„Šiuo metu grėsmė kalno lankytojams nekyla”, skaitome naujausiame Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) pranešime. Jei nekyla, tai nekyla. Tačiau, ką tada galėtų reikšti tas nuotraukoje matomas užvakar pastatytas metalinis aptvaras prie Pietinės sienos, sienos apie kurios akivaizdžiai avarinę būklę ir toliau atkakliai tylima (žr. mano senesnius pranešimus). Nieko daug neaaiškinant, vis mažėja kalno dalis, kurioje „grėsmė kalno lankytojams nekyla”.
Kai apie ką nors netylima, tai kaip taisyklė paskelbiami kažkokie su tikrove nieko bendro neturintys paistalai. Kada bus atšaukta antis apie vos ne katastrofišką Rytinio pastato (Kunigaikščių rūmų) būklę. Ne šiaip sau antis, bet antis su labai konkrečiomis organizacinėmis pasekmėmis. Strimgalviais, be tyrimų, be jokio būtino reikalo, ruošiamasi juos tvirtinti templėmis. Mano giliausiu įsitikinimu, ši nauja melaginga informacija atsirado vien tam, kad nuspręsta būtinai nuslėpti, kad griūna Pietinė 1995 metais statytos sienos (tvoros) dalis. Paklausius rangovo Šiukštos (miškininko, beje, pagal išsilavinimą) pasakų apie Rūmų šiaurės rytų kampo vieno centimetro per mėnesį posvyrį, gali susidaryti vaizdas, kad Rūmai bet kurią akimirką gali nučiuožti į Vilnelę. Neteisingai šią informaciją išgirdęs ar supratęs Skvernelis paskelbė apie vienu centimetru per mėnesį padidėjusį plyšį Rūmų sienoje, neva sukeltą besiformuojančios naujos nuošliaužos pietrytiniame šlaite.
Ne pietrytiniame (vėl sąmoningas klaidinimas), o konkrečiai PIETINIAME šlaite įvyko naujausia nuošliauža. Jokio poveikio Rūmų stabilumui turėti ji negalėjo ir negali. Visos Rūmu sienose ankstesniais metais patalpintos gipsinės žymos nerodo nei mažiausios sienų trūkimo proceso tąsos. Visa tai pasitarnavo tik pretekstu gaunant papildomus penkis milijonus ir suteikė galimybę aptverti REALIAI avarinę Pietinę sieną (Brazausko tvorą), nieko nepranešant apie jos būklę publikai. Nekokia ir Rytinės aptvarinės sienos būklė, jos smarkiai atitrūkusi nuogrinda kalba apie viršutinės supiltinės šlaito dalies slinktį (nepainioti su nuošliauža). Beje, Edmundo Skardžiaus 1958 metais atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad rytinėje aikštelės dalyje, t.y. už Kunigaikščių rūmų, niekados jokių gynybinių sienų nebuvo.
Kokia yra šių be laiko suvaikėjusių žmonių žaidimų logika? Tvarkytojai mato, kad ateina momentas, kai Lietuvoje neliks nei vieno abejojančio, išskyrus muziejaus pasisamdytą morališkai neišrankių subrangovų grupelę, kad šių tvorų statyba bei medžių iškirtimas ir yra tomis priežastimis dėl kurių griūva kalnas. Jei nebūtų padarytos šios dvi nuskalstamos kapitalinės nesąmonės, vien vanduo kalno taip sudarkęs niekados nebūtų. Galų gale tai supratus, vienintelis teisingas sprendimas, taps aiškus net mažiems vaikams: nedelsiant nugriauti dvidešimt du metus atgal statytas griūvančias tvoras, demontuoti sulūžusius gelžbetoninius rostverkus ir pradėti medžių atsodinimą. Iš šito sektų, kad turi būti nedelsiant atšauktas ir LNM parengtas visom prasmėm avantiūristinis šiaurinio šlaito „atkūrimo” projektas. Projektą, kurio vieninteliu ir irgi neskelbiamu tikslu yra paremti virš jo „kabančią” ant 1988 metais išbetonuotų pamatų 1995 pastatytą vieno metro storio riedulių tvorą. Globojant tuometiniam prezidentui A. Brazauskui, 1994 metų rudenį buvo sukurta Vilniaus pilių direkcija, kuri sekančiais metais ir ėmėsi gynybinių sienų „atstatymo” darbų. Tai daug ką apie tikruosius šitų visų atkūrimų tikslus pasakantis faktas.
Po ilgai užsitęsusio spyriojimosi, vakar LNM savo internetiniame puslapyje pagaliau paviešino Šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų „projektą”. Nekalbu apie pačios tris šimtus metų atgal nuslinkusio šlaito atkūrimo minties kvailumą. Palieku nuošaly ir tai, kad dabar, kai nuslinko beveik visas trisdešimt metų atgal tuo pačiu neprotingu tikslu supiltas gruntas, šis šlaitas tapo nuožulniausiu ir stabiliausiu iš visų kalno šlaitų, kuriam jokie dideli tvarkymo darbai nebereikalingi. Praeityje padarytos nesąmonės nepadarė kalnui nepataisomos žalos, nepataisomą žalą padarys muziejaus direkcijos suburta avantiūristų komanda. Sukas natūralų šlaitą terasomis, pripils žvyro, užkraus ant jo niekaip nepritvirtintus gabionus (skalda užpildytas metalinio tinklo dėžes). Po kažkurio laiko šitos nesutvirtintų gabionų eilės pradės riedėti žemyn, pakeliui dar kartą nugriaudami Šiaurinės atraminės sienos viršutinę dalį , aišku, jei pastaroji nuo naujų apkrovų, atsiradusių apdedant akmenų dėžėm jos remiamą šlaitą, nesugrius anksčiau . Itin akiplėšiškai meluojama apie „neinvazinius” metodus. Tuo tarpu ruošiamasi pačiai didžiausiai įmanomai invazijai – sunaikinti natūralų geologinį šlaitą išrausus jame terasas.
Sustabdyti šią iš Vasaros gatvės grotuotų korpusų pabėgusią godžių, proto netekusių žmonių grupelę liko labai mažai laiko. Vyksta statybų aikštelės įrengimas virš Onos-Barboros bažnyčios pamatų, ruošiamasi gręžti polius bokštiniam kranui. Liko maždaug savaitė, jeigu ne mažiau
Kultūros paveldo draugai
