Studentai, studijuojantys visuomenės sveikatos mokslus, puikiai žino taip vadinamą Lalondo formulę. Nors ji nėra mokslo pripažinta, bet plačiai naudojama, kadangi populiariai ir paprastai demonstruoja įvairių veiksnių, įtakojančių mūsų sveikatą, proporcijas. Pasirodo, kad net 50 proc. visų sveikatos sutrikimų nulemia mūsų pačių elgesys. Kitaip tariant, žmogus geriau žinantis kas palanku, o kas ne sveikatai, labiau tausoja ir stiprina savo sveikatą. Daugiau juda, sveikiau maitinasi, nevartoja žalingų medžiagų. Jau seniai pastebėta, kad labiau išsilavinusi visuomenės dalis ilgiau gyvena, ilgiau išlaiko darbingumą. Tokie žmonės labiau raštingi ir sveikatos srityje, todėl visų reformų autoriai šiam klausimui skiria didelį dėmesį.
Tačiau pakeisti dar iš šeimos atsineštus įpročius, per dešimtmečius susiformavusią elgseną – uždavinys ne iš lengvųjų. Pasaulyje išbandyta tūkstančiai įvairių priemonių ir projektų. Vienos priemonės buvo sėkmingesnės, kitos mažiau sėkmingos, dar kitos buvo brangios ir neefektyvios. Pabandysiu šiame straipsnyje pasidalinti savo sukauptomis žiniomis ir patirtimi šioje srityje. Deja, bandydamas atspėti Ministerijos sumanymus, turiu pasidalinti ir abejonėmis dėl kai kurių vykdomos reformos lūkesčių.
Daugelis vyresniųjų medikų yra girdėję apie sėkmingą Šiaurės Karelijos projektą. Apie jį daug buvo kalbama praeito šimtmečio pabaigoje. Suomijos vyriausybei pritarus, 1972 m. pradėtas vykdyti nacionalinis projektas, visuomenės dėmesį nukreipiantis cholesterolio ir kraujo spaudimo mažinimui, rūkymo kontrolei. Suomijos spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse pasirodė daug straipsnių, filmukų, perskaityta daug paskaitų, aiškinančių žmonėms apie palankios sveikatai mitybos reikšmę, apie rizikos veiksnius žalojančius sveikatą, apie būtinybę keisti gyvensenos stilių. Buvo apmokyti šimtai Šiaurės Karelijos, Suomijos medikų kaip paveikti pacientus.
Vos keliais procentais pavykus sumažinti rizikos veiksnius po 25 metų maloniai pastebėta net per pusę sumažėjęs sergamumas ir mirtingumas nuo širdies kraujagyslių ligų. Geroji patirtis plačiai paskleista ir užsienyje. Projekto sumanytojas ir pagrindinis vykdytojas Pekka Puschka organizavo Helsinkyje tarptautines mokyklas medikams iš užsienio. Teko ir man baigti šią mokyklą. Žavėjausi projektu ir nemažai vėliau padirbėjau, diegdamas jį namuose. Garsusis suomis apsilankė ir Lietuvoje. Po konferencijos užkalbinau, pradėdamas nuo ditirambų jo veiklai.
Deja, P. Puschka mane nustebino tam tikru abejingumu. Sako esu kiek pakeitęs nuomonę apie projektą. Ne ne, sako neneigiu suvaldytų rizikos veiksnių įtakos sumažėjusiam sergamumui. Tiesiog tapau labiau skeptiškas dėl mūsų indėlio svarbos į pagerėjusią situaciją. Panašu, kad pervertinome savo indėlį ignoruodami didžiulius socialinius-ekonominius pokyčius įvykusius šalyje per tą ketvirtį amžiaus.
Panašų triūsą, ignoruojant socialinės aplinkos įtaką, bandymą greitai pakeisti šioje aplinkoje gyvenančių žmonių elgseną, prof. V. Grabauskas prilygino Sizifo darbui. Prisimenu psichologės Kristinos Žardeckaitės VDU apsigintą daktaro disertaciją. Vyresniųjų klasių moksleiviams bene tris metus buvo taikomos 9 val per metus specialios psichologinės intervencijos, tikintis pakeisti jų požiūrį į alkoholio ir tabako vartojimą. Ir iš tikrųjų mokslo metų pabaigoje buvo stebimas vaikų nuostatų pasikeitimas link prosocialaus elgesio.
Tačiau, patikrinus pakartotinai, po atostogų ar prabėgus metams po intervencijų nutraukimo, jų nuostatos vėl nesiskyrė nuo kitų bendraamžių, tėvų, brolių ar draugų tarp kurių jie gyveno ir kuriems priemonės nebuvo taikytos. Disertacija nors ir nepasiekė tikslo įrodyti intervencjų keičiančių nuostatas efektyvumą, rezultato tvarumo, tačiau puikiai įrodė, kad socialinė aplinka ir joje gyvenančios bendruomenės įpročių galia yra žymiai stipresnė.
Visuotinai priimta laikyti, kad vertybės, socialinė – ekonominė ir netgi demokratinė valstybės būklė kinta kartu. Tai yra šie veiksniai tarpusavyje labai glaudžiai susiję ir vienas nuo kito labai priklausomi. Abejones dėl gyvensenos keitimo efektyvumo žinių pagalba dar labiau sustiprino neužilgo išklausyta Th. Babor paskaita.
Įžymus JAV mokslininkas su didele mokslininkų komanda daug metų tiria įvairių profilaktinių priemonių efektyvumą. Jis bent kelis kartus pakartojo, kad žinių turėjimas ar neturėjimas žmogaus elgesiui nėra toks svarbus kaip manome (beje, pateiktose lentelėse žinių teikimo efektyvumą įvertino – 0 ). Jų suteikimas kainuoja brangiai, o poveikis nulinis. Jo teiginį ne kartą išbandžiau ir pats demonstruodamas studentams skaidrę, kurioje gydytojas baltu chalatu, su fonendoskopu ant kaklo, o tarp pirštų smilksta laikoma cigaretė. Studentų buvo klausiama – kokių žinių apie tabako žalą manote, kad šis gydytojas dar neturi? Ką jam papildomai pasakytumėte? Deja, auditorija sutrikusi tyli.
Kur suku, pasakodamas tokias istorijas ir skleisdamas abejones dėl vis dar populiaraus siekio suteikti daugiau žinių?
Girdėdamas sveikatos reformatorių miglotus pareiškimus apie naujai konstruojamas struktūras, manau, kad toks būdas, suteikiant papildomų žinių ir bus naudojamas siekiant didesnio visuomenės raštingumo. Atsisukta į per 15 ir daugiau metų išaugusius visuomenės sveikatos biurus, nutarta juo integruoti į naujadarus – sveikatos centrus. Minimas ir sveikos gyvensenos specialistas, papildysiantis šeimos gydytojo komandą. Dauguma mūsų jo dar nematė. Nieko apie jį nežinome, nors tokie specialistai jau nebe pirmi metai ruošiami Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto visuomenės sveikatos fakultete. Beje, pirmieji ir vieninteliai pasaulyje?! Bet apie tai kiek vėliau.
Neseniai išgirdau apie šiuos specialistus jau dirbančius praktikoje. Tokios specialistės neseniai dirbo Vilkijos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, įgyvendinant sveiko senėjimo projektą. Pakalbėjau telefonu su direktore, vyriausia slaugytoja. Knietėjo sužinoti kaip sekėsi šioms specialistėms, kokia metodika vadovaujasi dirbdamos. Dvi žinios. Skubu pranešti pirmąją – jų darbu liko labai patenkinti ligoniai ir personalas. O antroji, deja, nuvylė. Gal nepavyko gerai išsiaiškinti ir iškvosti projekto partnerių, tačiau supratau, kad projekto esmė buvo bendravimas ir jo metu perduodamos naudingos ligoniui žinios. Labai malonios specialistės skyrė ne vieną valandą bendravimui su ligoniais. Mielai išklausydavo senyvų ir, gal būt, vienišų žmonių bėdas.
Kur čia nepatiks, juk puikiai žinome, kad bendravimo džiaugsmą šie žmonės itin vertina. Bet ar tai galima laikyti projekto efektyvumu. Ir, kaip tai makabriškai neskambėtų, kirba klausimas – ar projektas turėjo tikslą pakeisti senyvų žmonių gyvenseną? Gal būtų galima bendravimą pagerinti ir pigesnėmis priemonėmis. Nebūtina tam naudoti aukštąjį išsilavinimą turinčius specialistus. Neabejoju, kad situacija būtų kur kas sudėtingesnė projektą vykdant tarp jaunų žmonių. Žmonių, kuriems visas gyvenimas dar prieš akis, o jų gyvensenos stilius akivaizdžiai privalo būti keistinas. Kažin ar rankos palaikymas ar kokių nors ypatingų žinių pateikimas sugebėtų pakeisti jo elgseną? Ar tik tokie pamąstymai ir mažas šių specialistų veiklos efektyvumas nebus ir pagrindinė priežastis, kodėl pasaulis neskuba ruošti tokių specialistų.
Sveikatos reformos autoriai daug kalba apie naują darinį – sveikatos centrą, numatytą įkurti kiekvienoje savivaldybėje. Naujosios įstaigos bus sudarytos iš redukuotos rajoninės ligoninės likučių (terapinio profilio lovos ir siauri specialistai). Prie jų bus prijungtas psichikos sveikatos centras ar keletas tokių centrų ar skyrių, vieno ar keleto vėl sujungtų į vieną įstaigą pirminės sveikatos priežiūros centrų (PSPC) ir, jeigu pavyks sutartimis prie šio darinio ,,pririšti“ privačią ar keletą šeimos gydytojo įstaigų ir, kaip jau minėjome, visuomenės sveikatos biuras. Tokių sveikatos centrų savivaldybėje gali būti ir keletas. Į jo sudėtį numatyta dar integruoi ambulatorinės slaugos tarnybą, kurios funkcijas galima sakyti iki šiol tik imitavo šeimos gydytojo institucija. Šio centro šeimos gydytojų komandos bus papildytos slaugytojomis, vadybininkais, masažistais, ergoterapeutais ir kineziterapeutais.
Neaišku nei kiek jų bus nei kaip bus organizuojamas jų darbas. Ar jie bus priskirti prie konkretaus šeimos gydytojo ar jų darbą organizuos centro masteliu. Nežinia ar jie teiks paslaugas sutartį turinčių privačių įstaigų pacientams. Tokiu atveju, nenoriu būti Kasandra, bet įvairios konkurencijos pažeidimų apraiškos – tiesiog neišvengiamos. Greičiausiai privačios įstaigos, nenorinčio turėti tokių konkurencijos įstatymo pažeidimų kolizijų, sutarčių neturės. Tačiau ir nesudariusios su centru sutarčių, matyt vis tiek privalės teikti tą patį pasalugų meniu. Bus priverstos steigti paralelines struktūras, o tai gali būti nepavežama mažesnei įstaigai. Tai bus tokių įstaigų pabaiga. Gal būt to ir siekiama?
Kadangi straipsnelio tikslas buvo pasidalinti abejonėmis dėl mažo efektyvumo priemonių numatomų visuomenės sveikatos raštingumui didinti, tiesiog privalau keletą žodžių skirti visuomenės sveikatos biurams (VSB). Kaip jau minėjau tai bus viena iš sudėtinių naujųjų sveikatos centrų dalių. Neaprašinėsiu ilgos ir sudėtingo jų atsiradimo Lietuvoje peripetijų, nors buvau aktyvus to proceso dalyvis. Taigi, VSB jau dirba penkioliktus ir daugiau metų. Kiekviena savivaldybė turi savus keliolikos ar keliasdešimties žmonių biurus arba gauna jų paslaugas iš kitų biurų.
Taip jau susiklostė, kad jie finansuojami iš valstybės biudžeto. Juose dirbantys jauni žmonės, visi diplomuoti visuomenės sveikatos specialistai nuoširdžiai dirba mokyklose ir bendruomenėse. Kasmet organizuojama tūkstančiai įvairaus dydžio renginių, projektų, paskaitų, švenčių, krosų ir tt. Dalyviai skaičiuojami šimtais tūkstančių. Kasmet biurams pridedama ir naujų funkcijų. Dabar jiems pavesta ir visuomenės psichinio raštingumo ugdymas, socialinio recepto organizavimas (tai rūpinimasis pagyvenusiais vienišais žmonėmis, jų laisvalaikiu). Neabejoju, kad biurus integravus į savivaldybių sveikatos centrus, bus prigalvota dar daugiau naujų funkcijų.
Deja, nors maštabai ir resursai visai kiti, jų veikla nedaug skiriasi nuo tarybiniais laikais veikusių sanitarinio švietimo namų. Blogiausia, kad iki šiol Lietuvoje nėra atlikta jokių jų veiklos efektyvumo tyrimų (nebent būčiau tokį tyrimą nepastebėjęs). O vienintelis Higienos instituto darytas tyrimas tik parodė, kuris iš veikiančių biurų labiau girdimas ir matomas. Kokios nors jų veiklos ir koreliacijos su gyventojų sveikatos rodikliais nebuvo nustatyta. Daug metų stebima kaip sveikatos rodikliai jautriai reaguoja į gyventojų socialinę – ekonominę aplinką ar demografinę savivaldybės bendruomenės sudėtį, jos išsilavinimą (prisimenate straipsnio pradžioje cituotą P. Puschką).
Taigi tokios mintys neduoda ramybės bandant atspėti sveikatos reformos autorių sumanymus.
