Romualdas Žekas. AR GĖDA DALYVAUTI POLITIKOJE?

Visi pastebime, kad vieni žmonės domisi valstybės gyvenimu, bando jį kritiškai vertinti, kiti pasyvesni. Netgi didžiuojasi savo pasyvumu ir nedalyvavimu politiniame gyvenime. Kiti nejučiomis pasisavina ne tik tiesos, bet ir patriotiškumo monopolį. Gal todėl didelė visuomenės dalis nusisuka nuo politikos ir reaguoja tik į tuos įvykius, kurie kelia grėsmę jų asmeninei materialinei gerovei.

Bet taip buvo visada. Prisimenate Pito Breigelio paveikslo ,,Ikaro skrydis“ pirmame plane pavaizduotą arklą įsitvėrusį vyžočių. Panarinęs galvą ir žvilgsnį įsmeigęs į vagą, vargu ar jis rūpinosi Ikaro skrydžio iš karaliaus Mino nelaisvės sėkme. Greičiausiai nieko apie tai ir nežinojo. Senovės graikai tokius žmones, nesidominčius ir nedalyvaujančius politikoje, vadino idiotais.

Neneigsiu, varškės, elektros ar degalų kainos man irgi svarbios, tačiau bandysiu kalbėti apie kur kas svarbesnius, konceptualesnius dalykus, ne taip ryškiai matomus. Pabandysiu pažvelgti į politinės visuomenės brendimo ir į valstybės valdymo problemas iš savo bokštelio. Tačiau, nesirengiu nei ko nors mokyti ar juolab pamokslauti.

Puikiai prisimenu nepriklausomybės atgavimo peripetijas ir tebemanau, kad tai prilygsta dideliam stebuklui. Ji būtų tiesiog nepasiekta, jeigu nebūtų palankiai susiklosčiusių daugybė geopolitinių ir kitokių aplinkybių. Šviežia ir karti ilgos okupacijos patirtis, daugybė partijų pavadinimus ir asmeninį kailį keičiančių kolaborantų aplinkui, neliustruotos nomenklatūros požiūris į jaunos valstybės siekius, tarsi automatiškai pastūmėjo didelę visuomenės dalį į Tėvynės pavadinimo brendą vėliau pasiėmusios partijos glėbį.

Tačiau ilgainiui partija imta vertinti kritiškiau. Kodėl? Gal, kaip aiškina Paulas Koeljas (Paulo Coelho), populiarus brazilų rašytojas, mano sūnums labai patikusioje knygoje ,,Alchemikas“, iki šiol nematėme tam tikrų ženklų? Gal reikšmės turėjo keli skandalai sukėlę šiokį tokį opozicijos kudakavimą? Tik įsivaizduokime, Lietuvoje XXI amžiuje, lyg kokiame Lituanistane, partijos pirmininko postas, taip paprastai imamas ir perleidžiamas anūkui. Ir nieko. Arba stebuklingos pagarsėjusių KGB žudikų Dušanskio, A. Raslano teleportacijos, įvykusios šios partijos valdymo metais. Sunku pažaboti fantaziją ir neieškoti čia itin slaptų ir šlykščių barterinių mainų. Ar tikrai neprisidėjo prie šitos Tėvynės išdavystės partijos žmonės? Ar dar galima šią partiją laikyti patikima patriotine užuovėja?

Tačiau turime ir kitokių grėsmių, gal mažiau pastebimų. Kalbu apie valstybės kursą neoliberalizmo bėgiais. Pirmasis, mano pastebėjimu, apie tai prakalbo Nacionalinio susivienijimo pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas. Tačiau tikrai apie tai nekalbama ,,Forumuose“ ar ,,Lietuva kalba“ laidose. Nacionaliniam transliuotojui, vėl tapusiam valdžios ruporu ir rafinuotu vienpusiškos visuomenės nuomonės formuotoju, tai tabu. Nerūpi jiems nacionaliniai interesai.

Deja, daugelis mūsų liberalioje politikoje nemato jokių šios ideologijos blogio požymių. Kaip savo knygoje teigia P. Dinynas (Patrick J. Deneen) liberalizmas yra klastingas. Ilgą laiką, būdamas patrauklus, lieka nematomas, kol dėl savo sukeltų deformacijų pasidaro pastebimas. Deja, neoliberalizmas rado jau neblogai išpurentą dirvą Lietuvoje. Lengvai nusikratome tradicijų, istorijos, šeimos ir tautai išlikti svarbių nuostatų, taisyklių ir kodeksų. Kaip kokie chunveibinai džiaugiamės įrengę pliažą po karcerių ir tautos didvyrių kankinimo kamerų langais. Pataikaudami vienai tautinei bendrijai, sudarkome savo abėcėlę, o iš organizacijos, saugančios ir puoselėjančios vieną seniausių ir gražiausių kalbų pasaulyje, ne tik iš pirmininko, bet ir iš nario pareigų išgujamas šviesus žmogus. Akivaizdu, kad užsimota ir toliau susinti kalbą, laipsniškai jos atsisakant tam tikruose regionuose, jų valdžios įstaigose ir ilgainiui visoje šalyje.

2012 m. priimta strategija ,,Pažangos strategija – 2030“ buvo ryškus signalas, turėjęs paskatinti ją skaičiusiuosius susidomėti valstybės vystymo kryptimi ir… TS-KD partijos vaidmeniu. Šios partijos lyderis A. Kubilius buvo darbo grupės, rengusios šį dokumentą, vadovas, o antroji dvidešimties žmonių sąraše buvo latentinės konservatorės I. Šimonytės pavardė. Prisipažinsiu, ši strategija mane nustebino dėl didelio ir neslepiamo disonanso su tėvynės, tautos ir valstybės sąvokomis. Neradau ten ir Konstitucijos dvasios. Visas rūpestis – užauginti konkurencingą globaliam pasauliui lietuvį. Nesvarbu, kur jis gyvens, kokia kalba kalbės. Nesvarbu ir kas jo buvusioje tėvynėje gyvens. Strategija man pasirodė kaip ryškus neomarksistinis, globalus dokumentas, atsiliepiantis į ES viziją. Tai dokumentas, tarsi iešmas nukreipiantis Lietuvą ant liberalios valstybės kūrimo bėgių.

Galėjimas daryti viską, ko tik nori, galiausiai atveda prie visų karo su visais

Liberalizmas tada, o ir šiandien daug kam atrodo Vakarų civilizacijos sėkmė. Kas nenori daugiau laisvių, teisių ir galimybių? Tačiau, kaip rodo praktika, ši ideologija anksčiau ar vėliau suardo visas valstybės struktūras ir veda į pražūtį visose gyvenimo srityse. Dar Hobsas sakė – ,,Galėjimas daryti viską, ko tik nori, galiausiai atveda prie visų karo su visais“. Jis buvo įsitikinęs, kad visuomenė privalo nustatyti tam tikras ribas. Visuomenę laisvą daro ne ribų nebuvimas, bet protingas gebėjimas jas nustatyti. Jos leidžia išsaugoti gėrį, būtiną žmogui klestėti ir pačiai visuomenei išlikti. Deja, kaip rodo praktika su ribų nustatymu nesiseka. Ekonominė sistema tampa nebepavaldi žmonėms, besimėgaujantiems tariamais laisvės privalumais, o švietimo sistema ima skiepyti jaunimui cinišką požiūrį į ateitį.

Jauni žmonės, apkvailinti šios ideologijos deklaruojamo ,,socialinės lygybės“ garanto, greitai pajunta atsidūrę ciniškos sistemos spąstuose, verčiančiuose tik kuo efektyviau dirbti. Žmogus užsidaro, ima pasikliauti tik savimi. Visuomenė susipriešina, nunyksta bendruomeniškumas, poreikis bendrauti. Savaime aišku, tokiam naujajam žmogui tampa nereikalingos ir bendruomenėje visuotinai priimtos normos, tradicijos, jos istorija. Tampa nereikalingi ir laisvieji menai, šimtmečiais buvę universitetų misijose ir sudarę puikias prielaidas geram išsilavinimui ir laisvų piliečių galimybių valdyti save ir savo valstybę ugdymui. Deja, tokios misijos erozija jau senokai įsisukusi ir mūsų universitetuose. Laipsniškai susinamos filosofijos studijos galiausiai tampa tik laisvai pasirenkamosiomis. Programos, humanitarinio išsilavinimo sąskaita, siaurinamos ir mikliai keičiamos pagal rinkos poreikius. Kasmet atsiranda dešimtys naujų, patraukliais pavadinimais. Ar nejaučiame kaip keičiasi mūsų universitetai?

Ar gali jie nesikeisti, jeigu kai kurių iš jų rektoriai, turintys būti valstybės išminties ramsčiais, pasirodo esą tik eilinės vidutinybės, neišmanančios nei universitetų misijos nei paties gyvenimo. Stoja į destruktyvias partijas ir entuziastingai palaiko chunveibinų užgaidas. Jiems svetima senovės graikų ar romėnų filosofija, o vėliau ir iš jų perimtos krikščionybės nuostatos. Dingsta žinojimas, jog dorybės ugdymas – pagrindinė tironijos prevencijos priemonė. Jiems nesuprantama, kad nuosaikumo, išminties ir teisingumo dorybių ugdymas būtina sąlyga siekiant geriau valdyti save ir valstybę.

Mes esame tos realybės, demonstruojančios, kas ima darytis valstybėje, kai realią valdžią įgyja tokių nuostatų negerbiantys žmonės liudytojai. Ignoruoja ,,nesavą“ Prezidentą, deklaruojantį krikščioniškas pažiūras, skaldo visuomenę, nors tuo fariziejiškai kaltina savo oponentus. Dalį jos, palaikančios kalbą, šeimą, senas valstybės tradicijas ir istoriją, viešai apšaukia atsilikėliais, valstybės ir progreso priešininkais. Laiko ją tamsia minia. Atsitveria nuo jos tvoromis per renginius.

Abejotinos reputacijos žmonės kviečiami ne tik į balkonėlius, bet ir užima pačius aukščiausius postus valstybėje.

Ciniškai ignoruodami didžiosios dalies visuomenės nuomonę, bruka jai nepriimtinus, sveiku protu nesuvokiamus įstatymų projektus. Visuomenės nuomonės ignoravimas – juk vienas pagrindinių totalitarizmo požymių. Dėl abejotinos modernizacijos valstybės vystymo kryptis nukrypsta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių įdėjų. Abejotinos reputacijos žmonės kviečiami ne tik į balkonėlius, bet ir užima pačius aukščiausius postus valstybėje. Jeigu tai darytų tik liberalų partija ar su dar ciniškesnėmis nuostatomis grupuotė, save įsivardijusi Laisvės vardu, nesistebėtume, tačiau kai didžiumą kadencijos su jais bičiuliaujasi partija pasivadinusi Tėvynės vardu, verčia susimąstyti. Negi tai ta pati partija, neseniai turėjusi tvirtas vertybines nuostatas ir patriotiškumo monopolį?

Partija, kuriai rinkimuose dažnai pasitikėjimą išreikšdavo piliečiai nenorėdami balsuoti už partijas, kuriose mirgėjo kolaborantų, penktos kolonos atstovų, karjeristų ar tiesiog įžūlių melagių pavardės. Dar sunkiau suvokti kaip su ja, o ypač su liberalais vienoje komandoje gali būti krikščionys demokratai? Ar jie nuoširdžiai nesuvokia savo rinkėjų pasaulėžiūros ar valdžios troškulys leidžia užsimerkus gyventi pagal priešingą jų vertybėms ideologiją?

O gal čia, pogrindyje veikiančios ir neliustruotos KGB rafinuotas veikimas?

Katalikų bažnyčios autoritetas vyskupas emeritas J. Kauneckas tiesiai sako – konservatoriai eina ne tik prieš savo tautą bet ir prieš Dievą. Kitas plačiai mąstantis ir savo nuomonę drąsiai reiškiantis eruditas prof. P. Gylys rekomenduoja tiesiog nebalsuoti už konservatorių, liberalų, laisvės partijas ir jų užsimaskavusį partnerį, dėl valdžios pasirengusį bet ką parduoti, S. Skvernelį.

Artėja naujas politinis sezonas. Pavasarį rinkimai į savivaldybių tarybas ir į merus. Didelė dalis visuomenės ateis į juos vėl nepasiruošusi. Politiškai neraštinga ir abejinga, neigiamai vertinanti kitų dalyvavimą politikoje. Kodėl dalyvavimas partijoje ir savo valstybės valdymo reikaluose matomas tik kaip valdžios ir asmeninės naudos siekis? Gal tas proletarinis nepatiklumas atsirado mūsų žiniasklaidai skelbiant būtus ir nebūtus politikų skandalus?

Kas ten susigaudys, ar tai tiesa, ar susidorojimas su konkurentais? O gal čia, pogrindyje veikiančios ir neliustruotos KGB rafinuotas veikimas? Vasario 16-osios ar kai kurių mūsų nepriklausomybės signatarų, Sąjūdžio aktyvistų pasiaukojimas šiandien atrodo beveik nerealus. Ar tikrai mumyse neliko jokių bajoriškos ar aristokratiškos laikysenos apraiškų, paklaustų filosofas A. Šliogeris?