Išaušo skaidrus, saulėtas tačiau vėsus šeštadienio rytas. Nepalyginsi su ta vasariška diena, kurios 35 metų sukaktį šiandien minime. Tada man buvo vos per keturiasdešimt, o šiandien, nors ir esu garbiame amžiuje, bet su Alchaimeriu dar nesu ,,asmeniškai pažįstamas“. Tuo noriu pasakyti, kad šitas Lietuvos istorijoje labai svarbus laikotarpis vyko man jau pasiekus brandų amžių, o atsiminimai, esu įsitikinęs, – neiškraipyti.
Nuo studijų laikų skaičiau ,,Literaturnaja gazeta“, todėl M. Gorbačiovo idėjos, skelbiamos spaudoje, man buvo gerai žinomos. Jos tą vasarą jau buvo gerokai įsiūbavusios sukiužusį sovietinės visuomenės laivą. Tiesa, tai buvo daugiau ekologinės, paminklosauginės temos, nors pasirodydavo ir ekonomiką ar administracinės- komandinės sistemos neefektyvumą kritikuojančių straipsnių. Tuo metu, komunistų pučiami permainų vėjai, Lietuvos dar beveik nebuvo pasiekę.
Gal tik KGBistai, pirmieji, kaip laivo žiurkės pajutę neišvengiamą katastrofą, jau rūšiavo bylas, maskavo savo agentūras, steigdami, kaip vėliau sužinojome, pramonės prekybos rūmus ir kitokias priedangos įstaigas. Nors, kažkokios laisvės nuojautos jau sklandė ir mažai visuomenės daliai buvo juntamos.
Pirmasis viltis pažadinęs gūsis, prieš beveik metus įvykęs mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, neiššaukė jokių valdžios represijų ir tik padrąsino visuomenę. Birželio trečiosios posėdis vyko jau kitokioje atmosferoje nors atsargumas niekur nedingo. Buvo atsiribota nuo tikrųjų disidentų, prisidengta kompartijos remiama permainų idėja. Net pusę tądien išrinktos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių sudarė komunistų partijos nariai. Vis tik figos lapelio matyt nepakako. Buvau CK aparatčiko V. Beriozovo atkaklių skambučių liudininkas.
Praėjus kelioms dienoms po posėdžio jis nepaliaujamai skambino telefonu Kauno rajono I-ajam sekretoriui (matyt ir kitiems), primygtinai ragindamas organizuoti rajoniniame laikraštyje pasipiktinimą ką tik įsteigto Sąjūdžio buržuazinėmis idėjomis. Kabinete buvusi tuometinė rajoninio laikraščio vyriausia redaktorė buvo beveik pasiruošusi organizuoti lojalios režimui bendruomenės laiškus, o gal net jos vardu parašyti trolius. Deja, o teisingiau ačiū Dievui, P. Mikelionis, paklausęs patarimų, atsilaikė spaudimui ir pasipiktinusios liaudies balso neišgirdome.
Birželio trečioji, dar labiau padrąsino visuomenę. Tą vasarą per miestus ir miestelius nusirito spontaniškų mitingų banga. Suplazdėjo iš slaptaviečių ištrauktos ir paskubomis pasiūtos trispavės. Tačiau KGB organizacija, nors ir kiek sutrikusi, tebedirbo. Tebesiklausė telefoninių pokalbių ir, sekdama visuomenei įtaką darančius asmenis, toliau stebėjo politinį klimatą imperijoje.
Esu tokio KGB veikimo liudininkas. Vasaros viduryje, nors jau dirbau kitame mieste, kolegė pakvietė prisidėti organizuojant pirmąjį mitingą Anykščiuose. Penkerių žmonių branduolys turėjo labai gerai apgalvojęs pakviesti po penkis žinomus, garbingus ir patriotiškus žmones į organizacinį komitetą. Deja, pirmajame organizacinio komiteto posėdyje vietoje 30 žmonių, atsirado dar vienas niekieno nekviestas. Neabejotinai infiltruotas. Vadinasi tokie renginiai buvo sekami ir slaptoms tarnyboms žinomi. Nesunku buvo nustatyti šitą asmenybę, tačiau dėl suprantamų priežasčių negaliu jos paviešinti.
Po birželio trečiosios visuomenė ėmė sparčiai keistis. Gamtosaugos, vietinės nomenklatūros privilegijų kritikos idėjas vis drąsiau keitė konceptualesnės temos. Imta kelti valstybinio lietuvių kalbos statuso klausimas, tautinės švietimo sistemos kūrimo, mokytojo profesijos prestižo, šeimos stiprinimo, tautinės savimonės, istorinės atminties ir kiti klausimai. Valstybės atstatymo ir nepriklausomybės, priminsiu, klausimas pirmajame posėdyje nebuvo minimas.
Nors, kaip teigia vienas Sąjūdžio pradininkų prof. Vytautas Radžvilas, vos apie 200 000 žmonių aktyviai dalyvavo šiame judėjime, to pakako atgimti valstybei.
Pirmieji jį vėliau ėmė kelti kauniečiai, o tai padaryti viso Sąjūdžio vardu prireikė laiko. Nors nepriklausomos valstybės siekis, ne paslaptis, jau sklandė ore ir žadino viltis. Sąjūdžio programos siekiai tapo ir bundančios visuomenės lūkesčiais. Nors, kaip teigia vienas Sąjūdžio pradininkų prof. Vytautas Radžvilas, vos apie 200 000 žmonių aktyviai dalyvavo šiame judėjime, to pakako atgimti valstybei.
Žinoma, tos dienos visuomenė stipriai skyrėsi nuo šiandieninės. Ne tik važinėjome prastesniais automobiliais, buvome apsirengę tamsesniais rūbais, bet ir mažiau šypsojomės. Nepasitikėjimą aplinkiniais išdavė bėgiojančios akys. Staiga atsirado perpildyti stadionai, miestų aikštės ar priemiesčio pušynai mitinguojančiųjų su tautinėmis vėliavomis. Įkvepiančios poetų, mokslininkų, filosofų ir kitų visuomenės autoritetų kalbos, kurių kiekvienas žodis rodos smigo į širdį, vertė ją tankiau plakti. Tikėjome, kad tiesa suardys melo karalystę.
Neverta ir ginčytis – šios dienos visuomenė atrodo kitaip. Be abejo turtingesnė. Minios žmonių akropoliuose ir naktinuose baruose, įmantriais pavadinimais, ne tik kitaip ir geriau apsirengę bet ir laisviau elgiasi. Mažai ką stebina šurajeviškas chamizmas, ar ciniškas požiūris į istoriją, kalbą, šeimą ar net Lietuvos didvyrius. Akis bado išaugę socialiniai ekonominiai visuomenės netolygumai, skatinantys dar didesnį visuomenės susiskaldymą, lemiantys skirtingą socialinių grupių sveikatos lygį, gyvenimo trukmę ir gyvenimo kokybę. Tačiau tai jaudina ne visus.
Politinių partijų slapti rėmėjai magnatai ar net atskiri ūkio sektoriai, neleidžia priimti pragmatinių valstybei būtinų sprendimų, socialiai teisingesnės mokesčių politikos. Ant politinio prekystalio atsidūrė šeima, valstybės likimas. Visuomenė dar niekada nebuvo taip manipuliuojama kaip šiandien. Trolinimai, feikai ir polittechnologiniai triukai sumišę su tiesos trupiniais. Atskirti pelus nuo grūdų negali, o gal būt ir nenori eilinis rinkėjas, kuris supamas tiršto dezinformacijos rūko net ir straipsnių antraščių nesirengia skaityti.
Žarnyno lazdelių greičiu dauginasi visokie kaučeriai ir influenceriai, kitokie hedonizmo ar dirbtinai sugalvotų žmogaus teisių apologetai. Rafinuotai atimta teisė diskutuoti, galimybė išsakyti kitokią nuomonę nacionalinio transliuotojo kanale. Į visuomenės dėmesio paribius nustumta bažnyčia ir dorovinės nuostatos. Sveikam protui irgi neliko vietos. Valstybės strategijos kaip parengiamos be platesnių diskusijų, taip ir priimamos be platesnio visuomenės svarstymo ir pritarimo. Tur būt esame vieninteliai pasaulyje savanoriškai atsisakę tautos ir valstybės raidos perspektyvų.
Per trisdešimt penkerius metus neišaugo politinė visuomenė. Priešingai. Vos užsimęzgę negausūs ir gležni jos daigai tuoj pat užgožiami pragamatiškas nuostatas ir hedonistinį gyvenimą pripažįstančių liberalmarksistų.
Čia vertėtų ir sustoti. Būtent, lyginant tas dvi dienas ir laikotarpius, jų skirtumus labiausiai išryškina skirtingi tų dienų lūkesčiai. Juos skiria tiesiog praraja. Per trisdešimt penkerius metus neišaugo politinė visuomenė. Priešingai. Vos užsimęzgę negausūs ir gležni jos daigai tuoj pat užgožiami pragamatiškas nuostatas ir hedonistinį gyvenimą pripažįstančių liberalmarksistų.
Tiesiog stebina kokia didelė ir kokio margo amžiaus visuomenės dalis meistriškai įvaldžiusi įvairių fondų įsi(pasi)savinimo metodus. Susimokę iš anksto ir paveldėję iš Vakarų ten išpuoselėtas Markso ir Švabo vieno globalaus pasaulio be stabdžių ir normų idėjas, tokios grupuotės patogiai jaučiasi mūsų visuomenėje. Globalizmo idėjas dar papildę kolūkiniu mentalitetu – viskas kas netinkamai padėta leistina gvelbti (savivaldybių tarybų ir Seimo narių beveik visuotinis sukčiavimas) niekuo nesiskiria nuo aną vasarą taip kritikuotos sovietinės nomenklatūros. Nuo visuomenės, kurioje materialinės nuostatos ima viršų, kuri atlaidi sukčiavimui ir net vogimui.
Rinkimai Kauno miesto savivaldybėje pademonstravo koks rinkėjas atlaidus tokiam stiliui. Jam svarbiausia, kad nors kas būtų daroma ir jo labui. Ar ne dėl šios priežasties dabartinė valdžia nebijo priešlaikinių rinkimų? Nežinia ko, tokius standartus turinčioje visuomenėje, daugiau – ar neliustruoto, tačiau gerai užmaskuoto KGB aparato veikimo ar ilgų okupacijų metais iškastruotos visuomenės abejingumo. Garbės suvokimo geną seniai pakeitė prisitaikymo, pataikavimo ir skubaus kailio keitimo paveldimi gabumai.
Prabėgo kelios dienos nuo tos svarbios, prilygintinos kovo 11– osios preliudijai, dienos minėjimo. Įvyko du jos paminėjimai. Atrodo niekas tokiu rakursu nepalygino šių dviejų laikmečių. Nenuostabu. Penktadienio minėjimas Mokslų akademijos salėje, kuriame galėjo kilti panašios mintys, paliktas nesavanaudžių ir patriotiškesnių žmonių prisiminimų pasidalinimui.
O va kitas, oficialesnis, organizuotas valdžios kitą dieną Seime, buvo skirtas gal būt kiek kitokių lūkesčių publikai. Labiau sugebančių prisitaikyti, įtikti naujai valdančiai, o gal – didelius fondus skirstančiai galiai. Kitokio meinstrymo ir lūkesčių žmonėms. Neįtiksi, von iš ,,pažangos‘ traukinio.
Nepajutau ir aš kaip iškritau, o gal nespėjau net įlipti.
Manau, autorius nepasakė svarbiausio – dauguma susitaikstė su tuo, kuo jie yra, tai rodo savivaldybių rinkimų rezultatai, ypač Kaune ir Vilniuje. Kaunas – be jokio vargo vėl išsirinko Matjošaitį, Vilniuje – Šimašius meru pastatė savo dešniąją ranką – Benkunską. Na gal Klaipėdoje įvyko šiek tiek kitaip, buvusiam merui pakeitus partiją.
Todėl kyla abejonė, – nejaugi vyrauja toks žmonių susitaikstymas su esama valdžia, padėtimi. O gal faktiškai yra sumažėjęs kokia 10-15 % rinkėjų aktyvumas ir valdžios turi galimybę pirkti techninę pabalsavimo už nebalsuojančius, už išvykusiuosius paslaugą (juk balsavimo komisijų pirmininkai yra jų deleguoti asmenys, o balsavimo dieną duomenis, kas paprastai nebalsuoja ar tą dieną yra nebalsavęs ir pan., pirmininkai mato savo kompiuteryje). Tuo būtų galima paaiškinti ir skubėjimą su pirmalaikiais rinkimais – užsitikrinti buvimą valdžioje dar 4 metams, kolei balsavimo organizavimo, ypač balsavimo proceso tvarka yra nepakeista.