Penktadienį (gegužės 11 d.) Vilniuje įvyko Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) VI suvažiavimas, kuriame dalyvavau stebėtojo teisėmis. Suvažiavimai vyksta kas 4 metai, jų metu renkamas LPSK pirmininkas, gen. sekretorius, kontrolės komisija, gali būti keičiami įstatai, priimami įvairūs dokumentai. Į šį suvažiavimą buvo išrinktas 161 delegatas, atvyko 157, balsavime dalyvavo 152 delegatai. Dalyvavo ir kalbėjo net 17 svečių, didžioji jų dalis atvyko iš užsienio.
Ataskaitiniame LPSK pirmininko (A. Černiausko) pranešime apie LPSK veiklą buvo paminėta, kas daryta ir padaryta gero: minimalios algos didinimas, pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio didinimas (kai kam), narystė LPSK (per 4 metus sumažėjo, bet 2017 m. kiek padidėjo. Į LPSK įstojus LAMPSS, baldų ir medžio apdirbimo bei transporto darbuotojų federacijoms LPSK sudarė 29 profs. junginiai bei beveik 49 000 fizinių narių), teisėkūra (minėtos tos naujo darbo kodekso vietos, kuriose pavyko kai ką atsikovoti ir pagerinti darbuotojų sąlygas, tačiau nelygino to ką turime su tuo kas buvo sename kodekse), Nacionalinis susitarimas (dabar dėl jo vilčių liko mažai), tarptautiniai ryšiai (dalyvavimas keliose tarptautinėse organizacijose), vykdomuose projektuose.
Paminėti kai kurie planuojami svarbesni darbai (reikės daug ką keisti darbo kodekse, pasirašyti naujas šakų sutartis, priimti socialinės partnerystės įstatymą ir kt.). Bet ataskaitoje nieko nebuvo pasakyta apie esminius pralaimėjimus: naują darbo kodeksą, profsąjunga palikta atstovauti tik savo narius, valdžia neklauso trišalės tarybos (nors tą žadėjo), fiasko su Nacionaliniu susitarimu. Vėliau tai jam buvo priminta.
Nors dauguma svečių apsiribojo trafaretiniais sveikinimais ir pagyromis A. Černiauskui, tačiau vienos tarptautinės profsąjungų organizacijų lyderio pavaduotojas pabrėžė dvi esmines spręstinas problemas: dar neįgyvendinto Lietuvoje „Europos socialinių teisių ramsčio” ir fakto, kad Lietuva pagal teisę į teisingą darbo užmokestį tebėra ES rekordininkė blogąja prasme ir yra gavusi net 3 įspėjimus (kitos šalys jeigu ir gavo tai po vieną).
Nešventinė buvo ir LRS nario A. Syso kalba. Lyg ir nelabai norėdamas, jis paminėjo menkai ir ne tiems kam labiausiai reikia didinamą bazinį darbo užmokestį (prokurorams 1000-čiu, dabar dar 200-ais, o bibliotekininkams 10-čia eurų), pensijas, augančią socialinę atskirtį.
Apie būtinumą kurti „Socialinę Europą” kalbėjo ir Lenkijos profsąjungų lyderė. Beje, apie socialinę situaciją kalbėjo ir SADM ministras LInas Kukuraitis, tačiau trumpame jo sveikinime kažko naujo išgirsti neteko.
Kitaip pasaulį matė svečiai iš darbdavių pusės- V. Sutkus (Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas), D. Arlauskas (Lietuvos darbdavių konfederacijos gen. direktorius), G. Rainys (Pramonės ir amatų rūmų patarėjas ekonomikai). Beje, pirmasis pasidžiaugė, kad su LPSK randa vis daugiau sąlyčio taškų. (Vargu ar tai dabartiniu metu gali būti komplimentu.)
Prieštaringai nuskambėjo informacija apie viešuosius LPSK ryšius. Naujausiais „Kantar TNS“ duomenimis, LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas yra įvertintas kaip vienas iš praėjusiais metais efektyviausiai komunikavusių asmenų. Pagal jo iškomunikuotų žinučių pasiektą auditorijos dydį LPSK pirmininkas užima net 5-ąją vietą tarp visų Lietuvos asmenų. „Verslo žiniose“ publiktuotas straipsnis apie tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ nuomonės lyderių analizę aiškiai parodė, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) idėjos puikiai girdimos” (cit. iš LPSK svetainės).
Tačiau delegatų nusistebėjimą sukėlė žinia, kad neįvardintai (?) viešųjų ryšių agentūrai buvo mokama 750 EUR per mėn., nors neaišku ką ji padarė (Klausimas iš salės: „Ar daug kas visa tai skaito? Ar daug kas žino apie LPSK?”).
Paaiškėjo, kad nuo 2017 m. vykdomame Socialinio dialogo projekte, kurio esmė darbuotojų mokymai (finansuoja ES fondas) už vienos dienos moderavimą ir salės nuomą kažkokiai VšĮ mokama daugiau kaip 800 Eurų. O tokių renginių iš viso turi įvykti 125. Šie ir kiti duomenys buvo paskelbti kontrolės komisijos ataskaitoje. Tačiau kaip ir per LPSK tarybos posėdžius, ši komisija niekaip nespėja atlikti darbo iki galo ir delegatai popierinio ataskaitos varianto neturėjo.
Trumpoje diskusijoje dėl pirmininko ir kontrolės komisijos ataskaitų (pasisakė 7 asmenys) visi išskyrus vieną kritikavo tiek pirmininką, tiek LPSK veiklą. Be minėtų strateginių pralaimėjimų, pasigesta LPSK pozicijos dėl pensijų ir mokesčių reformos, kitų esminių klausimų, teigta, kad nebuvo komandinio darbo (pvz, trišalėje taryboje), pirmininkas daugiau buvo žinomas kaip lektorius, o ne kaip LPSK lyderis ir politinė figūra, LPSK įvaizdis, esą, yra prastas, konfederacijos nevertina nei darbdaviai, nei Vyriausybė.
Savo atsikirtime A. Černiauskas paminėjo ne visiems žinomą faktą: įstrigus deryboms (jų pabaigoje) dėl naujojo darbo kodekso pagerinimo darbuotojų naudai, profsąjungiečiams buvo iškeltas ultimatumas: arba jie sutinka su darbdavių reikalavimais visais nesutartais punktais (tokių buvo likę keletas, bet visi labai svarbūs), arba apskritai atmetama viskas dėl ko buvo susitarta ir lieka galioti priimtas naujas darbo kodeksas be jokių pataisų.
Suprantama, kad vieni darbdaviai tokio ultimatumo iškelti negalėjo, jų pusėn stojo Vyriausybė. Pirmininko (LPSK) ataskaitai pritarė 122, nepritarė 13, susilaikė 14 delegatų. Už LPSK įstatų pakeitimus (jie nežymūs) balsuota vieningai.
Nors suvažiavimas priėmė LPSK veiklos kryptis 2018-2022 metams, kurios iš esmės yra racionalios, tačiau mažai naujos (dėl jų jau anksčiau buvo diskutuota darbo grupėje, valdyboje ir taryboje, todėl diskusijų nekilo), daugiau domino kandidatų į pirmininkus prisistatymai.
Dėl pirmininko posto rungėsi du kandidatai: jau 14 metų LPSK vadovavęs Artūras Černiauskas (vilnietis, g. 1962, 1985 m. baigęs VU teisės fak., teisės magistras, nebaigęs ekonomikos,1985–2005 m. dirbęs Lietuvos vidaus reikalų sistemoje, 2000–2005 m. Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos pirmininkas, nuo 2005 m. iki 2018 LPSK pirmininkas) ir jauna profsąjungų aktyvistė Inga Ruginienė (Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė, du aukštieji (vienas-Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija), žinoma kaip viena iš piketų ir mitingų prieš Vyriausybės urėdijų reformą organizatorių.
A. Černiauskas nusibrėžė tokias gaires ateičiai: stiprinti (ir jungti) šakų profsąjungas, keisti darbo kodeksą, išnaudoti 1 procento skyrimą profsąjungoms, kasmet derėtis dėl bazinio atlyginimo dydžio, siekti nacionalinės, šakų ir kitų kolektyvinių sutarčių.
I. Ruginienė savo programą pristatė detaliau: LPSK turi prisiimti atsakomybę už esamą nepatenkinamą padėtį, formuoti kolektyvinių sutarčių rengimo pagalbos komandą, prie LPSK sukurti teisininkų komandą (panaudojant studentus praktikai), mokyti visus profs. narius (darbų sauga, sveikata ir kt.), didinti politinę įtaką (dirbti su visomis partijomis, frakcijomis, LRV ir kt.), greitai reaguoti į vykdomą mokesčių pertvarką, kas savaitę žiniasklaidoje skelbti LPSK poziciją aktualiausiais klausimais ir kitaip stiprinti įtaką žiniasklaidai, stiprinti komandinį darbą ir vidinę komunikaciją (pvz. valdybos nariai turi būti pasiruošę posėdžiams, susipažinę su dokumentais, o valdyba turi priimti sprendimus, bet ne susirinkti pasišnekėti). Apskritai LPSK turi tapti darbuotojų lydere.
Už A. Černiausko kandidatūrą balsavo 75, už I. Ruginienės 77 delegatai. Daugeliui netikėtai LPSK lyderiu tapo naujas žmogus. Manoma, kad I. Ruginienę parėmė miškininkai, maistininkai, mokytojai (dvi jų federacijos turi daugiau kaip 8 tūkst. narių, taigi ir nemažą delegatų būrį), kūrybiniai darbuotojai ir dar kai kas. Generaline sekretore (pirmininko pavaduotojo statusas) ženklesne balsų dauguma perrinkta Janina Matuizienė. Jos konkurentas Egidijus Milešinas (jaunas marijampolietis, vienos iš mokytojų federacijų pirmininko (Audrius Jurgelevičiaus) pavaduotojas surinko daugiau kaip 60 balsų.
Suvažiavimas priėmė du kreipimusis į Seimą ir Vyriausybę: dėl darbuotojų pareiginės algos bazinio dydžio nustatymo (reikalaujama atstatyti jos dydį buvusį iki krizės-iki 142 e. (dabar jis yra 132,5 eurų) ir dėl darbo kodekso pakeitimo. Reikalaujama: nesteigti darbo tarybų ten, kur yra profesinės sąjungos, įpareigoti darbdavius kelti profs. narių kvalifikaciją savo lėšomis ir kompensuoti ne mažiau kaip 3 mokymo dienų per metus mokymosi išlaidas, taikant kolektyvinę sutartį visiems darbuotojams, teisiškai įtvirtinti galimybę gauti šios sutarties palaikymo mokestį ne iš profsąjungos narių (iš visų darbuotojų) ir kt.
Suvažiavimas parodė, kad profsąjungų lyderiams vis labiau tampa aišku, jog darbuotojų padėtis šalyje vargu ar gali džiuginti, kad Vyriausybė, užuot pildžiusi priešrinkiminius LVŽS pažadus, palaiko darbdavių pusę, kad pakeisti situaciją gali tik profesinės sąjungos.
Naujos LPSK pirmininkės pateiktas planas ateičiai atrodo apgalvotas ir perspektyvus, tačiau ar jis bus įgyvendintas, parodys laikas. Pagrindinės kliūtys yra ne tik daugelio profsąjungos narių pasyvumas, nemokėjimas įvertinti situaciją ir veikti naujai, ne tik stambiųjų darbdavių flirtas su Vyriausybe (pastaroji taip pat yra darbdavys), bet ir galimas žymios konfederacijos narių dalies pasyvumas arba netgi pasipriešinimas.
