Rusija – smirdintis lauko tualetas
Yra Rusijoje toks miestas Čita. Tai Užbaikalės krašto Sibire administracinis centras su 300 tūkst. gyventojų. Tai štai, ten, miesto centre neseniai atidarė naują medinį lauko tualetą. Praėjus dvejiems metams po to, kai senasis lauko tualetas buvo nugriautas. Apie tai pranešė vietos naujienų portalas Chita.ru. Naujojo tualeto atidarymu rūpinosi ir valdžiai spaudimą darė vietos aktyvistų organizacija „Liaudies frontas“.
Tas ankstesnis medinis tualetas šioje vietoje buvo nugriautas po to, kai Rusijos federacijos statybos ministro pavaduotojas apsilankė Čitoje ir jo vizito metu barakų gyventojai pasiskundė blogomis sanitarinėmis sąlygomis. Žmonės skundėsi aukštomis kainomis malkų, kuriomis jie kūrena krosnis savo barakuose, o aktyvios vietos pensininkės nusitempė viceministrą į apšnerkštas barakų prieigas ir parodė tą lauko tualetą. Reakcija buvo žaibiška – vaizdą gadinęs tualetas buvo nugriautas tą pačią dieną, tačiau naujas tualetas į jo vietą pastatytas nebuvo. Barakų gyventojams teko dvejus metus išsiversti išvis be tualeto. Vandentiekio barakuose taip pat nėra. Ten gyvenančios šeimos visą tą laiką naudojosi kibirais ir jų turinį tiesiog išpildavo už namo. Naujas medinis tualetas buvo įrengtas šių metų lapkričio viduryje, tačiau iki gruodžio 15 d. jis stovėjo užkaltas lentomis. Pasak miesto valdžios atstovų, įrenginį iš pradžių turėjo oficialiai priimti užsakovas. Tai užėmė laiko.
Jei šiandien reikėtų įvardyti žodžius, su kuriais asocijuojasi Rusijos valstybė, galima būtų sakyti, jog tai lauko tualetas. Rusija yra šalis, nedavusi pasauliui jokių naujų technologijų, jokios mokslo ir technikos pažangos, nieko. Ši šalis tik bukai iš savo žemės gelmių pumpuoja dujas ir naftą, beprasmiškai eikvoja jos teritorijoje esančias naudingąsias iškasenas – jas parduoda, o už gautus pinigus gaminasi milijonus kainuojančias raketas, ir jomis šluoja nuo žemės paviršiaus Ukrainos miestus, kuriuose gyvena jų pačių tautiečiai rusai. O juk kiek modernių tualetų galėtų įrengti ir kiek vandentiekio trasų už tuos pinigus galėtų nutiesti!
Rusija, žinoma, yra lauko tualetas. Esu matęs tų lauko tualetų. Teko naudotis, kai sovietmečiu tarnavau du metus rusų kariuomenėje. Vyresni žino, o jaunimui gal verta papasakoti, kas buvo tų laikų lauko tualetas. Tai nedažyta medinė, dažniausiai nuo senumo ir drėgmės sutrūnijusi konstrukcija. Būtinai su dideliu geležiniu kabliu, visada surūdijusiu, kuriuo būdavo galima užsifiksuoti duris iš vidaus. Tai šūdinas, prišnerkštas, virš duobės pastatytas medinis stovas su skyle viduryje, į kurią ne visi labai ir stengiasi pataikyti. Tai didelės mėšlinos musės, kurios ten ropoja ir skraido. Tai dvokiančios išmatos, iš apačios dažnai siekiančios pačią skylę. Tai labai specifiniai didingosios rusų kalbos žodžiai, kuriais išrašinėtos sienos to medinio tualeto viduje. Tai nosį riečianti išmatų smarvė ir dar chloro kalkių dvokas, nes chloras ten naudojamas dezinfekcijai.
Taigi, lauko tualetas dabar yra Rusijos valstybės simbolis. Jos smarvė ir bjaurastis sklinda po visą pasaulį. Tas kraujo ir išmatų kvapas yra šiandieninė Rusijos valstybė – smirdinti, purvina, agresyvi orda, kuri jau beveik trejus metus kasdien žudo kaimyninės šalies žmones.
Iš medicinos sesers Jelenos Karpovos dienoraščio
„Šalia mūsų – desantininkai – 20-oji atskiroji Svirų gvardijos oro desantininkų brigada. Jie ruošiasi į Berlyną, vadina save Stalino kariais. Šaukia pas save. Pajutau romantikos dvasią, bet jaunystėje prisibėgiojau iš dalinio į dalinį, o dabar jau reikėjo apie tai pagalvoti.
Ilgai galvoti nereikėjo. Romantikos neliko nė pėdsako. Jie blogesni už Batios Machno gaują, tik su skambiu pavadinimu. Vakare surengiau priėmimą, atėjo dvidešimt žmonių. Šeimininkė sėdėjo kieme ir kepė grybus. Staiga atėjo keturi desantininkai, griebė ją ir nusitempė į tvartą. Mano kareiviai vos spėjo juos atmušti, jie išėjo su grasinimais. Buvo prieita iki to, kad pasirodė visa jų kuopa, visi su automatais. Mūsų būrys su savo prieštankiniais šautuvais ėmėsi gynybos, ir prasidėjo kova. Niekas mirtinai nenužudytas, bet man buvo darbo. Paprašiau kapitono, kad mane paimtų iš šio būrio, kuris stovi kartu su jais.
Vos perkelta į kuopą, su savo komjaunuoliais nuėjau į batalioną pasitarti. Grįžome naktį ir miške susidūrėme su desantininkais, jie turėjo kažkokias pratybas. Jie mus aptiko ir persekiojo. Mano komjaunuoliai akimirksniu dingo, o aš likau viena. Bėgau taip greitai, kad maniau, jog man plyš širdis. Jei tai būtų buvę taikos metu, būčiau tapusi čempione. Nusiritau laiptais žemyn į žeminę. Prie manęs pribėgo kapitonas, o aš puoliau į isteriją. Kas būtų nutikę, jei jie būtų mane pasiviję? Jie buvo ne ką geresni už vokiečius. Kapitonas sušuko: „Šunsnukiai, kada tai baigsis?“
Kitą dieną miške atsitiktinai susidūriau su jų brigados vadu, pulkininku leitenantu. Mačiau jį iš tolo – jis važiavo automobiliu „Willys“. Kad ir kaip bėgau, bet jis taip meistriškai apvažiavo visas pušis, kad pristabdė tiesiai priešais mane ir pasakė: „Pasakyk savo žmonėms, kad šiandien į jūsų šokius atvyksta gvardijos desantininkai“. Pasakiau jam, kad dėl desantininkų elgesio pasiskųsiu desantininkų vadui Gromovui, ir nuėjau pas savuosius. Aišku, šokiai iš karto buvo atšaukti. Kaimyniniame kaime jų į šokius prieš tai neįleido, todėl jie apmėtė tą trobelę granatomis ir teko atidengti šaulių ginklų ugnį į desantininkus. Kiek vėliau sužinojome, kad į šią brigadą atvyko Gromovas. Už desantininkų „žygdarbius“ brigada buvo išformuota, o Gromovas įvykdė decimaciją – brigada buvo išrikiuota į eilę, ir kas dešimtas rikiuotėje buvo sušaudytas.“
P.S. Įvykis tiksliai verifikuojamas pagal laiką, vadų pavardes, dalinio performavimo įsakymus.
Šaltinis ČIA.
