Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-mečio minėjime 2018 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Seime, Kovo 11-osios Akto salėje, sakyta kalba.
Laba diena, Gerbiamieji Sąjūdžio kūrėjai ir visi šių iškilmių dalyviai!
Džiaugiuosi galėdamas Jus pasveikinti praėjus trims dešimtmečiams nuo tos 1988 metų birželio 3 dienos, kai Lietuvos mokslų akademijos salėje susirinkusi minia inteligentų ir idealistų išrinko Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Tai buvo 35 visuomenei žinomi žmonės, pasireiškę išskirtine profesine, dažnai nonkoformistine veikla. Mes buvome laimingi, nes svajojome ir turėjome viltį paraginti pakilti laisvei Tautą ir kurti mūsų įsivaizduojamos valstybės pamatus. Nuo pat 1988 metų, būdami okupuotoj Lietuvoj mes kūrėme ir sukūrėme daugelio Laisvos Lietuvos įstatymų pagrindus, ruošėme Sąjūdžio programas, rengėmės Sąjūdžio suvažiavimui.
Tai buvo, ko gero, kūrybingiausias mūsų gyvenimo laikas. Darbas ir posėdžiai vakarais, po darbo iš tikrųjų be atlyginimo iki vėlyvųjų sutemų tik su sovietų saugumiečių sudarytu sąrašu tų veikėjų, kurie turėjo būti likviduoti jau vėliau įvykusio Maskvos pučo metu. Nuo pat 1988 metų prasidėjo savo valstybę kuriančių, nuolat laisvėjančių piliečių aktyviausias ir rezultatyviausias veiklos etapas, galų gale atvedęs į šioje salėje įvykusį mūsų valstybės atkūrimo stebuklą 1990 kovo 11 d.. Tai buvo gražiausias pakankamai vieningos Lietuvos veiksmas, prilygstantis 1918 metų vasario 16 – sios idealistų sprendimui Lietuva buvo, yra ir bus. Pasakysiu, kad šviesius rezultatus atnešęs kūrybos laikotarpis buvo be galo atsakingas ir džiaugsmingas savo vertės nepraranda iki šiol.
Deja, po keletos metų šis kūrybingo bendradarbiavimo laikotarpis baigėsi. Šliaužiančiuoju būdu kuriančioji visuomenė nemažų valdžios pastangų ir buksuojančios ekonomikos dėka virto vykdančiąja visuomene (t. y. jūs nieko negalite, nieko neišmanote, mes pasikviesime pasaulio ekspertus ir jie pasakys, kaip jūs turite gyventi). Nutrūko valdžios ir visuomenės dialogas. Dar blogiau, kai ištisus metus net aukštos valdžios žmonės skelbia mūsų mokyklos blogos, mūsų mokytojai niekam tikę, mūsų universitetai žemiau bet kokios kritikos, mūsų urėdai vagys, mes didžiausi girtuokliai, mūsų valstybės tarnyba sužlugusi. Kaip čia yra? Gal čia tikrai yra kokios nors penktos kolonos suformuotas mūsų valstybės neigimo receptas. O gal iš tikro viskas taip blogai, todėl daugelis kraunasi lagaminus ir palieka Tėvynę, o daugiau nei 2/3 abiturientų, parengtų mūsų valstybės lėšomis, žada mieliau rinktis emigraciją. Kodėl nebesugebame užsibrėžti tikslo Tautai savo Valstybėje klestėti? Kas riboja mūsų siekius? Gal tai idealizmo ir Tautos aiškiai suprastų siekių stoka.
Švenčiame ne tik Sąjūdžio gimimo Jubiliejų, bet ir atkurtos Lietuvos Šimtmečio jubiliejų, bet net švęsdami mes kažkodėl vengiame kalbėti apie mūsų Tautos ir Valstybės ateitį, kažkodėl nekalbame apie nepriklausomos ir demokratinės valstybės tęstinumą mūsų kartų gyvenamame tarpsnyje. Girdime aukštos valdžios pareigūnai kalbasi su dar aukštesniaiais kaimynų, Europos ar pasaulio pareigūnais, o jie svajoja apie federaliniais pagrindais suvienytą Europą. Tad klausimas, kuris bet kada gali iškilti: ar neparveš kas nors iš kur nors kokios nors federacijos, kaip kartą Lietuvoje jau buvo atsitikę 1940 metais. Mes esame ir privalome būti tam, kad taip neatsitiktų. Kažkas turi paklausti ar Europos federalistus Lietuvoje atstovaujančių partijų programos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dabar Lietuvoje daug kalbama apie universitetų skaičių, bet niekas nekalba apie mūsų aukštųjų pareigą Tautai ir Tėvynei.
Mes esame tam, kad valdžia atvirai kalbėtų mūsų visuomenei apie visas mūsų visuomenės ir Valstybės problemas, nelaikytų mūsų vien mažai raštinga darbo jėga. Mes padėsime, kad ateitų tokie Lietuvos Respublikos vadovai, kurie atsisakys vadinamosios “globalios Lietuvos” ideologijos, kuri jau “padovanojo” pasauliui beveik milijoną Lietuvos labui galėjusių dirbti tautiečių. Akivaizdu, kad Tautai reikia sugrįžti prie 1918 m. vasario 16 d. signatarų patvirtintų nepriklausomos ir demokratinės valstybės gyvavimo principų ir numatyti kelius, kaip panaudoti pasaulyje dominuojančios laisvosios rinkos privalumus modernios Valstybės ir modernios Tautos nuolatiniam tobulėjimui. Tobulėjimui, bet ne kapituliacijai prieš aklą ir kurčią pasaulį.
Ir pabaigai norėčiau Jums ir pats sau priminti mūsų didį poetą Vincą Mykolaitį Putiną, kuris sunkiais išmėginimų laikais rašė:
Už laimę gyventi,
Už džiaugsmą išlikti –
Šaukit visi, kas nenorit išnykti!
Tebūna ir šis Sąjūdžio Gimtadienio minėjimas mūsų šauksmas apie tai, kad mums ne vis vien kas ir kokiais metodais siekia užvaldyti mūsų Valstybę, mūsų protus, mūsų siekius, mūsų Tautos ateitį. Mes privalome pasiekti, kad mūsų vykdytojų visuomenė vėl taptų savo Valstybę ir Tautą kuriančia visuomene, kad būtų atnaujintas valdžios ir visuomenės dialogas, kad mūsų valdžia tarnautų ne oligarchams, bet visuomenei. Mes neturime kito kelio, išskyrus vienintelį: Lietuva buvo, yra ir bus!
Ačiū už dėmesį. Linkiu ištvermės eisiantiems šiuo kūrybos keliu! Linkiu amžiams laisvos Lietuvos!
