Romas Cibas.Apie laisvę (kitaip)

LAISVĖ – Sparnuota sąvoka, beveik nežemiška, kaip Paukštė, tik ne šio pasaulio. Ji kartais apsilanko ir vėl ilgam pradingsta.

Bet pasitaiko žmonių, kurių ji neapleidžia, kuriuose ji apsigyvena, lyg lizdą būtų susisukus. Man vienas iš tokių žmonių Nijolė Sadūnaitė. Dar pamenu indą pribloškusį patį Aleksandrą Makedonietį. Kuris prieš viso pasaulio užkariautoją liko visiškai ramus ir bebaimis „gali nužudyti mano kūną, bet manęs tu nepasieksi…“

Jeigu tokių žmonių būtų daugiau, mūsų pasaulis būtų kitoks. Todėl yra svarbu suprasti, kaip jiems pavyksta, nepaisant blogiausių situacijų, net mirties akivaizdoje, išlikti laisviems ir mylintiems. Kas tai per fenomenas?

„Žmogus, tai kopėčios tarp pragaro ir dangaus“ – sakė Ošo (vienas iš nušvitusių). Tai didelis intervalas. Todėl taip sunku jiems (žmonėms) susikalbėti. Neapykanta, priešiškumas, abejingumas, supratimas, užuojauta, meilė, tai tų „kopėčių“ pakopos. Neįmanoma nei vienos iš jų peršokti. Krikščioniškas priesakas „pamilkite savo priešus“, žmogui stovinčiam ant pirmųjų pakopų, skambą, kaip kvaila dogma. Bet žmogui, pasiekusiam supratimą, jau atrodo kitaip. Nes „kas supranta – tas nepyksta“. Iš supratimo ateina užuojauta, O iš užuojautos – meilė.

Deividas Haukinsas, mokslininkas, psichiatras, (taip pat vienas iš nušvitusių) knygoje „Galia ir Jėga“ (lietuviškas leidimas 2014 metų) , 65 puslapyje pateikia Sąmonės Žemėlapį. Pagal jį galima nustatyti sąmonės lygmenį atskiram žmogui, žmonių grupei, atskirai religijai ar visai žmonijai. Iš esmės šis žemėlapis ir visa knyga apie tą patį intervalą nuo pragaro iki dangaus, tik daug plačiau ir moksline kalba…

Štai trumpa ištrauka iš autoriaus prisiminimų apie savo vaikystę (212psl.):

„…ir štai kartą žiemą, tamsų vakarą, mane laukuose užklupo pūga, oro temperatūra buvo dvidešimt žemiau nulio, o aš ant dviračio… Dviratis paslydo ant ledo, laikraščiai iš pritvirtinto prie vairo krepšio pabiro ir juos per sniegą ėmė nešti vėjas. Iš nevilties ir baisaus nuovargio pravirkau, mano drabužiai buvo sustirę į ledą. Norėdamas bent pasislėpti nuo vėjo, pralaužiau ledinę didelės pusnies plutą ir išsikasęs landą į ją įsirangiau. Greitai nustojau drebėti ir kūną užliejo labai maloni šiluma, o tada aplankė neapsakomas ramybės ir meilės pojūtis. Ši būsena apėmė visą mano sąmonę, mintys galvoje nutilo, lioviausi jautęs kūną. Protas nutilo, visas mąstymas liovėsi. Aš buvau pati Esatis – viskas, kas buvo ir kas apskritai galėjo būti už viso laiko ir visų vardų ribų.

Šią belaikiškumo būseną staiga nutraukė grynai fizinis pojūtis – kažkas purtė mano kelį. Pakėliau akis ir išvydau sunerimusį tėvo veidą. „Grįžti“ į kūną labai nesinorėjo, bet padariau tai dėl tėvo. Supratau, kaip jis baiminosi dėl mano gyvybės, ir tiesiog nenorėjau jo skaudinti. Ir vis dėlto mirties idėja man pasirodė absurdiška. Aš jau žinojau, kad mirties iš tikrųjų nėra.“

Kas gi tie nušvitę žmonės? Kuo jie skiriasi nuo mūsų visų? Pirmiausia savo tapatybe.

Turbūt dažnas yra pastebėjęs, kaip mes linkę tapatintis su knygos ar kino filmo herojumi. Užtenka rašytojui ar operatoriui kiek ilgiau užsilaikyti ties vienu personažu ir mes jau „sergame“ už jį… Tai ką tada kalbėti apie tą personą, kurią matome veidrodyje? Su ja daugumas žmonių taip suauga, taip susitapatina, kad šalia esanti VISUMA tampa mažiau reikšminga, o dažnai ir visai už suvokimo ribų… Tuo tarpu tiems nedaugeliui nušvitusių, visa gamta, visa aplinka yra tiek gyva ir spalvinga, kad jie nejaučia jokio skirtumo tarp „savęs“ ir jos. Jiems viskas yra Viena… To atvaizdo veidrodyje jie nevadina „aš“. Jiems tai tik „mano“ (kūnas), kaip dviratis, kaip drabužis.

Vedų laikais tokius žmones vadino dukart gimusiais. Panašiai atsiranda paukščiai. Pirmą kart gimsta tik ego sąmonės „kiaušinis“ (mažutė erdvė – ribota sąmonė). Ir tik įveikus jo „lukštą“, gimstama visam pasauliui. Išoriškai jokių pokyčių, tas pats kūnas, bet viduje įvyksta didžiulė transformacija.

Vokiečių kilmės australas Edgaras Tolė (Eckhart Tolle), knygoje „Šios akimirkos jėga“ (lietuviškas 2004 metų leidimas), 25 psl. aprašo, kaip šią vidinę transformaciją patyrė jis: „ Iki man suėjo trisdešimt metų, gyvenau beveik nuolatos kamuojamas nerimo, kuris kartais peraugdavo į savižudybėn stumiančią depresiją…“

…Kokia prasmė toliau vilkti kančios naštą? Ar verta toliau tęsti šią beprasmę kovą? Pajutau, kaip ima busti nebūties ir susinaikinimo ilgesys – tie jausmai dabar buvo stipresni už instinktyvų norą gyventi.

„Negaliu ilgiau gyventi su savimi“. Ta mintis atėjo į galvą ir ėmė ten skambėti. Staiga ėmiau analizuoti: „Ar mane sudaro viena dalis, ar dvi? Jeigu nebegaliu gyventi su savimi, tai manęs turi būti dvi dalys: aš ir kažkas, kas nebegali su tuo aš gyventi. Taigi iš šitų dviejų tikra yra tik viena“.

Taip apstulbau, kad galvoje nurimo visos mintys. Sąmonę turėjau, o minčių nebebuvo. Tada mane įtraukė kažkoks energijos verpetas. Iš pradžių jis judėjo lėtai, tačiau vis greitėdamas. Po to sugniaužė baimė, ėmiau visas tirtėti, tarsi iš krūtinės pasigirdo įsakymas: „Niekam nesipriešink“. Jaučiau, kad esu siurbiamas į tuštumą, kuri, rodės buvo ne kažkur išorėje, o veikiau manyje. Staiga baimė dingo ir nesipriešindamas nėriau į tą tuštumą. Kas įvyko vėliau neprisimenu.

Mane pažadino paukščių čiulbesys už lango. Niekada dar nebuvau girdėjęs tokio garso. Vis dar užmerktomis akimis išvydau neapsakomą deimantą. Supratau: jeigu deimantai galėtų skleisti garsus, jie būtų panašūs į tą, kuris sklido iš lauko. Atsimerkiau. Pro užuolaidas skverbėsi pirmieji saulės spinduliai. Nei galvodamas, nei jausdamas aš žinojau, jog tos šviesos yra daugkart daugiau negu galima suvokti. Šie vidun besiskverbiantys spinduliai buvo meilė. Akyse ėmė tvenktis ašaros, aš atsikėliau ir ėmiau vaikštinėti po kambarį. Tai buvo mano kambarys, tačiau supratau, kad tokio jo niekada dar nebuvau regėjęs. Viskas jame atrodė tyra ir neliesta – tarsi tik dabar sukurta. Paėmiau į rankas pieštuką, tuščią butelį, dar vieną kitą daiktą ir stebėjausi jų grožiu bei gyvumu.

Vėliau išėjau į miestą ir nustebęs žvelgiau į gyvenimo stebuklą – lyg tik dabar bučiau gimęs šiame pasaulyje…“

Galbūt daugeliui atrodys, kad tokiai temai čia ne vieta, kad tai kažkokia fantastika. Tokiai rašliavai yra ezoterinės svetainės, o mes rimti žmonės… Bet ar taip jau seniai tokie „rimti“ žmonės sudegino Džordaną Bruno, privertė viešai atsisakyti savo „erezinių fantazijų“ Galilėjų? Kiek praėjo laiko, kai mūsų Žemė „tapo“ rutulio formos? O visa kita? Mūsų gyvenimas? Ar jis jau tobulai baigtinis?

Greičiau priešingai. Žmonija balansuoja ant susinaikinimo ribos. Globalinis klimato atšilimas, radikalusis islamas, šiaurės Korėja – tai tik ledkalnio viršūnėlė. O tikroji, giluminė visų bėdų ir grėsmių priežastis yra žmogaus EGO SĄMONĖ. Per ją pamintas teisingumas, socialinė atskirtis, emigracija, kriminaliniai nusikaltimai, konfliktai buitiniai, religiniai, politiniai, karai vietiniai ir pasauliniai. Šiam sąrašui nėra galo. Jo apibendrinimui rytuose naudoja vieną žodį – kančia. Kančia dėl nevaldomo proto. Taip, taip, per nevaldomą protą, per tapatinimąsi su juo atsiranda ego sąmonė – atskirtis nuo Visumos (gamtos, kitų žmonių, Dievo).

Visiems suprantama, kokias pasekmes gali turėti nevaldomas pyktis ar seksualinis instinktas. Bet tik nedaugelis turi supratimą apie nevaldomą protą. Nes jis per daug arti. Taip arti, kad žmogus su juo tapatinasi. Daugelis turbūt paklaus, o kas čia blogo tapatintis su protu? Ar protingas žmogus yra blogai?

Vietoj atsakymo, dar pacituosiu Edgarą Tolę:

„Nesugebėti liautis galvoti – siaubinga bėda, tačiau mes to nesuprantame, nes beveik visi esame jos kamuojami, tad laikome tai normaliu dalyku. Nuolatinis proto triukšmas trukdo pajusti vidinę tylą, kuri yra neatskiriama nuo Esaties. Iš to triukšmo randasi netikras aš, metantis baimės ir kančios šešėlį.“

Kai susitapatinate su protu, atsiranda nepermatoma sąvokų, vaizdinių, žodžių, nuomonių ir apibrėžimų širma, kuri temdo visus santykius: su savimi, tarp vyro ir moters, tarp jūsų ir gamtos, tarp jūsų ir Dievo. Tai minčių širma, kuri sukelia atskirties iliuziją – iliuziją, jog jūs ir visi kiti egzistuojate visiškai nepriklausomai vieni nuo kitų. Štai tada pamirštate esminį dalyką: po fizinių pavidalų regimybe jūs ir visa kita esate viena. Sakydamas „pamirštate“ turiu galvoje, kad jūs nebejaučiate tos vienovės kaip akivaizdžios tikrovės. Jūs galite ja tik tikėti, tačiau jūs jau nežinote, kad tai yra tiesa. Tikėjimas gali raminti, tačiau išsilaisvinama tik per asmeninius potyrius.

Galvojimas, arba mastymas, tapo liga. O ligos išsivysto tada, kai sutrinka pusiausvyra. Pavyzdžiui ląstelių dalijimasis ir dauginimasis yra normalus procesas, tačiau kai organizmas liaujasi jį kontroliavęs, žmogus suserga.

Protas – tai nuostabus instrumentas, tik reikia juo tinkamai naudotis. Panaudotas neteisingai jis tampa visiškai destruktyvus. Jeigu tiksliau, reikėtų kalbėti ne apie netinkamą proto panaudojimą, nes jūs dažniausiai jo nenaudojate apskritai – tai jis naudojasi jumis. Tai yra liga. Jūs tikite, jog esate savo protas. Tai iliuzija. Jūs patekote savo instrumento valdžion.

Jūs siūlote apskritai nemąstyti? Ne, aš negaliu, nebent akimirką ar dvi.

Tai reiškia, jog jūsų protas jumis naudojasi. Jūs pasąmoningai susitapatinate su juo, todėl net nutuokiate, jog esate jo vergas. Galima sakyti, jus pavergė jums nežinant, o jūs pavergėją laikote savimi. Išsilaisvinimas prasideda supratus, jog jūs nesate tas pavergėjas, mąstytojas. Tai žinodami galite imti jį stebėti, o kai imate stebėti mąstytoją, jūs pažadinate aukštesnįjį sąmonės lygmenį. Štai tada pradedate suvokti, kad viršum minčių plyti neaprėpiama dvasinė erdvė, o mintys tėra mažytė tos erdvės dalelė. Jūs taip pat suprantate, jog iš tikrųjų prasmingi dalykai – grožis, meilė, kūrybiškumas, džiaugsmas, ramybė – trykšta kaip tik iš ten. Jūs imate busti.“

Yra sakoma, kad pasaulį įmanoma pakeisti tik tiek, kiek save… Tad šį rašinėlį galima laikyti, kaip nuorodą į alternatyvų, kitokį kelią. Ne išorinį, o vidinį.

Po Nijolės Sadūnaitės pasisakymo Seime, kaip dar niekada anksčiau, pasijautė to „išorinio“ kelio beviltiškumas. Kiek sudėta aukų ant Lietuvos laisvės aukuro, kiek pasikeitė valdžių? O kur esame? Kokie esminiai pokyčiai? Pokyčiai tik išoriniai – senąjį drakoną pakeitė jaunasis…

Kol išliks vienos krypties valdžios vertikalė (iš viršaus į apačią), kol valdžios ponai nebus kontroliuojami piliečių, tol esminiai pokyčiai neįmanomi net teoriškai. Tik vertikalę pakeitus apskritimu, tik prie tiesioginės demokratijos, kada valdžia taps dieviška – visur esanti (ją turės visi piliečiai), tik tada ateis metas esminiams pokyčiams.