Rusijos armijos nusikaltimus prisimenant: RYTPRŪSIŲ GENOCIDAS

Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninių gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius dvasiškai pavergti.

Vokietijos Rytų Prūsijos žemėje iki 1944 m. gyveno apie 2,6 mln. žmonių, kurių dalis buvo ir etniniai lietuviai (lietuvininkai). Per paskutinįjį Antrojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) Rytų Prūsijos gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus: šis kraštas tapo negailestingo etninio valymo vieta. Puolanti sovietų kariuomenė Rytų Prūsijos pakelėse palikdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnus, o ramiuose vokiškuose ir lietuviškuose kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris, mergaites. Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, kai laivus, kuriais jie plaukė, nuskandino sovietų torpedos. Po karo šiame krašte, kurio dalis atiteko Sovietų Sąjungai, o vėliau Rusijos Federacijai, nebeliko beveik jokių ankstesnių tautų ir kultūrų pėdsakų.

Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esąs karų židinys, o jo gyventojai – vokiečiai – prūsai, kuriems reikią keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir sovietiniai kariai ėmė keršyti.

Naikinti vietinius Rytprūsių gyventojus kvietė ir rašytojas Ilja Erenburgas, Baltarusių III fronto štabo propagandistas. Jo atsišaukimai – lapeliai buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais. Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą jis taip kreipėsi į savo karius: “Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”

Pirmą kartą Mažosios Lietuvos gyventojai su Raudonosios armijos žiaurumais susiduria 1944 m. spalio 9 d., kai Pabaltijo I fronto pulk. K. Petrovskio 159-oji Polocko tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės – Klaipėdos plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Tankistai juos traiškė be gailesčio. Pagal “išvaduotojų” ataskaitą per kelias operacijos dienas jų tik 9 buvo sužeisti, o “priešų” sunaikinta apie 1000…

Tikroji Rytprūsių genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet, Sovietų Sąjungos didvyrio generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusių fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms pavyko įsiveržti į Rytprūsius – į Karaliaučiaus kraštą.

1944 m. spalio 21 d. raudongvardiečiai Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės, surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti.

Tarptautinė gydytojų komisija, čia atvykusi po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo, nustatė, kad net 8 – 12 metų mergaitės ir 84 metų senutė buvo išprievartautos, pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos.

Visur, kur ėjo raudonarmiečiai, dėjosi tas pats – sadistiškas moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas, jas bandžiusių užstoti vyrų, tėvų, senelių korimas ar šaudymas.

Prienų gyventojas Olaf Pasenau prisimena: “Man buvo 11 metų. Kai Karaliaučių užėmė sovietų armija, moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos likdavo negyvos gulėti, kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros…

Mažos mergaitės mirdavo vietoje suplėšytos. Taip tęsėsi tris paras. Paskui liautasi viešai žudyti”.

Daugybė Karaliaučiaus krašto ir Rytprūsių centrinės dalies civilių gyventojų bandė (vieni krantu, kiti ledu) traukti prie Piliavos (vok. Pillau, rus. Baltijsk) uosto, kad pabėgtų nuo raudonojo teroro. Juos negailestingai bombardavo lėktuvai.

Sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Karaliaučiaus krašto. Didžiausia tragedija įvyko Vokietijos keleiviniam laivui „Wilhelm Gustloff”. 1944 m. sausio 30 d. virš 10 000 žmonių, tikėdamiesi išsigelbėti, išplaukė perpildytu laivu. 9343, iš jų 3000 vaikų, žuvo (sovietiniai šaltiniai nurodo 6600 žuvusių žmonių).

Baltijos jūroje laivą užtikęs sovietų povandeninis laivas sėkmingai atakavo, paleisdamas 3 torpedas. „Wilhelm Gustloff” nuskendo. Kitų vokiečių laivų įgulos išgelbėjo tik per 900 žmonių, atsidūrusių vos 2°C temperatūros vandenyje ir 18°C oro šaltyje.

Po karo ši rusų povandeninio laivo ataka įtraukiama į pavyzdinių atakų sąrašą. Šios atakos iniciatorius ir vykdytojas povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesko buvo apdovanotas. Jam pagerbti, o ne jo aukoms atminti (!), 1990 m. Kaliningrade buvo pastatytas architekto V.Prichodko sukurtas paminklas!

Po karo meto teroro išlikę gyventojai buvo gaudomi ir varomi į Karaliaučiaus, Ysruties, Prūsų, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten kentė alkį, šaltį, ligas.

Antai, Prūsų Ylavos lageryje 1945 – 1948 m. buvo numarinta per 10 tūkst. žmonių. Karaliaučiaus lageryje, kuriame 1945 m. viduryje buvo apie 14 tūkst. žmonių, birželio pabaigoje liko tik 6 tūkstančiai. Karaliaučiaus mieste raudonarmiečiai vertė vaikus kasti duobes net ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti.

1945 m. rugsėjo mėn. Karaliaučiaus krašte buvo įkurta Ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda. Čia tuomet dislokuota apie 300 tūkst. kariškių.

Atsikėlė apie 20 tūkst. pirmųjų kolonistų iš Rusijos. Vietos gyventojų buvo likę apie 160 tūkstančių. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas administruoti SSRS Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai, o liepos 4 d. įsaku – pervadintas Kaliningrado sritimi (Kaliningradskaja oblast), Stalino sėbro vardu.

Kodėl Kremlius Karaliaučiaus kraštą priskyrė Rusijai, o ne Lietuvai?

Dėl to, kad A.Sniečkus, tuometinis LSSR pirmasis sekretorius, su savo bendrais jo atsisakė. Svetimą žemę iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko sričių užplūdo naujieji kolonistai…

Iš kolonistų, demobilizuotų karių ir atvežtų paleistų iš kalėjimų kriminalinių nusikaltėlių susiformavo rusakalbis naujųjų krašto gyventojų kontingentas.

Sovietų administracija, norėdama nuslėpti čia iki tol gyvenusių žmonių atminimą, ištrinti lietuvišką ir prūsišką krašto praeitį, 1946 – 1950 metais pakeitė ilgaamžius lietuviškus, prūsiškus ir vokiškus vietų ir vandenų pavadinimus sovietiniais vardais.

1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities”. 102 tūkst. atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas Vokietijos piliečių buvo deportuota į Rytų Vokietiją. Leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti rankose, dažnai ir tą kareiviai atimdavo. 1951 m. gegužės mėn. iš Įsruties geležinkelio stoties buvo išvežti paskutiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai. Tai – tarptautinės teisės pažeidimas: pagal 1907 m. Hagos konvenciją draudžiama, jei nėra karinės būtinybės, iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus. Deportacija įvyko jau gerokai po karo.

Paminėtini ir sovietų sąjungininkai britai bei jiems talkinusi amerikiečių aviacija. Per Karaliaučiaus centro bombardavimą, 1944 m. rugpjūčio naktimis iš 26-os į 27-ąją ir iš 29-os į 30-ąją, buvo sugriauta 70 proc. viduramžių Venecija vadinto miesto, ir pirmą kartą istorijoje panaudotos napalmo bombos, liepsnose žuvo apie 25 tūkst. žmonių…

Taigi, sovietinio genocido vykdytojai, tylint karo sąjungininkams, įvykdė etninį Rytprūsių krašto valymą, pasisavino jų žemę, jos turtus (gintarą, naftą ir kitką), suklastojo šios žemės vardus.

Literatūra:

1. Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius, 1995;
2. Сальков. А.П. Восточная Пруссия в планах послевоенного переустройства Европы /Вопросы истории., Nr. 12., 2004;
3. Кынин Г.П., Лауфер Й. СССР и германский вопрос. 1941-1949: Документы из Архива внешней политики Российской Федерации. Т.1. 22 июня 1941 г. – 8 мая 1945 г. Москва, 1996;
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaliningrado_sritis
5. Mažosios Lietuvos enciklopedija. II t., Vilnius, 2003;
6. Žostautaitė P. Švęskime Mažosios Lietuvos dieną / Lietuvos aidas. 1992 06 30;