtų metų jubiliejų šventęs Švedijos Bankas. Beje, Nobelio premijos atsiradimą paskatino jo turtai, susikrauti jam atradus dinamitą ir pradėjus jį naudoti karinėms reikmėms.
Nuo Nobelio ekonomikos premijos įsteigimo ją jau yra gavę 78 mokslininkai iš 13 valstybių, daugiausia iš JAV. Šios premijos laureatų darbuose tyrinėti ekonominiai procesai, analizės lygio kėlimo aktualijos, resursų paskirstymo optimizavimas, stabilūs paskirstymai, rinkos kūrimo praktika, stambiųjų įmonių reguliavimas, turto rinkų tendencijos, sutarčių teorija, elgsenos ekonomika, skurdas ir gerovė bei daugelis kitų temų. Deja, nusivylimas gyvenimo kokybe, tuo pačiu ekonomistais ir politikais tik didėja.
Pasirodo, kad ir Nobelio ekonomikos premijos laureatams yra per sunku suprasti ekonomiką ir rasti būdus ją suvaldyti. Nejaugi taip sudėtinga? Žodis „ekonomika“ (gr. oeconomia) reiškia „namų ūkis“ arba maistas, drabužiai, pastogė… Tai ir yra paprastam žmogui ekonomika. Ekonomika vadintina ir ūkininkavimo menu. Bet dabartinį ūkininkavimą tikru menu nepavadinsi. Tai daugiau panašu į kičą, menkavertį ir neskoningą gražiai supakuotą ir rafinuotai pateiktą kūrinį. Mene kičas būdingas tik pradedantiems ir mėgėjams, o čia juk reikalą turime su gausia armija ekonomistų, tūkstančiais mokslo institutų ir dešimtimis Nobelio ekonomikos premijos laureatų…
Bet nepamirškime, kad kičas orientuojasi į žemo suvokimo, paviršutinišką vartotoją. Pagalvokime, į ką gi orientuota dabartinė pelną garbinanti ir gamtą alinanti ekonomika? Taip, į vartotojišką visuomenę, maitinamą reklamos apžavais, kai pagrindinis dėmesys skiriamas ne žmogui, o daiktams (prekėms). Nepriklausomas ekonomistas E. F. Šumacheris teigia, kad kai ekonomika negali peržengti savo plačių abstrakcijų ir rasti sąlyčio su žmonių skurdo realybe, nusivylimu, susvetimėjimu, neviltimi, nusikalstamumu, pabėgimu, stresu ir dvasine mirtimi, tuomet reikia pradėti iš naujo, pereinant prie visiškai naujos mąstymo sistemos. Sistemos, kuri bedvasę ekonomiką keistų tokia, apie kurią galvojo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kūrėjai.
Trumpas ir informatyvus straipsnis, kuriame, džiaugiuosi, galėdamas rasti tai, ko reikia – JT užbrėžtas tikslas ir to tikslo siekiai per Nobelio ekonomikos premijų laureatų darbus. Aiškiai atskleista socialinės atskirties ir pajamų nelygybės pasekmės ir užkabintos priežastys – turtuoliai niekada nesidalins bendru gėriu, kol visuomenė to nepareikalaus. Viliuosi, kad mūsų valdžia bus išmintingesnė nei iki tol buvusios ir tikrai pradės sunkų, bet būtiną darbą – tvarkyti mokesčių sistemą, kuri būtų stiprinanti vidutinę Lietuvos visuomenės klasę. Turtuoliai turi pradėti mokėti adekvačius pajamoms mokesčius, o vidutinioji klasė – mažesnius negu dabar.