Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos nuomonė dėl vaikų ir jų tėvų teisių Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo kontekste. 2019-01-22, Kaunas.
1. Vaikų teisės yra žmogaus teisių dalis. Kuriant arba tobulinant teisės aktus, nusakančius vaikų teises, būtina remtis svarbiausiais žmogaus teisių dokumentais. Žmogaus teisės yra universalios ir taikomos visiems žmonėms, todėl kalbant apie vaikų teises negalima pamiršti jų tėvų teisių, kurios sudaro neatskiriamą vienovę. Šių teisių tarpe ypatingą vietą užima teisė sukurti šeimą, turėti ir auginti savo vaikus.
2. Sprendžiant vaikų ir visuomenė santykių problemas vaiko interesai yra svarbiausi. Tarp jų ypač svarbus yra ryšys su motina ir tėvu. „Vaikas turi augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę, (…) mažamečio vaiko (…) negalima išskirti su motina“ (Jungtinių tautų (JT) Vaiko teisių deklaracija, 1959 m., 6 principas).
3. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai akcentuoja ypatingą šeimos kaip natūralios ir pagrindinės visuomenės ląstelės vaidmenį vaikų atžvilgiu. Vaikas visapusiškai ir harmoningai gali vystytis tik augdamas šeimoje, o ji yra atsakinga už nepilnamečių vaikų išlaikymą ir auklėjimą. (Vaiko teisių konvencija, (JT, preambulė; Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, JT, 23 str.; Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, JT, 10 str.).
4. Žmogaus teisės garantuoja šeimos institucijos ir jos narių autonomiškumą. „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į asmens privatumą, jo šeimos gyvenimą, buitį“. (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, JT, 1948 m., 12 str.).
5. Sprendžiant vaiko auginimą šeimoje svarbu „deramai atsižvelgti į kiekvienos tautos tradicijas ir kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam vystymuisi“. (Vaiko teisių konvencija, 1989 m., preambulė). Vietiniai papročiai turi būti įvertinami (Vaiko teisių konvencija, 1989 m., 5 str.). Kardinalus ir skubotas kitos kultūros šalių vaikų teisių apsaugos praktikos perkėlimas gali sukelti gilius neigiamus padarinius visuomenėje.
6. Valstybė, deklaruodama pareigą rūpintis šeima, turi teikti jai visapusišką pagalbą, nes auklėjant bei ugdant vaikus šeimai tenka ne tik didelė atsakomybė, bet ir nelengva našta. „Šeimai turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba“ (Vaiko teisių konvencija, JT, 1989 m., preambulė). Materialinės šeimos gyvenimo sąlygos priklauso ne tik nuo tėvų darbštumo, bet ir nuo valstybės vykdomos socialinės ekonominės politikos. „Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį“ (Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, JT, 11 str.; Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, JT, 25 str. 1 dalis.). Tais atvejais, kada reikia apginti vaiko interesus išsaugant šeimos (tėvų) teises, gali būti taikomos socialinės programos (Vaiko teisių konvencija, JT, 19 str. 2 d.).
7. Priimant vaiko teises apibrėžiančius įstatymus bei poįstatyminius aktus būtina laikytis tiek tarptautinių žmogaus teisių dokumentų raidės, tiek jų dvasios, o taip pat įvertinti teigiamas ir neigiamas kitų šalių vaikų apsaugos sistemų praktikos puses. Neigiamas Norvegijos vaikų apsaugos tarnybos Barnevernet vertinimas buvo pateiktas Europos Tarybos parlamentinėje Asamblėjoje (Council of Europe: child protection agencies must respect parental rights).
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis
