Gerą tikslą kelia sveikatos reformatoriai – pagerinti sveikatos priežiūros sistemos efektyvumą. Turime suprasti, kad jie mato kur kas platesnį problemų spektrą, negu tūlas pilietis, besipiktinantis ilgomis eilėmis pas gydytoją. Deja, daug problemų, kurių priežastys nematomos ir yra sunkiai suvokiamos net save laikantiems medicinos žinovais. Jų tarpe, deja, ir daugelis gydytojų, nekalbant apie politikus, drąsiai kritikuojančius reformą.
Pavyzdžiui – kas tik nekritikuoja mažų ligoninių uždarymo. Net šio žodžio bijomasi. Girdime kitą žodį – redukavimas. Dėl to uždaroma ne viskas vienu momentu. Dabar stacionarinė chirurgija, ginekologija, vaikų ligų skyriai, intensyvi terapija ir kt., o po metų, kitų uždarys, tuo neabejokime, ir dabar neliečiamą terapiją. Štai ant šio reformos elemento ir sulaužoma daugiausiai kritikos strėlių. Ar reikia ligonines stambinti? Be abejo – reikia. Bet kaip tai pasakyti rinkėjui ir savivaldybės tarybai, kuri yra tos mažinamos ligoninės steigėja. Juk negali savivaldybė eiti prieš savo gyventojų norus. Čia dirbančių medikų taip pat. Prisiminkime nesėkmingus ankstesnės vyriausybės bandymus. Tačiau ši vyriausybė buvo gudresnė. Savivaldybių pasipriešinimas buvo palyginti lengvai palaužtas pažadėjus ES milijonus. Pritilo ir nacionalinio lygio politikai. Gal būt pabudo ir sąžinė. Juk ypatingo išsilavinimo nereikia suprasti, kad mažoje ligoninėje neįmanoma apsirūpinti moderniausia technika, nuolatos ją atnaujinat. Turėti didelę praktinę patirtį turinčius specialistus. Tai žymiai svarbiau negu padidėjęs įstaigos rentabilumas, kurį visi tik ir akcentuoja. Žinoma, tada labai aktualus tampa nutolusios paslaugos (prašau atleisti už šį terminą) prieinamumas. Bet, patikėkit, su juo susiduria visas pasaulis ir jis palyginti lengvai sprendžiamas.
Tai kas blogo šioje reformoje? Gal viskas gerai? Deja. Konstruojamas, mano ir ne tik mano supratimu, didžiulis nusikaltimas. Deja, jis nematomas. Nejaudina jis nei pacientų, nei pačių medikų, tačiau neabejotinai duos karčių vaisių. Pabandysiu trumpai paaiškinti kur matome grėsmę sistemai.
Pirmas lygis, kurio centre yra šeimos gydytojas (spec. paruoštas, turintis 13 įvairių specialybių sertifikatus) privalo mokėti vykdyti 150 funkcijų. Šioje grandyje turi būti atliekama apie 80 proc. viso sistemos darbo.
Kaip jau minėjau, sistemos pertvarkymas siekia padaryti ją efektyvesne. T. y. lengvas ligonis turi gauti pigesnį, paprastesnį gydymą, o kuo sudėtingesnis ligonis tuo jo gydymas sudėtingesnis, brangesnis. Jis turi be kliūčių patekti į pačius aukščiausius ir brangiausius medicinos etapus. T. y. ten, kur gali gauti reikalingą jo susirgimo gydymui pagalbą. Tuo tikslu 1991-10-31 Seime buvo patvirtinta Nacionalinė sveikatos koncepcija. Jos dėka buvo įsteigta šeimos gydytojo institucija, o medicinos sistema suskirstyta į tris lygius. Pirmas lygis, kurio centre yra šeimos gydytojas (spec. paruoštas, turintis 13 įvairių specialybių sertifikatus) privalo mokėti vykdyti 150 funkcijų. Šioje grandyje turi būti atliekama apie 80 proc. viso sistemos darbo. Kitaip tariant, išgydyti visus pacientus, sergančius paprastesnėmis ar lengvo sutrikimo laipsnio ligomis. Jis ligonių nepraleisdamas į aukštesnį, brangesnį lygį (pas siaurus specialistus ar į ligonines) yra kaip vartininkas.
Nesant reikiamos kontrolės, visoje sistemoje, o šiose poliklinikose visų pirma, šeimos gydytojai pamažu dekvalifikavosi.
Štai tokia sistema turėjo pakeisti tarybinę Semaškos sistemą. Visi šeimos gydytojai įgijo teisę, kiekvieną sudėtingesnį, kuriam reikalingas gilesnis ištyrimas ar negali išsiaiškinti tikslios diagnozės, nusiųsti konsultuoti aukštyn, pas specialistus. Turėjo būti įgyvendintas taip vadinamas referatyvinis principas. Deja, reforma braškėdama labai sunkiai buvo įgyvendinama. Ypač ji buksavo Kauno ir Vilniaus miestuose. Čia poliklinikose reforma nebuvo iš viso įvykdyta. Leista šeimos gydytojams (I lygis) dirbti su II lygio specialistais to pačio administratoriaus vadovaujamoje vienoje įstaigoje. Nesant reikiamos kontrolės, visoje sistemoje, o šiose poliklinikose visų pirma, šeimos gydytojai pamažu dekvalifikavosi. Pradėjo net nežvilgtelėję į ligonį juos siųsti tolyn nuo savęs į aukštesnį lygį. Menkiausius sutrikimus ėmė gydyti specialistai. Greitai išaugo eilės prie jų kabinetų. Valstybės kontrolė nustatė, kad pvz. net iki 66 proc. pacientų pas kardiologą atsiųsta be pagrindo – neaptarnauti šeimos gydytojo. Dėl to sudėtingas pacientas konsultacijos čia priverstas laukti kelis mėnesius. Tokia tvarka, kai menkiausią ligą gydo tos srities specialistas, tenkina pacientus. Patenkinti ir šeimos gydytojai sumažėjusiu krūviu. Neturi pretenzijų ir siauri specialistai, gavę „lengvų“ konsultacijų / pacientų (moka juk jiems už konsultacijų skaičių). Tik ilgų eilių priežasčių nesuprantantys pacientai reikalauja didesnio skaičiaus konsultantų (visai kaip mano draugas).
Taigi reforma įteisina neįvykdytą reformą didžiosiose poliklinikose ir leidžia naujai kuriamuose sveikatos centruose į vieną įstaigą įdarbinti I ir II lygio specialistus.
Tai tiek tik apie reformos kraštelį. Parašysiu ir apie kitus planuojamus, tačiau ydingus sprendimus.
