Tęsiu savo rašinių ciklą. Tiesa, šį kartą ne apie sveikatos reformą, bet apie sveikatos politiką. Jis gal būt būtų labiau tikęs būti pirmuoju rašiniu. Nepagalvojau anksčiau. Gal būt ir iš viso šia tema nebūčiau nieko parašęs, jeigu ne vienas partiečio laiškas iš kurio supratau, kad sveikata nevertinama, suprantama siaurai ir kuriai apskritai ne vieta kalbantis apie politiką.
Taigi ar sveikata yra politika? Tačiau pradžioje gal derėtų prisiminti kas vadinama politika ir susitarti dėl sąvokos turinio. Politika suprantama kaip bendro gyvenimo reguliavimo sistema visuomenėje. Politika formuojasi visur kur tik susiklosto galios ir valdžios santykiai ar konfliktai. Dėl esančių materialinių išteklių stygiaus ir paskirstymo netolygumų atsiranda poreikis taikyti tam tikras taisykles, reguliuoti konfliktus ir lyginti paskirstymo netolygumus. Neišvengiamai tenka derinti įvairių interesų grupių kartais labai skirtingus interesus. Demokratinėse visuomenėse tai labai sudėtingas ir ilgas procesas. Tačiau jis negali būti be galo ilgas. Reikalingi moksliniai tyrimai ir mokslu grįsti sprendimai. Nors politikos žodžio šaknyje esantis žodis polis dar nuo Antikos laikų labiau įprastas sieti su valstybės (miesto) valdymu, politikos rūšys gali būti labai įvairios. Šiandien politikos sąvoka talpina tiek valstybės tiek atskirų ūkio šakų ar gyvenimo sričių problemų tvarkymą. Gali būti užsienio ar vidaus politika, ekonominė, žemės ūkio, šeimos, sveikatos politikos ar kitokios politikos rūšys. Visos jos susiję su valstybės valdymo klausimais. Tačiau šiandien kviečiu pakalbėti apie sveikatos politiką. Deja, kai kurie iš mūsų neskiriame plačiosios sveikatos sąvokos nuo žymiai siauresnės sveikatos priežiūros (neseniai ją vadinome tiesiog medicina). Kaip matome Lalondo formulėje ir žmonių sveikatą sveikatos priežiūra įtakoja vos 8–10 proc. Tačiau, žmogui rimtai susirgus, ji gali užtemdyti visas kitas gyvenimo prasmes ir tapti vieninteliu ir svarbiausiu rūpesčiu. Vis tik šiame straipsnyje neketinu apie ją plačiau kalbėti.
Pakalbėkime apie sveikatos politiką, apie jos pačią plačiausią prasmę. Kiekvienam sveikam žmogui, o ypač politikui, besidominčiam valstybės valdymo reikalais, reikalingas gilesnis ir pragmatiškas supratimas apie šią sritį. Įsigilinus į tokias studijas galima rasti daugybę sąsajų su kitomis politikomis ir su valstybės mastelio problemomis. Tai visuomenės sveikatos sektoriuje dirbančių specialistų domėjimosi sritis. Žmonijai seniai rūpėjo ligų ir epidemijų priežastys. Dar viduramžiais buvo rasti ligų ir prastų higieninių sąlygų ryšiai. Miestų gatvėse atsirado kanalizacijos grioviai. Vystantis mokslui, atsirandant naujiems moksliniams įrodymams, keitėsi ir visuomenės sveikatos samprata. PSO keitė savo devizus. Pavyzdžiui moderniausias, suformuluotas 2012 m. teigia, kad visuomenės sveikata priklauso ne vien nuo medikų, bet ir nuo daugelio kitų ūkio šakų veiklos. Tas šūkis skamba „Sveikata visose politikose“, vėliau šūkis buvo dar kiek patobulintas – „Sveikatos politika – visuose darnaus vystymosi tiksluose“.
Kiekvienas dirbantysis bet kurioje ūkio šakoje gali prisidėti prie sveikatos reikalų. Tiek ją gerindamas tiek blogindamas.
Jau senokai pasirodydavo moksliniai straipsniai apie aplinkos įtaką mūsų sveikatai. Pvz., Liverpulio tyrėjai rado tiesiogines savo miestiečių sveikatos sąsajas su pertvarkyta miesto šildymo sistema. Urbanistai rašė straipsnius apie tai kokią svarbą žmogaus sveikatai daro jų sprendimai humanizuojant aplinką. Atsižvelgiant į sveikatos poreikius, pasikeitė urbanistiniai sprendimai. Imta kitaip projektuoti gyvenvietes, kelius, gatves, rekreacines teritorijas. Pradėti varžyti autotransporto srautai miestuose. Atkasti kanalizuoti upeliai miestuose. Švedų žemdirbiai, pradėję dirvožemį papildomai prisotinti selenu, sumažino sergamumą širdies-kraujagyslių ligomis. Siekdami pagerinti psichinį vaikų vystymąsi, pradėjome į valgomąją druską dėti jodą. Maisto pramonė vardan geresnės žmonių sveikatos ėmė riboti sočiuosius riebalus, cukrų produktuose. Vakcinacija, jau nuo Dženerio laikų daug nusipelniusi žmonijai, leidžianti išvengti mirčių ir sunkių komplikacijų nuo infekcinių susirgimų irgi įgijo naują reikšmę. Užėmė svarbią vietą daugelio išsivysčiusių šalių politinėse darbotvarkėse. Pasipylė publikacijos apie sveikatos ir socialinės-ekonominės situacijos, švietimo ryšį. Pasirodo, kiekvienas dirbantysis bet kurioje ūkio šakoje gali prisidėti prie sveikatos reikalų. Tiek ją gerindamas tiek blogindamas.
Sampratos pokyčiai pareikalavo įvairių pokyčių ir valstybės gyvenime. 2012 m. Kauno regione įsikūrė pirmasis šalyje sveikatą stiprinantis regionas. Jis apėmė septynias savivaldybes ir pradėjo tokias, plačios sveikatos priežasčių idėjas skleisti tarp įvairių ūkio sektorių dirbančiųjų. Sėkmė pranoko kai kuriuos lūkesčius. Žmonės nustebę ir susidomėję pradėjo kiek kitaip, plačiau žiūrėti į savo kasdieninę veiklą. Pradėjo ją vertinti ir poveikio sveikatai aspektu. Nuo 2013 metų Kauno sveikatą stiprinantis regionas įstojo į tarptautinį tokių regionų tinklą, kuris, įvertindamas sėkmingą Kauno regiono veiklą, 2016 m. Lietuvoje, Raudondvario pilyje organizavo metinį tinklo renginį. Jį pagerbė ir dalyvavo jame PSO Europos biuro direktorė Zuzana Jakab (Zsuzsanna Jakab). Deja, tinkamo supratimo ir palaikymo iš Sveikatos apsaugos ministerijos nesusilaukta.
Lyginant su statistiniu ES gyventoju, Lietuvos gyventojų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė yra septyneriais metais trumpesnė.
Jau senokai pasaulyje pradėta į sveikatą žiūrėti kaip į labai rimtą makroekonominį veiksnį. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, o ypač vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė tapo svarbiu rodikliu charakterizuojančiu šalį. Tik pagalvokite – Lietuvos vyrų sveiko gyvenimo (be ligų) trukmė 56 metai, o moterų ne ką geresnė – 59,1 metų (2019 m.) Palyginimui, vidutinis švedas sveikata pradeda skųstis tik sulaukęs 73-ejų, t. y. po 16 metų. Lyginant su statistiniu ES gyventoju, Lietuvos gyventojų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė yra septyneriais metais trumpesnė. Ar nereikėtų susimąstyti kokią įtaką tai daro ekonomikai? Ar Lietuvos politikams neturi rūpėti tokie rodikliai, figūruojantys paskutinėse ES šalių suvestinių eilutėse? Kodėl šių klausimų nėra partijų politinėse darbotvarkėse? Rinkiminės partijų programos yra svarbūs, periodiškai atnaujinami, atsispindintys partijų veiklą ir tikslus, dokumentai. Kodėl juose neužsimenama apie sveikatą? Netiesa pasakysite. Kalbama juk apie ligonines, ambulatorijas. Bet grįžkime į straipsnelio pradžią – tai juk kalbama tik apie sveikatos priežiūrą. Siaurą, mažai sveikatą įtakojančią, nors ir svarbią sritį. Tiesa, 2016 m. vienintelė valstiečių-žaliųjų partija savo rinkiminėje programoje paminėjo šį PSO devizą ir pasirodė politine jėga giliau suprantančia politiką. Taip taip politiką arba valstybės valdymą.
Nekyla abejonių, kad turintis teisingą sveikatos sampratą politikas, žinoma, jeigu jis yra sąžiningas ir garbingas žmogus, net nepradėtų svarstyti alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų prieinamumo lengvinimo projektų. Jam nereikia aiškinti kiek lyčių turi žmonija, kur realus gyvenimas, o kur liguistos fantazijos metafizinė karalystė. Jeigu PSO praneša, kad net 3,2 mln. žmonių kasmet miršta dėl fizinio aktyvumo stokos, jam ilgai nereikia aiškinti kuriai strategijai ar „Sporto plėtros“ ar „Fizinio aktyvumo skatinimo“ privalo skirti prioritetą. Daugelyje ir kitų atvejų gili samprata leistų teisingai susiorientuoti. Atskirti kur metafizinis, ar kokių feikų suformuotas požiūris, o kur tiesa.
Taigi, mano rašinių kuklus tikslas, esu įsitikinęs, pateikti mokslo pripažintų faktų, daugiau šviesos, prisidėti formuojant sampratą sveikatos ir didžiojoje politikoje.
