Romas Gudaitis. Mes – iš peršautų dainų krašto

Viso kaimo šunys loja,

Gal stribukai jau atjoja…

Hm, atjoja? Paskutinis žodis – dėl rimo. Suvalkijoj, Dzūkijoj – stribai, Rytų Aukštaitijoj – skrebai, o mes kietakaktiškai tebevadiname juos liaudies gynėjais. Tik iš kur kaimiškame pavadinime kandi pajuoka, šaltukas? Ar maža jų springo, laistė šią žemę savo krauju, ne- sudejavę krito nuo smūgių iš pasalų, ar maža šliauždavo iš paskutiniųjų per plaukiančius rugius, palikdami paskui save raudoną šliūžę? Ar retai gyviems meistriškai išpjaustinėdavo penkiakampes žvaigždes nugarose, o mirtį pasitikti sukąstais dantim tekdavo tai šalvenančiais vidurnakčiais, juodoj kaip sustingęs siaubas tamsoj, be riktelėjimo „Tegyvuoja draugas Stalinas!“, tai žalsvoj mėnesienoj abejingai mirksint žvaigždėms ir dar abejingiau ambrijant šunims, kurie, rodos, niekad ir netūnodavo būdose – skalydavo ir skalydavo? Ar maža jų korė, pjaustinėjo jiems liežuvius, akis badė, skandino juos atkampiausiose balose ir raistuose, kad amžiams be žinios pražūtų? Ar stigo drąsių ir narsių vyrų, ne vien aklai už išžudytus savuosius, gimines, kaimynus keršijusių, bet ir šventai tikėjusių kovos prasme, partija, žemės perdalijimo teisybe? Argi pagaliau negynė jie liaudies, kaimiečio nuo teroro?

Gynė. O paprastas žmogelis sulietuvino rusišką žodį istrebiteli – naikintojai. Niekuo čia dėti rusai, du šimtai tūkstančių su kaupu jų kalbos žodžių ir Dalio žodynas. Šitas žodis pirmąsyk čaižiai nuskambėjo Berijos kabinete, ir tai nutiko atgriaudėjus frontui į Lietuvą, kai pasidarė aišku, jog viskas vyks pagal strateginį Vado planą – aštrės klasių kova, bus pa- skelbta amnestija, o po trejų metų iš girių sugrįžę amnestuotieji bus surankioti, naujakuriai gaus žemės, statysis trobesius, padidins svyruojančiųjų vidutinių valstiečių tarpsluoksnį ir priešiškąją buožių klasę. Lavrentijus Pavlovičius už spygliuota tvora aptvertus lagerius ir tobulai sutvarkytus kalėjimus dar nebuvo tapęs maršalu, jam dar buvo likę septyneri metai energingos veiklos liaudies ir visų tarybinių tautų labui, todėl pasitaisė uniformuotasai kalnų erelis vieną gražią dieną pensnė ant kumpos nosies, paspaudinėjo mygtukus, neskambtelėjęs dėl menkos problemos šeimininkui (šias detales veltui atiduodu kolegos romanui ar talentingos pjesės remarkai), ir trumpai apibūdino išsitempusiems valdiniams gražučiukę idėją: oficialiai j i e tegu vadinasi liaudies gynėjai, o neoficialiai – naikintojai.

Todėl ir stribai, todėl ir skrebai, kad tarp gynėjų (tikrų!) apsčiai buvo girtuoklių, tinginių, tamsių, kerštingų, žiaurių žmonių. Kulkos, paikai pro smilkinius švilpdamos, neskyrė inteligencijos nuo paikiausios besmegenystės, tad šienavo, skynė ir juos. Į grabus guldė ir juos. Šautuvų salvės varnas nuo šventorių medžių baidydavo ir tokių žuvusiųjų „žygdarbių atminimui“. Pernelyg atvirai jie džiūgaudavo bunkerių nesuradę, besislapstančiųjų neaptikę, užtat rūkytų lašinių paltis, kumpius, karkas, puodynes su medum ir sviestu užuosdavo geriau nei mokyti kareivių šunes, – juk gėrybių eksproprijavimas vakaro vaišėms ir išnešimui buvo klasinės teisybės pasireiškimas, neišardomos proletariato ir valstiečių sąjungos bei aukšto idėjinio sąmoningumo forma. Verdančiuos taukuos spragsinti, spirgučiais žėruojanti kiaušinienė, sakrališkas jos aromatas, žadinąs apetitą, kad jautį sukirstum lyg po valako orės, gaspadinės pirštais iš kunkuliuojančio puodo išgriebtas pusžalis padaiguotas gaidys, svogūnai, duonos kepalas, duonriekis ir įžemijusi rupi, rodos, nuo krakosmečių „čėdyta“ juodai dienai druska – tai vis klasių kovos realios detalės ir simboliai. Ne visi? Žinoma, ne: dar virpančia gaspadoriaus ranka, dantim išplėštas kamštis iš butelio, kuriame žvilga pieno balzganumo ar skaidrus lyg ašara skystis. Visi buvo „tos rebekės“, „tos bjaurybės“ skanautojai, žinovai, ir daugeliui, oi daugeliui dantis sugeldavo dėl niekingai menkos kleboniškos taurės, „gadytos“ kalėdojimui ir neatitinkančios kovos masto, nes mirties baimę, nerimą, gyvulišką nuovargį įstengdavo nuplauti tik „lietuviškas“ maukimas artipilnėm stiklinėm. Ir tapdavo narsiai iškliukinta stiklinė paskutinė. Ir tasai, kuris iš pasalų taikydavo į krūtinę, nurydavo sprangią tąsią seilę ir, nuspausdamas gaiduką, sušnibždėdavo:

„Dvėsk, sovietiškas, bolševikiškas šunie, Stalino pakalike!“ Ir kulkos knežindavo girtas galvas. Užsimaukšlindavo ant akių skarutes gražesnės mergos ir apsiskarmaluodavo ubagių „šlebėm“. Ir besižegnodavo kamarose senukės, aikčiodavo, dejuodavo nuo įgėrusiųjų piktžodžiavimo ir rijimo, burnojimo ir lakimo.

Kuo tamsesnis, primityvesnis gynėjas – tuo labiau gyrėsi savais žygdarbiais ir galybe, tuo labiau stengėsi žmogelį baltosiom meškom pagąsdinti, nesąmoningam elementui klasinio sąmoningumo įpūsti. Beraštis galėjo dešimčiai metų gaspadorių į kalėjimą įkišti vien už tai, kad vietelėje už tvarto, kur ir ciesorius Mikalojus pėstute nugoglindavo, pamatydavo skiautelę laikraščio, tarybinio laikraščio. Iš visų asilų baisiausias, kaip žinoma, ginkluotas, drebinąs stubas žvilgsniu iš padilbų, kumščiu, automato buože.

Linksmai nelinksmas su šiais vyrais būdavo gaspadoriaus nuolankumas, kartais tekdavo ir prakeiktų velnio lašų, smarvės dziubtelt („Mus girdai, lakdini, o pats, rupūže?.. Varnom sulesinsim, kur bunkeris?!“), bet nieku gyvu nepasigert, tuojautės atplumpins kiti vyrai mūrai miltų, lašinių, naminės ir kiaušinienės. Pilvui ir bunkeriams. Ir reikės, Dievuliui už šią laimingai praleistą dieną dėkojant, už šią naktį šimtus sveikamarijų sukalbant, vykdyti kitos valdžios įsakymus ir prisakymus.

O turto grobstymai vežant žmones? Dabar mes išvežimus mandrai vadiname deportacijom, nors Berija, galvą guldau, per daug buvo užsiėmęs Krymo totorių ir Šiaurės Kaukazo tautų apgyvendinimu už Aralo jūros, Uralo kalnų ir nekvaršino dabar jau maršališkos savo galvos dėl terminologijos su lotyniškom šaknim. Kelinta dalis turto būdavo išdalinama varguoliams, naujakuriams, nukentėjusiems? O kelintą sąmoningi kovotojai paprasčiausiai pasiglemždavo, parduodavo, išmainydavo į naminę? Taip pat ir varganą skarbą, skurdžius rakandus tų, neteisingai išbuožintųjų, kurių interesus pagal nesuteptą idėją jie privalėjo ginti? Ir dar ilgai po išvežimo apleista, sirata tapusi sodyba būdavo plėšiama, kol namas likdavo be langų ir durų, o kluonas – be grėblių ir arpų. Tik mėšlo tvartuose neliesdavo.

Taip, didelė dalis tų, kurie atguldavo miestelių gatvėse ir aikštėse visuotiniam pabauginimui (irgi pagal rūpestingas Berijos instrukcijas), buvo žiaurūs. Bet daugiau buvo žuvusių nekaltųjų, verpeto kruvina puta atplukdytų pagal svetimtaučio karininko ar lietuvio komandą į purvyną prie valsčių raštinių ir būstų nudrėbtų. Kaip pavadinsime tuos, kurie kaišiodavo lavonams į lūpas papirosus „Belomorkanal“ ar šlapindavosi šalia, miestelio moterų ir vaikų nesidrovėdami?..

Gyvenimas patvirtino paprasto žmogelio nuojautą. Tik menka dalis „tikrųjų“, raštingesnių gynėjų prasimušė į valdžią, per visas reorganizacijas, kampanijas išnešiojo biurokrato, šiaip padoraus vadovo naštą, kaukę ir kryžių, net inteligentais tapo.

Bet kas šiandien besuskaičiuos, kiek ekskovotojų nuo „rašalo“ violetiniais veidais ir užgrūdintom mėlynom nosim mirė patvorių varnalėšynuos, kiek, visų niekinami ir pajuokiami, užsidegė nuo degtinės, nes lemtingą akimirką pašonėj nebūdavo bendražygių, kurie šlapinimusi tiesiai į gerklę užgesintų, kiek užduso karvidžių mėšle ir siloso duobėse?! Ir visi išsijuosę keikė, koneveikė tarybų valdžią, išdavikus partijoje, ir visiems atrodė, kad tik jie – labiausiai nukentėję, didžiai nusipelnę, o valdžia dabar remianti tuos, su kuriais jie kovojo. „Būk sveikas, jebitute, aš po pirmos manufaktūra užkandu!..“ – ir pauostydavo mėšliną šimtasiūlę… Ir tulžingoj girtoj neapykantoj kankinamai merdėdami, ir nuo plyšusios širdies žūdami, jie ilgėdavosi kruvinųjų metų, kada buvo visagaliai, kada buvo reikalingi. „Kapitonas be manęs nė žingsnio, tu prieštankine šitą buožyną svilstelk!..“ Ir paskutinį mirksnį ruginės ir denatūrato išplautose smegenyse nešmėkštelėdavo blaivi mintis ar bent atgailos šešėlis. Vytautas Bubnys Senavaičio paveikslu pirmasis tarė skaudžią tiesą apie šiuos žmonės, apie jų bejėgiškumą suvokti politikos zigzagus, prisitaikyti, dorai pripažinti kaltę ir tikrąjį savo vaidmenį pjautynėse, kurių strategija ir taktika, jų nelaimei, tikrai buvo parengta ne Lietuvoj.

Valdžia dėmesinga gyviesiems: susitikimai, sąskrydžiai, proginis pompastiškas medalių, garbės raštų dalijimas… Net ir teisė nusipirkti karo dalyvių parduotuvėj bulgariškų konservuotų žirnelių. Tačiau protingesnieji suvokia drungnai šalto jautrumo formalumą: jų žuvusiųjų draugų atminimas šaukte šaukiasi tiesos, apvalytos nuo pilietinės frazeologijos lako, nuo klaidų ir perlenkimų, nutylėjimo. Poliklinikų ir ligoninių koridoriuos klibinkščiuodami jie laukia… ne, ne deficitinių vaistų geliančioms širdims ir randams, – tiesos… Tyro jos gurkšnio tarsi vandens iš jaunystės šaltinio.

Ar mes – rašytojai ir istorikai – pajėgsim kada atsakyti į klausimą, kodėl artojo rankose vietoj žagrės rankenų, šakės koto, vežimo dyselio – šautuvas?

Kas ne su mumis – tas prieš mus!.. Ar šaipėsi šėtonas, klausydamasis šito šėtoniškiausio lozungo? Katrie – ar balti, ar žali, ar raudoni – geriau ir mikliau daužė dantis, talžė ir spardė? Arba su mumis į girią, arba!.. Daug vyrų išvaikščiojo negandą aštriais peilio ašmenim, daug išlaviravo, tačiau tūkstančiai ir išėjo – į girias, bunkerius ar savas slėptuves, į iliuzinį valsčiaus miestelių prieglobstį, už kurį tekdavo brangiai mokėti. Ne tik gyvybių kaina. Vaikščiojimu su šautuvu pas tuos, su kuriais piemenauta, bernauta, vienas vargas vargta, gardžiausia už svieto gardumynus apipelijusi duonos pluta krimsta.

Liaudies atminty priešinga pusė nevadinama laisvės armija, tai irgi negailestingas vertinimas. Su pasibaisėjimu žmogelis slopino sieloj riksmą dėl brolio, einančio su peiliu prieš brolį, dėl pardavinėjimų už Judo sidabrinius. Tasai tylenis paprastas žmogelis širdy geriau už mūsų filosofizmus ir sofizmus suvokė, koksai daiktas yra mūsų, lietuvių, nacionalinis charakteris. Deja, per velnišką kažkieno skubėjimą ir lenktyniavimą čiaukšt braukšt atraportuoti, jog kolūkinė santvarka per pirmus mėnesius pasiekė grandiozinių pergalių, tapo rojum, kur kolūkiečiai klubuose-skaityklose tik skaito, tik skaito sienlaikraščius ir brošiūras, tik dainuoja apie laimę!.. – žmonės negalėjo pasekti pėdom tų keliolikos Marijampolės ūkininkų, kurie patys susibūrė į kolūkį, nes žinojo: išvežimas ne už kalnų.

Keturiasdešimt septintų metų vasario devynioliktąją Marijampolėj sugriaudėjo šūviai ir sprogimai. Žuvo atsakingi darbuotojai, miško ryšininkės pakviesti į balių, laidotuvėse kalbėjo patsai Justas Paleckis, o viešai – per apskrities laikraštį – pranešta, kad partijos apskrities pirmasis sekretorius Steponas Bakevičius mirė. Lukša-Daumantas Vakarų Vokietijoj išleistoje knygoje džiūgaudamas aprašo šį pasikėsinimą, kurį pats organizavo, nes jisai dar nežinojo, jog netrukus nusileidęs parašiutu žus. Tiesos slėpimas buvo parankus pogrindžiui. Tą nutylėjimą ir melą mes atsinešėm ir, deja, vis dar tebesinešiojam.

Ir daugybę nerašytų draudimų. Štai tokį: šiukštu aušint burną, pliurpti, kad kovose dalyvavo pasienio ir vidaus kariuomenė. Bet juk visi žinom: dalyvavo! Ar šitas „valstybinės paslapties išdavimas“ sudrebins socialistinės santvarkos pamatus?! Neabejoju nutylėjimo kenksmingumu. Va, pakeliu akis nuo stalo – ir matau juos, jaunus vaikinukus, beveik vaikus. Rusės, kazachės motinos juos išlydėjo į armiją tikėdamos, jog karas baigėsi, jog šiurpus pranešimų apie žuvusiuosius metas – jau praeitis. O jie sudėdavo galvas iš kulkosvaidžių iššaudyti Lietuvos laukuose. Tada kariuomenės dalyvavimas ginkluotuose susirėmimuose, karinės miestelių ir miestų įgulos besipriešinančiųjų ir radijo stočių buvo traktuojamos kaip „čingischaniškos okupacijos“ įrodymas, kaip pavergiantis lietuvių tautą autokratijos smurtas. Kiek svyruojančių ir karštakošių galvų ši prieštaringa situacija pastūmėjo tiesiai į kapo duobę, suponavo vieną tragiškiausių paradoksų – karo (ne paprasto, su senamadiškom armotom, o atominio!) geidimą ir absurdišką įsitikinimą, kad atominių bombų kruša pasipils ne ant Lietuvos, ne ant savo valsčiaus, savos sodybos. Kas privertė patikėti šiuo klaikiu „Amerikos balso“ kliedesiu?! O juk neteko girdėti, kad už tūkstančius pražudytųjų kas nors užatlantėj prisiimtų kaltę, taigi jei kieno siela ir degs, raitysis nuo kančių pragare, tai, manyčiau, ir tų, kurie atominį karą Mačiuliškėms, Zomčinei ir Pielkavai žadėjo šeštadienį, perkėlė į sekmadienį ir dėl atvelykio galutinę sovietų pražūties datą nustatė pirmadienį.

Taip, literatūra sakė tiesą apie šiuos metus drąsiomis Jono Avyžiaus, Mykolo Sluckio, Vytauto Bubnio, Vytauto Petkevičiaus, Algirdo Pociaus ir kitų rašytojų knygomis (kalbu tik apie prozą). Bet kūriniai žinomi, jų charakteriai ir koncepcijos seniai su buhalterišku pedantizmu suinventorizuoti. Dabar jau eikime toliau. Ieškokime tiesos atšvaitų archyvuose ir atsijokime, kas čia – tikra, o kas šabloniška ir nelabai gudriai sufabrikuota. Nepasitikėjimą kelia nuostabiai vienoda tardymo protokolų frazeologija. Aha, tai jūs, gerbiamasai, sensacingai žudikus, banditus reabilituoti trokštat? J šį „provininkų maloningų“ kaltinimą aš leisiu sau neatsakyti, nes mąstau apie tuos, kurie už menką nieką, o dažniausiai ir iš niekur nieko gaudavo dešimt metų, neretai ir visus dvidešimt penkerius, – tų vienodų it vandens lašai „prisipažinimų“ intuityvus dešifravimas bylotų, kokia prieškarinės Lubiankos ir Vyšinskio veiklos įtaka, taip sakant, efektas. Falsifikacijos „algebra“ – dauguma algebros nesimokiusių tardytojų ją neblogai išmanė. O kiek dingusiųjų be žinios? Kur jų palaikai ilsisi? Ar vien Lietuvoje, – juk tada po ištisus kapinynus vaikščiotume? Tik savo sielų didžiausio praskaidrėjimo ir broliškos šilumos momentais galime išvysti paskutines jų kančios akimirkas, jų golgotą, kada dešimtosios sekundės dalies pakakdavo budelio kirviu ar trasuojančiom kulkom perkirsti, perdalinti žmogų ir gyvenimą.

Literatūrai patalkins ir skubinai sudėtos dainos. Užrašyti jų variantai be naudos dūla tautosakininkų ir kitų žinybų archyvuose. Užuot skubėjusi apdainuoti genialųjį generalisimą Staliną, reguliariai mažinusį kainas – kartūno, šampano „Cimlianskoje“, juodųjų, raudonųjų ikrų ir visų visų prekių, užuot garbsčiusi socializmo triumfą Lietuvoje, nemirtingus liaudies žygdarbius, liaudis nemirtinga perleido šį darbą eiliakaliams, o pati į senąsias dainas įliejo aktualių posmų.

Pučia pučia šiaurūs vėjai, Laužo ąžuolo šakas. Išveža mus bolševikai, Išgabena mūs šeimas.

Ar čia dundančio vagone Irkutsko link didžiažemio „ideologinė diversija“? O gal sykiais to, kuris liko „savanoriškai pasirašyti į kolūkį“, jį pralaikė kiaurą kovo naktį po lašančiais varvekliais šiaip sau, – gal tai jis apdainavo neturtingo savo kaimyno išvežimą, jo mažų vaikų klyksmą speige? Sakote, neaukštas šios dainos meninis lygis? Nieko nepadarysi – nuoga aktualija, nes vieni dardėjo, o kiti tuo metu drebėjo, mėgdžiojo Majakovskį, rašė himnus-psalmes mylimam Mokytojui, vienas labai talentingas poetas kilnojo taurę kaimelyje tarp amžinai žalių Varėnos šilų, kad bent akimirką užmirštų „literatūrinę misiją“, kuriai buvo pasmerktas. Tai kokios dainos brendo paskutiniųjų tautosakos kūrėjų dvasioj, brėžėsi genuose dar tik pradėtųjų, dar įsčiose nešiojamųjų? Juk kiekvienas žmogus iki šio momento buvo kūrėjas ar platintojas. Ar šiuos kruviniausius Lietuvos istorijoje metus galiausiai būtų lyriškai apibendrinęs graudus mūsų dainų ir pasakų, sakmių ir legendų švelnumas?

Tačiau dainas suvarpė šūviai.

Prieštaraujate? Tuojau sutrinsit į miltus saviveiklininkų skaičiais, dainų ir šokių švenčių masiškumu?..

Dainavo žmoneliai ir susikūrus kolūkiams, aplaistant žvirblio purptelėjimo nevertus darbadienius ir jų nurašymą už visokiausius prasižengimus. Dar skambėjo daina – saldus užsimiršimas, įdvasintas liaudies protestas prieš „brigadierių“ ir pirmininkų savivalę. Tilo ir nutilo amžių aidu.

Šūviai ir prievartinis žmonių nuvarymas, atplėšimas nuo žemės, pasikeitęs likusiųjų darbas, jo prasmė ir tikslas – tai ir tautosakos, liaudies kūrybos agonija. O paskui jau pragaištingai įsimaišė, kėsindamiesi dainą pribaigti, civilizaciniai, kosmopolitiniai dvidešimtojo amžiaus atributai su technologijos progresu ir dvasios standartais, nepripažįstančiais santvarkų, tradicijų ir valstybių sienų. Saviveiklinis radijo, televizijos, masinių švenčių, užstalės progų dainavimas – tai tik mūsų atodūsis, mūsų ilgesys.

Dekanozovas Lietuvoje tikrai yra kai ką nuveikęs. Tas pats Dekanozovas, kuris penkias- dešimt trečiųjų gruodžio mėnesį, nespėjęs papasakoti, kodėl nutylėjo tikslią karo datą ( ją konfidencialiai pranešė Vokietijos pasiuntinys), jau be generolo antpečių buvo sušaudytas su savo patronu Berija. Laikas sutrukdė. Būkim ramūs: argi apsiriboję būtų sufabrikavimu bylos vieninteliam Liaudies Komisarų tarybos pirmininko pavaduotojui, plano komisijos pirmininkui Juozui Vaišnorui? Į suregztą, sufalsifikuotą „ryšių su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu tinklą“ būtų pakliuvę nemaža vadovų. O gydytojai? Jei rimtai buvo tvirtinama, kad Gorkį nunuodiję liaudies priešai baltais chalatais, tai kokia puiki proga susodinti Vilniaus gydytojus (pasinaudojus, tarkim, kad ir Petro Cvirkos staigia mirtimi ligoninėje)!

Gal jau vieną kartą imkime ir prabilkime apie kariškas direktyvas, jų vykdymą. Manau, kad bus sukurti istoriniai romanai (autentiški, dokumentiniai) su tokia scena: vidurnaktį, suskambėjus kabinete telefonui, būdavo kaukštelėjama kulnais: „Klausau!“ Lietuvoje tuo metu dirbo ir Michailas Andrejevičius Suslovas, po Chruščiovo pašalinimo, kaip teko palaimingai savo kailiu patirti mums visiems, vadovavęs ideologijai ir nuvairavęs ją ligi stagnacijos ledo. Matyt, ne tik respublikos vadovų, bet pirmučiausia jo nuopelnas – vardinės telegramos į Kremlių „tautų tėvui“! Gal ir karjera – jų dėka. Stulbinantys istoriniai dokumentai! Visa tik šimtu ir daugiau procentų – grūdų paruošos, raudonosios gurguolės su paskutiniais valstiečių grūdais, „savanoriškai, džiaugsmingai“ atiduodamais valstybės fondui, paskolos, balsavimų suvestinės…

Šiandien mes baisimės „ideologinio darbo spragomis“, išplitusiu skepticizmu, nenoru darbo dirbti – o juk viskas evoliucionavo iš pagražinimo pilių ir melo bokštų, iš siekimo gyvenimą paversti popierine idile. Argi čia TIK asmenybės kultas? Argi mes su juo, su baimės ir stingulio chimera, visiems laikams susidorojom, vidurnaktį stalinecu ir riksmais.

„Juozapai, nepasiduok kukurūzininkui!“, „ Josif, deržis!“ paminklą prie Vilniaus geležinkelio stoties nuversdami? Tikiu šventai, kad daug kam toks paaiškinimas labai patogus, bet juk mes – seniai nebe banda, kurią galima vesti įkyriu kerdžiaus raliavimu! Man, tarkim, baisiai maga patyrinėti 99,89 procento rinkėjų, balsavusių tais metais už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Kaip matome, susilaikiusiųjų tik menka dalelė, nes juk „prieš“, patys suprantate, nebalsavo niekas. Kas gi susilaikė? Ogi penki aktyvistai, kurie Igliškėliuose per pūgą balsavo, už kluono skubinai kimšdami biuletenius, nes po kaimus bastytis su urna bijojo. Vadinasi, laikykim šiuos biuletenius negaliojančiais. Iš gražaus skaičiaus it nuodingas grybas augo, plėtėsi ideologinis idiotizmas, kurio propagandiniais pelėsiais bandėme mulkinti liaudį, o jinai atsidėkodama irgi kai kuo atsimokėdavo.

Džiaugdavomės, jog literatūros ginklas – taiklios užuominos. Žavėdavomės tos „Ezopo kalbos“ užmoju ir drąsa, inkrustuodavom ją į socialistinį realizmą, puikiai suvokdami, jog tikroji drąsa melo ir nutylėjimo liūne, kur mes visi – ir tie, kurie rašo, ir tie, kurie skaito ir lyg riešutus gliaudo išbarstytas tekste mįsles.

Bet ar galim lyg vaikas barškučiu džiaugtis subtilių užuominų blizgučiais dabar, kai visi jau regime, kokios ugninės kanonados, kokių pastangų, kokios vienybės reikia dogmatizmo pamatams, apsidraudėliškumo bastionams sugriauti? Kai visi pajutome, kas yra nesusi- šnekėjimas ir netikėjimo vakuumas, krizės kilpa?

Metas garsiai prabilti apie tikrąją žalą, kurią padarė valstiečių išgujimas, atplėšimas nuo žemės, tūkstantmetės pasaulėjautos ir tradicijų susprogdinimas.

Nuo gimtosios Igliaukos – vienas kitas buldozerių dar nenugraužtas kalniukas, viena kita pakriūtėlė, o jau nuo Igliškėlių – laukai lygūs kaip stalas. Žvalgaisi į Amalvos ežero mėlynę, palių pusėn, kur ganosi nebaikščios stirnos, ir tyliai sau prisieki: bevardžiai ir žinomi kapai – ne vieta triukšmui. Čia tik tykiai atsidūsėti belieka: juk kam pateiksi sąskaitą? Ir kokia teise? Čia tik sielą nuo negerų apnašų, nuo rutinos nuplauni, praskaidrini, ir tavęs niekaip nepalieka mintys… mintys… J e i g u…

Jeigu ne Stalino, mąsliai dūminančio „Hercogovina Flor“ tabaką, pypkės mostas (ir kaip, isteriškai klykaujant ALELIUJA ir TEGY VUOJA JIS, nešovė į galveles atsakingiems draugams kartu su raportukais nusiųsti lietuviško naminio, stambiai krandžyto tabakėlio!), mostas, istoriškai nulėmęs respublikos sienas be Seinų ir Punsko, išvežimų grafikus, kolektyvizacijos tempus, kuriuos naminiai pataikūnai laikė dar ir per lėtais.

Jeigu kolektyvizacija būtų prasidėjusi po „lietuviškojo nepo“, tai yra jau po koksagizų, kiaulių odų lupimo nesąmonių, kukurūzų blefo laikais (bala nematė – pasėję blefą, būtume pjovę aukso burbuoles ir jomis švelniai daužę makaules „nevierniem Tamošiam“, vis dar netikintiems kolektyvinio ūkio pranašumais)! Jeigu būtų pagalvota, jog ekspropriacinis ūkių draskymas, urminis žmonių varymas į kolūkius, urvinis pliaukšėjimas bizūnu ir melas, demagogija sukels psichologinį valstiečio pasipriešinimą, sukurs antidorovišką atmosferą, jau miestuose persiduos kitoms kartoms ir kirsis su tauriausiais socializmo tikslais! Ir baisiausia – kad bus smogta pasitikėjimui valdžia ir ideologija, pasitikėjimui, kurį atgauti bus ne taip lengva. (Viena tauta folkloro iš kitos nesiskolina. Išimtis – tik keiksmažodžiai, kurie labai jau sąlygiškai priskirtini liaudies dvasios „aukso fondui“. Tačiau vsio vokrug kolchoznoje, vsio vokrug mojo, deja, įgijo lietuvišką variantą ne tik kaime.)

Jeigu būtų vežama ne į Sibirą ar Šiaurę (o tatai liaudies sąmonėje dar skaudžiai asocijavosi su tautų kalėjimu, katorga, rusinimu, Muravjovo kartuvėmis ir Kražių skerdynėm), o bent jau į laukine Zaporožės stepe virtusius numelioruotus Rytprūsių, tapusių Kaliningrado sritim, laukus, pertręštus zuperiu, kur augo žolė sulig arklio karčiais, kur krūmais ir kiečiais apžėlę sodai su klastingai aukų tykančiais šuliniais lūždavo nuo obuolių, kriaušių, kur pirmieji atvežtieji iš nejuodžemio zonos rusų kolūkiečiai – daugiausia moterys, paaugliai ir seniai – kaip išmanydami lipdėsi iš glazūruotų koklių ir molio krosnis, rausėsi žemines!

Pagaliau jeigu valstietis nuo keturiasdešimt ketvirtųjų vasaros nebūtų pradėtas mokyti: kada sėti žiemkenčius… kada skusti ražienas, ačiū Lysenkai, gerai… kad pūdymai – puiku… kad… Iki absurdiškiausių kvadratinių lizdinių būdų kišimo ūkininkui į gerklę. O dažniausiai juk mokė darbuotojai su partiniais bilietais kišenėse, deja, miežį beviltiškai painioję su aviža. Kiek vadovaujančiųjų iš tolo ir žlugdytojų, komanduotųjų vietoje smaugė ir taip dūstančius nuo nepakeliamų mokesčių MTS ir valstybei ūkius, kiek jų trypė suktinius ant paprastų žmonių galvų, kiek nugyveno, nuvadovavo, apiplėšė ir išmovė kitur! Taipgi vadovauti ir mokyti. Arba statytis miestuose mūriukus. O jų vieton veždavo vis naujus, naujus…

Šviežiai žvilgtelkim į „vieningos srovės“ teoriją. Stačiai stebuklas, kad ji nepražudė mūsų valdžios vyrų, juk, sakykim, Justui Paleckiui šią „ydą“ inkriminuoti buvo paprastutis daiktas. O nutylima J. Žiugždos, G. Zimano veikla? Nemaža įvairių „teoretikų-praktikų“ pasidarbuota užčiaupiant burną kiekvienam, kitaip mąstančiam, nacionalizmo ir antisemitizmo baubais, švaistantis tarnybiniais vėzdais. O jau etikečių lipdymo miklumas – su jokiais muilais nenusimazgodavo prasikaltusieji! Ar mes būsime pagaliau atleisti nuo privilegijos mazgotis nepagrįstų ideologinių kaltinimų purvą, ar išsivaduosime nuo malonaus bendravimo su mėgėjais įrodinėti „budrumą“? Ar paliaus klestėjęs šis „menas“, ar žlugs jo atmainos, kurių daugiau nei devyngalvės hidros galvų? Rašau ir galvoju: kaip sunku išmesti iš kišenių vidinės cenzūros akmenis, išlįsti iš akivaro, kaip lengva kai kam nukriokuot su straipsniu „pasikonsultuoti kur reikia“, pademonstruoti „atsakomybę“, „redagavimo normą“ ir „polemiškai užaštrinti“: neteisybė, kad dainos peršautos… o kolektyvizacijos metodų sutirštinimas, žinote, objektyviai… Stop! Objektyviai tarnauja klasiniam priešui, taip?.. Ne ne, ką jūs, tačiau mano pareiga vis dėlto verčia objektyviai ir reikliai… Kaip baigiasi ginčas? Aišku, brolišku apsikabinimu.

Atspindėdamos karą, daugelio tautų literatūros apibendrino žmogaus didybę ir apnuogino jo menkystę, dvasios aukštumą ir rafinuoto bei „paprasto“ (Michailas Romas) fašizmo esmę. O lietuvių literatūrai kraujuojantis gyvuonis buvo ir bus pokaris.

Ir aidint egzaltacijos sacharinu pasaldintoms televizijos, radijo, koncertų dainoms, užsikimšęs nuo jų ausis, aš sugrįžtu į peršautų dainų kraštą, į vaikystę Pielkavoj ir Zomčinėj, Igliškėliuose, Sasnavoj ir Gavėnynėj, į tęsiamas vyrų dainas po kuliamosios kauksmo, į moterų talkos dainavimą, po linarūtės kojas durpinyčioj mazgojantis ir klausantis dėdės Petruko armonikos-„gramatikos“ viliojančios polkos. Ir valsčių miesteliuose tarsi mažose tvirtovėse rengiasi išpuoliams ir ėjimui po kaimus (į gyvenimą? į mirtį?) valsčiaus aktyvas – pirmininkai, sekretoriai, paruošų įgaliotiniai, ir žygiuoja garnizonas, o paskui – iš garsaus Marijampolės miesto suvažiavę (ar suvežti) pagalbininkai, ir girgžda žali kareivių vežimai… Ir balti kailiniai, maskavimosi kombinezonai, slidės… Ir vilkiniai šunys… Ne vežimai – rogės prie valsčiaus… Apšerkšniję arkliai, kailiniuoti, mėlyno milo burkom apsivilkę ūkininkai… Ir vadina pirmininką viršaičiu, ir aiškinasi, kodėl neatpiltos pyliavos, kodėl neįvykdė miško vežimo, pastočių ir kelių taisymo prievolės… Ir girdžiu šauksmą: „Sabotažas!“ Ir daboklė – rūsys, kur tupi uždarytas ne vienas – pagalvoti, ištirti, pagąsdinti… Čia pasikaria jauni vyrai, tik ne šiandien, ne šiandien… Sodina kunigą, įtartą ryšiais su banditais, visur ieško komsorgo, taipgi įtarto ryšiu…

Žibučių žiedai ant buvusiųjų kapų Igliaukoje ir Igliškėliuose… O mintyse – melsvi žiedeliai ir po rasos lašą kiekvienam – nekaltiesiems, tik nekaltiesiems Magadane, Malakovo rajone, Vorkutoj…

Mes – iš peršautų dainų krašto. O jūs? Ir sielos apsivalymo akimirką iki šleikštulio smulkus atrodo mūsų nervingumas, kompleksai, tarpusavio santykių įtampa, karjerikės, mūsų žongliravimas idėjom ir tezėm, veidmainiavimo aukštoji matematika ir didžiai kilnūs, taurūs siekimai ant kuo patogesnės kėdės persitvarkymo labui užtūpti, gardesnį kąsnį apžioti.

Išsigydyti nuo šių ligų galime dvasios stiprybe. O ji – ten. Vienintelis mūsų vaistas – t e n.

1988

Spausdinama iš: Romas Gudaitis. Mes – iš peršautų dainų krašto. Eseistikos rinktinė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000.