Pasitaiko, kad tik pradėjus lankyti pirmą klasę, nustatoma jog vaikas nesugeba suvokti teksto. Nors raides jau būna išmokęs. Jais ima rūpintis vaikų brandos specialistai. Kartais prireikia ir psichologų ar net vaikų psichiatrų pagalbos. Sutrikimo gydymo kelias ilgas ir ne visada sėkmingas. Deja, šis sindromas, tiesa, lengvesnės formos, pasitaiko ir suaugusiųjų tarpe. Kalbu apie Konstitucijos teksto suvokimą. Jos tekstui aiškinti sukurtas net specialus teismas. Nors tekstas lakoniškas, aiškus ir logiškas, teismas savo interpretacijomis vis tiek sugeba nustebinti. Atrodo tekstas beribis – visada galima rasti patogių formuluočių paaiškinti tokiems dalykams, kurių jos autoriai net ir nesapnavo.
Panašios mintys apėmė perskaičius Konstitucinio teismo paskutinį sprendimą. Aiškintasi ar dirbtinis apvaisinimas neprieštarauja mūsų Konstitucijai. Tik nežinau ar šie mano pamąstymai nebus nusikalstami. Gal mūsų demokratinėje valstybėje apie šios institucijos sprendimus galima kalbėti tik gerai arba daug?
Taigi, esu senas vaikų gydytojas. Jaunystėje, pradėjęs dirbti, labai susidomėjau ankstyvuoju žmogaus brendimo laikotarpiu. Dar įvardijamu antrojo gimimo terminu, bet jau gimimo gyvenant periodu. Parašiau du referatus, kuriuose surašytos net keliasdešimties mokslininkų rimtų tyrimų išvados. Referatai dabar gal kiek ir apsamanoję. Tačiau, atrodo, psichologijos moksle per tuos metus niekas iš esmės nepasikeitė. Dauguma atradimų šioje srityje ir taip padaryta žymiai anksčiau. Šimtametės tautų tradicijos tai irgi patvirtina. Ir iš tikrųjų, atlikta daugybė naujų tyrimų, parašyta tūkstančiai straipsnių, tačiau niekas neatšaukta ir nepaneigta.
Kiekvienas tyrimas tik dar labiau patvirtina kokia gili tiesa užkoduota įvairių tautų tradicijose ir jos išmintį liudijančiose patarlėse ir sentencijose. Kokią didžiulę ir, gal būt labai skausmingą, patirtį jos byloja. Tiesiog negali nustoti stebėtis vis naujais atskleidžiamais ir vaiko psichikos plastiškumo įrodymais. Negali nesižavėti Aukščiausiojo genialumu ir įžvalgumu tvarkant pasaulį.
Pabandykite įsivaizduoti, kad, būdamas tokio nusiteikimo, išgirsti kaip, ką tik mantiją nusimetęs, teisėjas aiškina Konstitucinio teismo sprendimą. Pasitikėjimo kupinu balsu tvirtinama, kad nei 29 nei 53 Konstitucijos straipsniai dirbtinai apvaisinti kiekvieną to norinčią moterį neprieštarauja. Bet kokią. Vienišą ar gyvenančią homoseksualų ar kohabituojančioje sueityje. Jis matyt net nesupranta, kad kalbama ne apie kokią eilinę medicininę manipuliaciją, bet apie labai svarbų visuomenės raidai klausimą – neperdėsiu, tiesiog egzistencinę problemą. Deja, vertinant iš šios paradigmos, abudu straipsniai netinka. Ypač antrasis. O ir į pirmąjį pažiūrėta tik tarsi pro vieną plyšelį. Nesidomint jokiu kontekstu ir net nebandant įvertinti svarbiausiojo asmens – vaiko, kurį labiausiai ir neišvengiamai palies šis sprendimas, interesų. Suprantu, kad teisėjai neprivalo visko žinoti ar juolab rašinėti referatų. Tačiau, iki šiol tebemanau, kad ruošiantis priimti, kaip jau minėjau, visai visuomenės raidai svarbų verdiktą, privalo būti kiek įmanoma giliau išnagrinėtas visas kontekstas. Pasitelkiami tos srities geriausi specialistai, iškiliausi protai ir doriausi žmonės.
Taigi ar buvo pasitelkti tokie žmonės, ar pasižiūrėta į klausimą iš filosofinės, egzistencinės pusės? Esu įsitikinęs, kad arba nepasižiūrėta, arba jeigu ir buvo bandyta pasižiūrėti, vargu ar šie žmonės buvo verti aukštų įvertinimų. Akivaizdu, kad jeigu būtų buvę pasižiūrėta, tai būtų atkreiptas dėmesys, kad vaikas nėra kokia paskutinė lėlė ar tik įgeidžio tenkinimas. Būtų tada sužinota, kad homoseksualių asmenų „šeimoje“ atsiradęs ir auginamas vaikas beveik neturi šansų užaugti visaverčiu žmogumi. Iš tokių asmenų, jeigu jų būtų ženkli dalis, būtų sudaryta ir visai kitokia visuomenė. Juk seniai žinoma, kad materialinis vaiko aprūpinimas nėra toks svarbus, kaip aplinka. Ar čia tvyro meilės, pasitikėjimo ir gerų tarpusavio santykių atmosfera? Vaiko amžiuje vyrauja I-oji signalinė nervų sistema. Tai reiškia, kad jis vystosi tik sugerdamas jį supančios aplinkos pavyzdį. Kitokioje aplinkoje jis negali įsisavinti nei tėvo, nei motinos vaidmenų, kurie bus būtini jo būsimojoje šeimoje. Neįsisavinęs jų jis nesugebės sukurti savo šeimos arba ją sukūręs neišsaugos. Vadinasi ir jo vaikai augs nevisaverčiai. Nei kiek negeresnė situacija, jeigu vaikas gimsta vienišos moters arba kohabituojančių (nesusituokusių) asmenų šeimoje.
Pasirodo santuoka nėra tik bažnyčios išmislas. Jungtinėje Karalystėje neseniai atlikti didelės apimties, longitudiniai (ilgalaikiai) tyrimai tyrę vaikų augimo sąlygas tokiose nesusituokusiose šeimose ir jų rezultatai buvo lyginami su susituokusiųjų šeimų rezultatais. Tirta daugiau negu šimtas tūkstančių šeimų. Todėl, supraskite kokios vertės gali būti oponentų mėgstami pavyzdžiai iš vienos ar kelių pažįstamų šeimų. Jau nuo žilos senovės žinoma, kaip vieningai įvairiose pasaulio dalyse vienodai buvo smerkiamos „susidėjusios“ šeimos. Tyrimais nustatyta, kad net smalsiausioms kaimynėms nežinant, jose augantys vaikai, o dažnai ir motinos, jaučia tam tikrą neužtikrintumą, nesaugumą. Tai, pasirodo, gali net ir labai smarkiai įtakoti asmenybės vystymąsi. Todėl, siekiant, kad šeima būtų rašoma be kabučių, turi būti atsižvelgta į visų prielaidų, reikalingų visavertei asmenybei subręsti, buvimą. Tai žinoti būtina ir Prezidentui ir politikui, pagaliau kiekvienam žmogui, save laikančiam inteligentu.
Ir dar pridėsiu. Ne taip seniai, studijuodamas I. Adizes vadybos teoriją, sužinojau įdomų sutapimą. Pasirodo, kad pagal šią teoriją, būtina kiekvienų derybų dalis yra viešas pritarimas suderėtam tekstui. Tai tampa lyg ir pasižadėjimu stengtis vykdyti susitartus punktus. Panašų elementą galima įžiūrėti ir vedybų ceremonijoje. Juk iš esmės tai irgi savotiška sutartis. Tai gal būt paaiškina ir tą faktą kodėl tiek daug dėmesio skiriama vestuvių ceremonijai? Kodėl tradicinėse vestuvėse svarbus bendras iškilmingumas, kodėl jos pasižymi dideliu svečių skaičiumi? Kadangi jų pagrindinė prasmė visada yra giminės pratęsimas, svarbiausi svečiai ir būna giminės.
Tikiuosi, kad sveikam protui grįžtant į gyvenimą, sugrįš ir daugelio dalykų esmės suvokimas.
Mergvaikis, benkartas – prieš 100 metų patriarchališka visuomenė rūsčiu žodžiu gynėsi nuo neleistinais būdais pradedamų vaikų, ne ypač paisydama pačių tų vaikų jausmų. Vėliau gyvenimas pakrypo liberalesne linkme, mergvaikių iš tikro padaugėjo , palengvėjo jų gyvenimas – nors ne tiek kad išstumtų į paraštes teisėtai stone moterystės pradėtus vaikus. Gal ir dabar perdedamos galimos pasekmės, ėmus vaikus pradėti prie 100 metų neįsivaizduojamais būdais
Nemistifikuokime Konstitucinio teismo galių . Jis PRIVALO pripažinti tam tikras žmogaus teises, iš ko betgi neseka kad KT, ar žemesnis teismas, ar policija turėtų versti tomis teisėmis nori nenori naudotis. Iš kitos pusės, pats KT yra VERČIAMAS pripažinti , pvz homoseksualių porų teisę įsivaikinti , nors galėtų tokią teisę argumentuotai paneigti , remdamasis jau žinoma pasauline statistika . Gal dar ?
A todėl, kad KT sudėtis nežemiška – jie pusdieviai, manyčiau, išlipę iš kokios tai lėkštės su mintinai kadais iškaltu Sovietijos fundamentoriumi (Fundamentals of Soviet – Neo soviet Law). Beliko tik sulaukt išvaduotojų, nes desovietizacijos tai nebuvo, o laukiančiųjų sostinėje labai daug, o įtartinų, kviestinių svetelių, nekalbančių lietuviškai, irgi pavojingai daug. Tik mums nežinoma – jie, teisėjai, iš Marso ar Veneros, ar iš kitų galaktikų.