Romualdas Žekas. Kas išeitų tris niekalus sudėjus į krūvą? Atspėkite.

Romualdas Žekas yra buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas, Nacionalinio Susivienijimo narys

Toks klausimas sukirbėjo dar kartą atidžiai pavarčius triummoterato, kaip nori būti vadinamos trys moterys politikės, parengtą koalicinę sutartį. Šiais koalicijos partnerių pasiūlymais vadovaujantis ir bus lipdoma naujosios vyriausybės programa.

Įdėmiau studijavau tik sveikatos dalį. Kilo daug klausimų ir abejonių. Deklaruojami prioritetai pasirodė paviršutiniški ir, išskyrus vieną kitą, iš viso vargu ar prioritetai. Neturintys nieko bendro su geresnės visuomenės sveikatos siekiais.

Viena partija sureikšmina ir visų bėdų atpirkimo ožiu daro E-sveikatą, kita siūlo visuomenės sveikatą pagerinti kuriant geresnes medikų ar rezidentų darbo sąlygas. Dar kitos didesnę pusę prioritetų sąrašo užima psichikos ir reprodukcijos problemos.

Prioritetai absoliučiai neatspindi svarbiausių sveikatos priežiūros sektoriaus problemų, kurios puikiai matomos vien tik pasižiūrėjus į rodiklius. Vadinasi bus siūlomas sistemos gydymas net nenustačius diagnozės. Net ir ne itin priekabų sveikatos politiką turėtų gluminti šių skyrių rengėjų diletantiškumas. Neaiškių prioritetų mišrainė labai primena tą kalambūrą, kur aklieji bando apibūdinti dramblį. Stovintis prie straublio vienaip dramblį įsivaizduoja, o čiupinėjančiam uodegą ar kitą jo dalį svarbesni atrodo kiti dalykai.

Prisipažinsiu, nekantraudamas laukiau sutarties. Rūpėjo įsitikinti kaip seksis į bendrą dokumentą sudėti kai kurias diametraliai priešingas nuostatas. Pavyzdžiui, dėl sveikatos priežiūros įstaigų tinklo redukavimo.

Jeigu liberalai pasiruošę tai daryti nesvyruodami, tai konservatoriai, matyt bijodami prarasti savo pagrindinį rinkėją, dangstosi miglotomis pažadų formuluotėmis – ,,įstaigų tinklas atlieps žmonių poreikius“. Ką tai reiškia?

Tai stacionarinę pagalbą konsoliduosime ar ne? Raminimas, pro petį žvalgantis į savo rinkėją, kad bus vykdoma rajoninių ligoninių transformacija į slaugos ir palaikomojo gydymo ir socialines įstaigas ar į dienos chirurgijos stacionarus apgaulingas. Nepaisant spartaus visuomenės senėjimo, pasaulyje žengiama ne tiek institucionalizavimo kiek ambulatorinės (namuose) pagalbos vystymo keliu.

Na, prisipažinkime – praktiškai jos pas mus nėra. Taip pat reikės visuomenei paaiškinti, kad koalicinės sutarties vieninteliame sveikatai skirtame prioritete ,,sveikatos paslaugų kokybės ir prieinamumo užtikrinimas“ užkoduotas tam tikras oksimoronas. Aukštesnė paslaugų kokybė, pridėkime dar ir saugumą, siejama su ligoninių stambinimu.

Vadinasi, siekdami kokybės, stacionarinių paslaugų prieinamumą pagal geografinį parametrą neišvengiamai bloginsime. Bus reikalingi nauji logistiniai ir organizaciniai sprendimai.

Žinoma, tai lengva paaiškinti sveikatos požiūriu raštingai visuomenei, tačiau nežinau kaip tai savo rinkėjui paaiškins partija kelis dešimtmečius ir ypač per paskutinę kadenciją stabdžiusi tokius procesus.

Abi liberalios partijos deklaruoja, kad būtina suvienodinti sveikatos priežiūros įstaigų veikimo sąlygas nepriklausomai nuo jų steigėjo. Žinoma, tai reikėjo padaryti mažiausiai prieš 20 metų.

Deja, konservatoriai dažniausiai ir čia buvo didžiausi priešininkai. Įdomu, kaip seksis sutvarkyti mažų ligoninių steigėjo klausimą ir užnorinti šių ligoninių medikus reformuotis. Liberalai, kurių rinkėjui tokie dalykai nerūpi, savo motyvų nedangsto. Tiesiog ciniškai sako: uždarytos ligoninės – sutaupytos lėšos ir didesni medikų atlyginimai. Jie matyt primityviai mano, kad vien finansavimo padidinimas gali išspręsti visas sveikatos priežiūros sektoriaus problemas.

Tačiau ne tai kelia didžiausią nerimą. Jeigu pastebėjote, koalicija kalba tik apie sveikatos priežiūros sektorių. T. y. apie tai ką neseniai visi vadinome medicina. Kalba padrikai ir ne apie svarbiausias problemas.

Visų trijų partijų dokumentuose nei vieno žodžio apie visuomenės sveikatą. Akivaizdžiai šios partijos neturi šiuolaikinės sveikatos sampratos, kuri jau beveik du dešimtmečiai skelbiama PSO lozungu ,,Sveikata visose politikose“. Tai reiškia supratimą, kad didžiuma mūsų sveikatos ir nesveikatos priežasčių glūdi ne medicinos sektoriuje, bet yra priklausomos nuo kitų šalies ūkio sektorių veiklos.

Šitai supratusi I. Šimonytė, ėmė primygtinai siūlyti Covid pandemijos krizės valdymą perduoti į premjero galios lygį. Tai nėra vien tik sampratos reikalas. Tai visų pirma pagrindinio tikslo turėti geresnę visuomenės sveikatą pasiekimo būtina prielaida. Beje, vieninteliai valstiečiai- žalieji tokiu rakursu dar 2016 m savo programoje siūlė žiūrėti į sveikatos tikslų siekį.

Gaila, bet to nėra šios koalicijos principuose. Matymo, o gal mąstymo siaurumas neleis pasiekti ir geresnio vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklio, kurį, kaip pagrindinį sėkmės matavimo kriterijų, nurodė beveik visos rinkimuose dalyvavusios partijos. Tačiau nepavyks to rodiklio pagerinti vien stiprinant kritinių ligų prevenciją ir ankstinant diagnostiką, nors ir labai pritariu tokiems ketinimams.

Turime ir puikios patirties. Beveik paskutiniais 1998-2010 m. Nacionalinės sveikatos programos įgyvendinimo metais, šis atsiliekantis rodiklis tiesiog stebuklingai šoktelėjo ir pasiekė planuotą 73 m. ribą. Panašų triuką, tik žymiai įspūdingesnį, vėliau pakartojo Rusija. Per ketverius metus savo vyrų gyvenimo trukmę sugebėjo pagerinti net 10 metų!

Abiejose šalyse tai buvo pasiekta tik sugriežtinus alkoholio vartojimo kontrolę. Tai ką liberalai paniekinamai vadina ,,draudimų politika“ yra mokslo įrodymais ir įvairių šalių gerąja praktika pagrįsta labai svarbi valstybės klestėjimo prielaida.

Tačiau yra pagrįstos baimės, kad laikinai V skyriuje, savotiškame Trojos arklyje, paslėpti ketinimai ,,atleisti varžtus“ iki 13 laipsnių stiprumo alkoholinių gėrimų vartojimui renginiuose. Tai bus tik pirmasis žingsnis. Tokių egzaminų neišlaiko daugelis politikų.

2011 m. Kalėdų išvakarėse prieš alkoholio verslą ir jį aptarnaujančią mass media, nutildžiusi bažnyčią, suklupo ir Prezidentė. Vetavo alkoholio reklamos įstatymą. Ant jų kabliuko yra pakibusių net mokslininkų, ką jau ten kalbėti apie popso pasaulį ar kokius liberalus.

Tame skyriuje yra ir daugiau sveikam protui prieštaraujančių dalykų. Todėl jo turinio įgyvendinimas turėtų kelti žymiai didesnį siaubą negu D. Kepenio utopiniai svaičiojimai. Jie neabejotinai turėtų neigiamų pasekmių ne tik sveikatai, bet ir visai valstybės raidai.

Belieka viltis, kad koalicijos sveikatos programa bus naudinga tik visuomenės sveikatos studentams, kaip pavyzdys, jog negalima į visuomenės sveikatą žiūrėti nerimtai.