Romas Lazutka | V. Raupelio | LRT nuotr.
lrt.lt
Lietuvoje vyksta antroji neskaidri, neteisinga ir liūdnas pasekmes visuomenei žadanti privatizacija. Viena tokio pobūdžio jau buvo. Fabrikų direktoriai, kolūkių pirmininkai, vadinamoji partinė ir tarybinė nomenklatūra tiesiogiai ir per savo statytinius valdišką turtą pirmąjį nepriklausomos valstybės dešimtmetį grobė beatodairiškai.
Vietoje apgalvotos įmonių konversijos diegiant naujas technologijas, kurios atsivėrus sienoms į vakarus tapo prieinamos, didžioji įmonių dalis buvo tiesiog nusiaubta, išparduota tik kaip pastatai su išdaužytų langų kiaurymėmis.
Ne veltui tas procesas istorijoje liko prichvatizacijos („chvatat“ – rusiškai „grobti“) vardu. Jos pasekmės jau primirštamos. Neregėto masto ekonomikos griūtis, masinis nedarbas ir absoliutaus skurdo išplitimas. 1994 m. realus BVP vienam gyventojui nukrito iki 60 proc. to, koks buvo atkūrus nepriklausomą valstybę 1990 m. Prireikė pusantro dešimtmečio, kol šalies BVP grįžo 1990 m. lygį. Vakarų Europos ekonomika po Antrojo pasaulinio karo atsikūrė greičiau nei Lietuvos po savų prichvatizuotojų siautėjimo. Neabejotina, kad valstybinių įmonių privatizavimo reikėjo, tačiau mes ėjome ne centrinės Europos šalių keliu. Greičiau Rusijos ar Baltarusijos, kuriose įsigalėjo oligarchai.
Dabar buvusių metalo vagių, KGB, aukščiausių partinių bei komjaunimo vadų šeimos jau, neva, respektabilus verslo elitas. Jie iš aukšto žiūri į nustumtą tautos dalį, niekina valstybės tarnautojus bei politikus, įkinko juos tenkinti savo interesus.
O naujosios kartos posovietiniai verslininkai, pavėlavę prie valstybės turto dalybų, nusitaikė į jos pajamas, t. y. į valstybės biudžetą ir socialinius fondus. Per priemokas privačių darželių klientams, per „krepšelius“ privačioms mokykloms, per II pensijų pakopą, per privačias klinikas siurbiamos valstybės lėšos iš savivaldybių, valstybės biudžeto, Ligonių kasų, o iki 2019 m. tai buvo daroma iš „Sodros“.
Nei naujiena, nei smerktina, kad privačios įstaigos teikia paslaugas, už kurias apmoka arba privatūs klientai, arba valstybė viešosiomis lėšomis. Daugelyje šalių valstybė gyventojams perka paslaugas iš privataus sektoriaus. Svarbu, kad jos būtų teikiamos efektyviai ir teisingai paskirstomos klientams. Taip pat ir valstybės turtas, be abejonės, privalėjo būti privatizuotas. Negerai, kad dėl neskaidrumo ir viešojo intereso nepaisymo jis buvo prichvatizuojamas. Viešųjų socialinių paslaugų privatizavimas vyksta taip pat neskaidriai, chaotiškai, dėl greito privataus pasipelnijimo paminamas viešasis interesas.
Viešosios mokyklos neužtikrina kokybiško ugdymo, bet tie patys mokytojai už papildomą tėvų privatų mokėjimą – užtikrina. Tikima, kad ir privačios mokyklos geresnės, bet tik imdamos dvigubą apmokėjimą – iš valstybės ir iš tėvų. Privačioms klinikoms, pasirašiusioms sutartis su Valstybine ligonių kasa, iš pacientų imti papildomą mokėjimą už tą pačią paslaugą formaliai draudžiama, tačiau draudimas apeinamas ir pacientai paprastai moka.
Net esant lėšų pertekliams Sveikatos ir Socialinio draudimo fonduose, gydymo įstaigos bei pensijos finansuojamos nepakankamai, kad plistų nepasitenkinimas viešosiomis paslaugomis ir būtų įteigiamas vienintelis sprendimas – privačios pensijos, privačios gydymo paslaugos, privačios mokyklos. Tokia politika ne kas kita kaip palankių sąlygų kūrimas viešųjų socialinių paslaugų privatizacijai. O kadangi tai daroma neskaidriai ir neteisingai – prichvatizacijai 2.0.
Skaidrus privataus ir viešojo sektorių sugyvenimas labai paprastas ir vakarų demokratijose paprastai sutvarkytas skaidriai. Konstituciškai valstybė privalo užtikrinti viešąsias paslaugas visiems gyventojams ir nediskriminuoti jokios grupės. Tuo tikslu valstybė arba steigia viešas įstaigas, arba perka paslaugą gyventojams iš privačių įstaigų.
Medikai | Ž. Gedvilos | BNS nuotr.
Privačioms įstaigoms, nusitaikiusioms į valstybės lėšas, parduodant viešąsias paslaugas turi būti du reikalavimai. Pirma, jos turi registruotis viešosiomis įstaigomis ir viešai įsipareigoti nenaudoti pelno savininkų asmeniniams tikslams. O kad tuo įsipareigojimu būtų galima pasitikėti ir stebėti, kaip jo laikomasi, tinklapiuose turėtų detaliai skelbti savo pajamų ir išlaidų eilutes. Antra sąlyga, jei jau parduoda paslaugas apmokant valstybei, turėtų įsipareigoti nei cento papildomai neimti iš klientų. Kam tokios sąlygos nepriimtinos, jie laisvi nardyti verslo vandenyje, t. y. susirinkti lėšas iš klientų ir nepretenduoti į valstybės lėšas.
Taip paprastai yra sutvarkyta vakarų šalyse, kuriose verslai neturi prigimtinės prichvatizavimo nuodėmės. Arba skaidrus valstybės ir privačių organizacijų bendradarbiavimas – jokių pasipinigavimų iš klientų, kurie už paslaugas jau sumokėjo valstybei. Arba skaidriai atskirti sektoriai – vienas privatus pelno siekiantis ir gyvenantis iš klientų mokėjimų. Kitas – viešas, finansuojamas valstybės ir tik valstybės.
Tos pokomunistinės, tarp jų ir lietuviškos maklės, kai kaštai vieši, o pelnas privatus, geruoju nesibaigs. Nors po neskaidrios valstybės turto privatizacijos nusmukusi ekonomika jau atkurta naujais pagrindais ir pastarąjį dešimtmetį džiugina gražiu augimu, tačiau neigiamos humanitarinės, socialinės bei politinės pasekmės liko. Šimtai tūkstančių žmonių paliko šalį dar iki 2009 m. krizės, o ši stumtelėjo papildomas minias jau pramintais takais iš Lietuvos. Ne tik katastrofiškai sumažėjo bendras gyventojų skaičius, bet pakito ir jo struktūra. Jaunų moterų (20–35 m. amžiaus) skaičius sumažėjo nuo 430 tūkst. 1996 m. iki 370 tūkst. 2005 m. ir iki 260 tūkst. 2024 m. Vėlu aimanuoti, kad mažas gimstamumas. Negali būti daugiau vaikų, kai tiek mažai potencialių motinų.
Viešųjų paslaugų prichvatizacija keis, jau keičia gyventojų kokybinius rodiklius. Didžiąja dalimi privačios sveikatos apsaugos katastrofiškų pasekmių pavyzdys JAV. Astronominės išlaidos, „gydymosi“ narkotikais plitimas ir mažėjanti gyvenimo trukmė. XXI a. turtingiausioje pasaulio valstybėje! Mes, deja, neturime tyrimų apie sveikatos skirtumus tarp pasiturinčių ir vargšų. Netiesiogiai tai atsispindi gyvenimo trukmės skirtumai pagal išsilavinimą, nes išsilavinę turtingesni.
Neišsilavinę Lietuvoje vidutiniškai išmiršta keleriais metais anksčiau. O išsilavinimas, prestižinių ir geras pajamas žadančių profesijų studijų durys jau dabar užtrenktos jaunuoliams iš žemesnių socialinių sluoksnių. Kaip ir gyventojų skaičiaus bei jų amžiaus struktūros, taip ir kokybinių visuomenės charakteristikų pokyčių pasekmės bus sunkiai kompensuojamos. Vertėtų tai turėti galvoje gerųjų ekonomikos naujienų apaštalams propaguojant visuotinį džiugesį dėl Lietuvos ekonominių pasiekimų pastarąjį dešimtmetį.