lrt.lt
Įstatymo projektas dėl automobilių kasmetinio taršos mokesčio Vyriausybei pritarus nukeliavo į Seimą. Tačiau naujojo mokesčio ryšys su tikslu, dėl kurio jis įvedamas, labai prieštaringas. Teršalai sukuriami, kai automobiliai degina degalus, o apmokestinamas ne jų naudojimas, bet turėjimas.
Žinoma, jei neturėsi automobilio, jis ir neterš. Tačiau atvirkščias priežastingumas, jeigu turi, tai ir terši, tėra logikos klaida. Taigi, šį mokestį taiklu būtų vadinti nebent potencialios taršos mokesčiu. O kaip patiktų, jeigu tektų mokėti mokestį nuo potencialių pajamų ar turto, t. y. kurį jūs galbūt uždirbsite, o gal ir ne?
Juo labiau kad mokestį numatoma diferencijuoti priklausomai nuo automobilio techninių parametrų. Didesnis mokestis dažniausiai senesniems, mažesnis naujesniems, o naujausiųjų savininkai visai nemokės. Žmonės netruko tokį mokestį pavadinti turto mokesčiu skurdžiausiems, kurie nesugeba nusipirkti modernesnių automobilių.
Yra pavojus, kad vargingesnieji, neturintys iš ko pirkti degalų, mažai važinėjantys ir mažai teršiantys, sumokės didžiąją dalį to mokesčio. O iš didelių pajamų naujus automobilius ir daug degalų perkantieji daug važinės jo išvengdami. Jiems keliuose bus dar erdviau, kai dalis kukliai uždirbančiųjų ar iš pensijos gyvenančiųjų nebesipainios net retkarčiais, nes dėl mokesčio automobilių visai atsisakys.
Kai tik stinga loginių argumentų, neretai padeda Europos Sąjungos autoritetas – „ne, ne mes tai sugalvojome, o ES“. O šio mokesčio kritikams ministras dar gali pagrasinti ir šimtamilijoninėmis Europos Komisijos baudomis Lietuvai už nepakankamą taršos mažinimą.
Kai tik stinga loginių argumentų, neretai padeda Europos Sąjungos autoritetas – „ne, ne mes tai sugalvojome, o ES“
Tačiau vertėtų į ES nežiūrėti kaip į išorinę prievaizdos instituciją, bet pasijusti jos viduje ir kelti klausimą apie teisingesnį taršos mažinimo naštos pasidalijimą ES viduje. Šiuo atveju – naudojimosi automobiliais ribojimą. Žinoma, kad tiesiausias kelias sumažinti taršą yra taršos šaltinio apmokestinimas. Šiuo atveju – deginamus degalus. Tam ir yra akcizo mokestis.
Deja, nors akcizai degalams ES šalyse ir diferencijuoti, degalų kainų skirtumai vis tiek labai menki. Nepalyginami su gyventojų kainų skirtumais. Rytinių ES narių gyventojų mėnesinių pajamų mediana 720 eurų, o vakarinių – 1 840 eurų. O litro benzino kaina tesiskiria 27 centais. Pajamos skiriasi du su puse karto, o benzino kaina tik 20 proc. (1 pav.).
Taigi, ES vakariečiai, kitoms sąlygoms esant lygioms, pajėgia nusipirkti ir sudeginti dukart daugiau degalų nei rytiečiai. Jeigu norima finansinėmis paskatomis paveikti gyventojų elgesį, kad jie mažiau terštų degindami automobilinius degalus, mokesčių dydį reikia sieti su pajėgumu juos mokėti. Rytų europiečiams, taip pat ir lietuviams, degalų kainos yra ir taip didžiulė našta dėl menkų pajamų. Todėl vienintelis klimatui draugiškos raidos kelias būtų ne dar labiau branginti jų mobilumą mokesčių lazda, bet gundyti švaresniu, patogesniu ir pigesniu viešuoju transportu.
Vienintelis klimatui draugiškos raidos kelias būtų ne dar labiau branginti jų mobilumą mokesčių lazda, bet gundyti švaresniu, patogesniu ir pigesniu viešuoju transportu
Dar labiau didinti akcizus degalams turtingose šalyse, kad jų kainos diferencijuotųsi daugmaž pagal šalių gyventojų perkamąją galią, nėra išeitis. Kai degalų rinka bendra, turtingose ir brangiose šalyse būtų vengiama juos pirkti. Kaip papildomai apriboti turtingųjų ES šalių gyventojų naudojimąsi automobiliais, turėtų būti tų šalių vyriausybių ir Europos Komisijos galvos skausmas. O mūsų valdžios – kaip apsaugoti savo nelabai klestinčius gyventojus nuo mobilumo skurdo.
Jei jau nepasiseka mokesčio pagrįsti kaip tiesiogiai mažinančio taršą, jis susisiekimo ministro teikiamas kaip automobilių parką atnaujinantis instrumentas. Ministras tikisi, kad vien dėl pagąsdinimo mokesčiu per porą metų žmonės parduos taršius, nusipirks švarius automobilius ir to nelogiško mokesčio išvengs.
Tikrai? Jei prasidėtų masinis taršiųjų pardavimas, kas juos pirktų ir už kiek, jei pirktų? Ir kas būtų su netaršiųjų kainomis, kai valdžia paragina daugiau pirkti? Taršieji paspartintai pigs, švarieji brangs. Taigi, valdžia vien savo kalbomis kuria automobilių rinkoje padėtį, kuriai esant automobilį pasikeisti kaip tik bus sunkiau.
Automobilių parkui atnaujinti labiausiai tinka rimtas registracijos mokestis, nes jis pabrangina taršesnius automobilius tik tiems, kurie nusprendė pirkti automobilį ir be valdžios raginimo. Tokio mokesčio taikymas skatintų nuoseklų teigiamą automobilių parko struktūros pokytį.
Žinoma, svarbu ne tik mokesčio taikymas, bet ir jo dydis, kuris turėtų poveikį vartotojų elgsenai. Tam reikia tyrimų, deja, visuose siūlymuose mokesčių dydžio skaičiai kabinami nuo lubų. Nenuostabu, kad apie tokių mokesčių poveikį telieka fantazuoti. Ir viešos diskusijos skęsta skirtingose vizijose, kurios tik supriešina visuomenę. Nėra jokių įrodymų, ar mokesčiais siekiamas gyventojų elgsenos pokytis, o tuo pat metu ir taršos pokytis bus.
