Romas Gudaitis. Kodėl Vytauto Radžvilo Nacionalinis susivienijimas?

Autorius yra rašytojas, Kovo 11-osios Akto signataras, Nacionalinio susivienijimo kandidatas Seimo rinkimuose.

Kodėl? Todėl, kad Vytautas Radžvilas išliko nuoseklus ir ištikimas Sąjūdžio, Atgimimo idėjoms tiek mokslinėje akademinėje, tiek ir visuomeninėje veikloje! Todėl, kad jam pavyko suburti gabų akademinį jaunimą, o vėliau ir Nacionalinį susivienijimą!

Todėl, kad Vytautas Radžvilas ir Nacionalinis susivienijimas šiandien tiksliausiai įvardija, kokia strategija Lietuvai mūsų tautai tinkamiausia siekiant išlikti, neištirpti globaliame „neoliberaliame“ tautų niveliacijos katile, išsaugoti ir praturtinti nacionalines vertybes bei tradicijas, atnaujinti jas tautos ir kalbos Tėvynėje! Vienatinėje! Kitos nėra ir nebus!

Ką matome prieš rinkimus į Seimą? Sociologinėmis apklausomis, įvairiomis įžvalgomis, komentarais, politine reklama ir kitokiais triukais stengiamasi pateikti „objektyvų vaizdą“: dvi konfrontuojančios partijos, kitos mažėlesnės – garantuotai jau Seime, koalicijų scenarijai – tarsi visa jau įvyko, o toliau įprasta porinkiminė rutina. Taip, tradicinės sisteminės partijos turi savo narius, rėmėjus ir šalininkus, tačiau silpni visi jie savo stovyklose – matyti, kokia menka, akyse nykstanti ir parama rinkėjų tarpe. Programos nykiai vienodos, idėjos trafaretinės, frazeologija moderni ir be turinio.

Ypatingai drąsiai jaučiasi teisiamųjų suole pabuvojusios partijos – naudojasi valstybės dotacijom, kelia galvas jų veikėjai, puikiai žinoję apie korupcinius viršūnių ryšius ir juose lig ausų įklimpę. Legalių ir slaptų rėmėjų pinigų upės teka šioms partijoms ir rinkimų mugei, struktūroms ir asmenims, ydingai praktikai, kuri susiklostė per tris dešimtmečius. Iš pažiūros ši partijų ir rinkimų sistema – demokratinė, iš esmės žiūrint – sustingusi, įteisinusi nomenklatūrą kiekvienoje partijoje, lojalumą vadukams, nepakantumą bent kiek savarankiškesniam mąstymui, vienetų pamaloninimą daugumai liekant statistais.

Koks jau čia didelis skirtumas tarp kairės ir dešinės, kas čia arčiau centro ar toliau – juk rūpi tik išlikti, išsaugoti pozicijas, apdumti akis saviesiems ir, aišku, rinkėjams. Ir visa tai vyksta sėjant iliuzijas apie „gerovės valstybę“, apie pinigų upes, kurios plauks į valstybės biudžetą – nemokamai, negrąžinamai, taigi net dirbti nereikės, pakaks tik lankstytis Briuseliui, paklusniai vykdyti komandas ir periodiškai rengti rinkimus, kurie nieko nelems, kadangi viskas bus nuspręsta iš anksto paskubinus elektroninį balsavimą ir t. t.

Kalbama ir elgiamasi taip, tarsi rinkimai jau įvyko! Mąstoma ciniškai: Lietuvą valdo pinigai, klanai ir grupės, tad kas įstengs atsispirti šiam diktatui! Be to, jau dešimtmečiai, kaip Lietuvoje į užribį stumiamos iškilesnės asmenybės, autoritetai, juos keičia pseudopolitiniam laukui atstovaujantys politologai, žurnalistai, viešųjų ryšių specialistai – tendencingai, už didelius pinigus ar statusą pasirinkę tam tikras politines jėgas ir jas aptarnaujantys.

Jie klijuoja etiketes, dalija nuosprendžius „marginalams“, „liūdnai pagarsėjusiems“, jie tyčiojasi iš visų, kas mato tikrąjį jų vaidmenį aptarnauti dvarą, partiją, asmenį, uoliai vaidinantį valstybės veikėją, tačiau absoliučiai neturintį tinkamų savybių parlamentinei ar valstybinei veiklai – jis taip ir liks karjeristas, savo veikla kenkiantis valstybei, nors manys, jog yra saugus ir amžinas savo įvaizdžiu. Netalentingų vidutinybių spiečiai žlugdo tradicines partijas, toliau katastrofiškai smukdo pasitikėjimą jomis. O kada jose jaukiai jaučiasi seneliai su anūkais, tėvai su sūnumis, šlepetės su programomis ir įsivaizduojamais, brukte brukamais „politinės kovos dėsningumais“ – tai jau nebe karikatūra, ne groteskas, o liepto galas.

Iš kur tos nuotaikos, jog rinkimai jau įvyko? Valdantieji gali būti ramūs? Kad skolintais pinigais kamšė visas skyles, dalijo kam reikia ir kam – nelabai, įsiteikinėjo tikėdamiesi, jog rinkimuose balsuos už juos? Bet juk taip elgiamasi buvo visose Europos Sąjungos šalyse, skirtumas tik toks, jog ten – galvojama, kas bus po pandemijos ir krizės, po karštligiško pinigų dalijimo, o Lietuvoje – negalvojama! Lis pinigų lietūs, o jei ims ir nustos lyti, tik lašnos – tai ne mes atsakysime, atsakys kiti! Mes juk būsime Seime, kokia čia atsakomybė! Lietuva susitvarkė su pandemija?! Ar tikrai?

Elgėsi standartiškai kaip ir kitos šalys, o jei geriau – tai ne „operacijų vadovo“, o medikų pasiaukojimo dėka! Labai jau energingai dirbama buvo vis tam pačiam įvaizdžiui. Ir atostogaujama sudėtingiausiu laikotarpiu, kada reikėtų dirbti, o ne plepėti apie darbą ir be saiko komentuoti pučiant nesamus nuopelnus. Juk apie chaosą sveikatos apsaugoje dabar geriausiai byloja ne laimėjimuose ir reitinguose besimaudantis ministras, o kryžiai kapuose – žmonių, kurie dėl „sėkmių sveikatos apsaugoje“ miršta taip ir nesulaukę pagalbos!

O kokie darbai ir laimėjimai švietimo, aukštojo mokslo reformose? Energetikoje ir kitose sferose? Agrofirmoms ir stambiems ūkininkams dalijami pinigai, dar Lukiškių kalėjimo iškėlimas, kas dar?! Miškai, kurie po skubotos pertvarkos liko su silpnu šeimininku (juk ir tikslas buvo pašalinti dorus ir sąžiningus specialistus miškininkus, kad galima būtų beatodairiškai kirsti miškus)! Reikia užjausti ministrą pirmininką, kad susirgo ir pasidžiaugti, kad išsigydė, tačiau Vyriausybės veikla apgailėtina absoliučiai visose srityse! O kaip atrodo Seimas, valdančioji koalicija, parlamentinė kontrolė, kaip atrodo „specialistai“ ministrų kėdėse, kaip atrodo betvarkė ir chaosas, kuris aiškiai naudingas kai kurioms suinteresuotoms grupėms, o ne Lietuvai? Kaip atrodo lyderiai, apduję nuo savo vaidmens, tačiau lyderiaujantys šešėlyje, iš tolo? Kaip atrodo po teismus klaidžiojantis teisingumas, institucinių ir biurokratinių reikalavimų džiunglės, kurios seniai pranoko F. Kafkos „Procesą“ ar Maironio „Kai kam“?..

Kreivais „visuomenės nuomonės formavimo“ veidrodžiais siekiama laisvos nepriklausomos Lietuvos piliečiams įpiršti – rinkimai tėra tik tuščias formalumas, valdantieji išsaugo savo pozicijas arba lieka stiprūs, tik šiek tiek apipešioti, o Nacionalinis susivienijimas neįveikia procentų barjero. Geriausias būdas pasiekti šį tikslą – nutylėti, elgtis taip, tarsi naujosios partijos – vienintelės, kuri susikūrė padėtį keisti strategiškai – nebūtų. Logika paprasta: nutylėsim – ir nebus! Todėl bus dar Baltijos tyrimų „reitingų“, „apklausų“, „įžvalgų“. Tik ar neįvyks priešingai – propagandinis nutylėjimo, diskreditavimo bumerangas gali smogti atgal – ir tiems, kurie jaučiasi patogiai savo įsivaizdavimuose, kad 2020 metų rinkimai jau įvykę pagal jų scenarijus? Žinoma, to neįvyks. Juk viskas vyksta, kaip nori jie.

Ak, jūs mieli visažiniai! Gerai apmokami ir nupirkti visuose kanaluose – netgi LRT, kuris finansuojamas iš biudžeto ir yra visuomeninis – portaluose, laikraščių puslapiuose, reklamose ir begaliniuose rašytiniuose ir pliurpaliniuose šnekaluose apie politiką, kurią išmanote jūs ir tiktai jūs! Viešųjų ryšių, nuomonių agentūros, kontoros angliškais ir dar (laikinai!) lietuviškais pavadinimais, išankstiniai reitingų žinovai, musės dramblio aky lipdytojai, be jūsų mes – anė žingsnio! Jūs manot, kad Nacionalinis susivienijimas yra pasmerktas, kadangi neturės tokių pinigų sumų, kokiomis disponuoja kitos partijos, kurios rinkimuose lengvai gali nusipirkti patį velnią, ką jau kalbėti apie jus – tokius nesavanaudiškus, tokius skaidrius kaip sukčiaus ašara tyroji, vienintelę teisę monopolizuoti ir lemti teisingiausias, demokratiškiausias idėjas turinčius! Be kurių politikos negali būti, kadangi tik jūs galite pasakyti, kuri politika – tikra, o kuri – ne!

Jūs teisūs – Nacionalinis susivienijimas tikrai neturi tiek pinigų, tačiau jis nieko ir neketina pirkti! Nacionalinis susivienijimas dalyvauja rinkimuose į Seimą, o ne tuštybės mugėje, kuria seniai pavirto mūsų rinkimai! Tik politinės partijos, bailiai sukišusios nosis į savo neišpildytų pažadų smėlį, ir jūs manote, jog niekas nepasikeis! Iš kur tokia arogancija, brangieji ir mielieji? Kodėl jūs manote, kad jūsų tarpininkavimai, jūsų pasipinigavimai rinkimų versle ir biznyje, dangstantis žodžio laisve ir žurnalisto statusu, dar tebėra paslaptis? Prieš tris dešimtmečius aš dalyvavau dviejuose rinkimuose – į TSRS liaudies deputatus ir Aukščiausiąją Tarybą, todėl teigiu: pinigai juose nevaidino jokio vaidmens! Kur nusiritome mes dabar, laisvoje demokratinėje valstybėje, nepriklausomoje Lietuvoje, jog tabu net užsiminti apie pinigus, be kurių rinkimuose nevalia žingsnio žengti! Ar tie pinigai, švaistomi Seimo nario mandatui, nedaro gėdos demokratijai? Ir mes – puikiai žinodami, kokie pinigai rinkimuose cirkuliuoja! – ramiai, politkorektiškai žvelgiame vieni kitiems į akis?

Nacionaliniame susivienijime yra Sąjūdžiui, Atgimimui, Nepriklausomybės idealams ištikimų žmonių, kurie nevaikščios ištiesta ranka, neprašys pinigų reklamai ir įvaizdžiui! Mes gerai žinome, kad turime kalbėti atvirai apie blogybes, kurios kliudo Lietuvai tapti stipria valstybe. Ar reikia tarpininkų, kurie interpretuotų ir rekomenduotų – esą, tik jie žino, kas demokratiška, perspektyvu, ko reikia Lietuvai?! Man, pavyzdžiui, tokių pagalbininkų ir tarpininkų tikrai nereikia! Nekalbu apie mūsų Vytautą Radžvilą! Tikiu, kad jaunas Nacionalinis susivienijimas tikrai pajėgus tautinių idėjų potencialu pažadinti Lietuvą! Ir tai padarys savo, tiktai savo jėgomis! Gero vėjo Jums, bendražygiai jaunieji! Laimė, didelė laimė jausti, kaip plaka jūsų širdys, kaip trokštate kibti į darbą!

O kad tradicinėms partijoms dėl to liūdna – suprantama. Tačiau mes nešluostysim joms ašarų. Kadangi ašarėlės – stambios ir, regis, dar krokodilo. Mes nekeisime savo užsienio politikos krypties, tačiau santykiuose su ES skirsime, kas neprieštarauja mūsų nacionaliniams interesams, o kas – prieštarauja ir kur jokių kompromisų negali būti. Mes ateiname ryžtingai nusiteikę kokybiškai atnaujinti politinę, teisinę, demokratinę Lietuvos sistemą, strategiškai, valstybiškai įgyvendinti Nepriklausomybės idealus ir tikslus!

Todėl – rinkimai dar neįvyko, rinkėjai dar tars savo žodį, o profesoriaus Vytauto Radžvilo Nacionalinis susivienijimas garbingai pateisins jų pasitikėjimą!