Įsivaizduokime, kad į mūsų užveistą, išgenėtą, visų taip sergimą ir puoselėjamą sodą lyg niekur nieko ,,įropoja’’ buldozeriai, traktoriai, vyrai su kombinezonais ir benzopjūklais. Be jokio perspėjimo ir leidimo jie čia pradeda triukšmauti ir šeimininkauti kaip savo nuosavame kieme. Ir jame dar iki 22 val. tik gali jaustis ponu pagal įstatymus. Pagal aplinkosauginius nurodymus, netgi sukriošusį medį gali nuleisti ant žemės gavęs patvirtinimą ar raštą.
Kokia būsena apimtų kiekvieną? Užduokime sau pasvarstomąjį klausimą. Ar visų gerbiamoje, protėvių krauju ir prakaitu aplaistytoje šalelėje vyksta juridiškai teisingi ir protingi procesai, ypač susiję su švietimu, kultūra? Apie tai šis mano poleminis straipsnis.
Valstybė be ateities koncepcijos ir vizijos? 30 metų esame nepriklausoma, demokratiniais postulatais ir vertybėmis orientuota šalis. Bet mūsų politikai, iškilus problemoms, iškart teisinasi, kad esame dar nepatyrę, naujokai, – kad tik išvengtų savo atsakomybės. Ne tuos išsirenkame – jie nepateisina lūkesčių, žmonės praranda pasitikėjimą ir pan.
Galbūt ne šventieji lipdo puodus. Bet mums juk reikia gyventi, kurti, maitintis, vystytis, tobulėti čia ir dabar, su esamų politikų sprendimais ir nutarimais. Laukti nebėra kada. Tirpstame, emigruojame, šviesiausi protai palieka valstybę, o į jų vietą Užimtumo tarnyba prisirenka pigių statybininkų – gizelių. Intelektualinio potencialo nebereikia, gyvenama principu ,,skęstančiųjų gelbėjimasis yra jų pačių reikalas’’.
Statistikos departamentas, savivaldybės, galiausiai ministerijos ko gero veda tam tikrą registrą, kiek mokyklų, universitetų, institutų likviduota ir kas dar laukia ateityje. Ar spaudoje surasime bent kokį gaivesnį oro gurkšnį, be gąsdinimų, bauginimų, nežinomybės?
Visose valstybėse priimta, kad savo srityje darbuojasi tik tos šakos profesionalai. Medikai nenurodinėja bibliotekininkams, pastarieji medikams, meteorologams ir taip toliau.
Aš viliuosi, kad šis mano straipsnis įžiebs rimtos diskusijos kibirkštėlę, prisijungs nuomonių pliuralizmui ir daugiau veiklių asmenybių, kad atsakytų į fundamentalią užklausą – kieno potvarkiu, dekretu, aktu Lietuvoje leista į mokslą kištis visai su tuo nieko neturinčius personažus ir ramiai, pasyviai stebėti, kaip jie, išplovę jaunimui smegenėles, dalyvauja komisijose, sprendimų priėmimuose, galutinių verdiktų paskelbimuose.
Kas tokie yra Arvydas Avulis, Robertas Dargis? Ką jie bendro turi su pedagogika, inovacijomis? 2016 metais vienas iš šių ponų brovėsi į Lietuvos edukologijos universiteto auditorijas, kuriose ,,sekė Anderseno pasakas’’, kad verslui svarbios yra idėjos, o ne pinigai, tačiau patys žeria milijardus iš savo užmačių. Pabūkit mecenatais, paremkite merdinčias leidyklas, pavyzdžiui, Tyto Alba. Kodėl mes turime nešti pelną lenkų, latvių, estų poligrafams, kai pas mus nėra lengvatinio PVM tarifo?
Jeigu ne Lietuvos mokslininkų sąjunga, apskritai niekam būtų nė motais, kad visas švietimas rieda į pelkėtą akivarą, kad staiga be jokių atvirų diskusijų, debatų, analizės, apklausos prestižinė Alma Mater, VPU IF, o vėliau ir LEU pavirto neaišku, kokios krypties institucija.
Kokios tolimesnės jos veiklos gairės? Žvėryne puikuojasi Vilniaus kolegija, kuri net nesugeba apibrėžti studijų programų. Štai buvusi VPU IF dekanė, Rusijos ist. lektorė Vida Kniūraitė vadovauja 3 amžiaus universitetui, kur epidemijos metu nutrūko nuotoliniu būdu vykdomas mokymosi procesas senjorams, o istorijos užsiėmimai, kaip teigiama, kartojasi, mat nuobodu, provincijoms jie nebūtini. Matyt, svarbiausia, kad yra surenkamas metinis mokestis, – tai Lietuvoje yra prioritetas.
Ševčenkos g. yra įsikūrę VPU IF ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos filialai, o šalyje realiai neturime nei vienodo metodinio leidinio gvildenti pedagogikos ar andragogikos klausimus. Sužlugo „Dialogas’’, „Mokyklos frontas’’, „Mokykla’’, o ir patys pedagogai ne tik pritingi, bet ir nėra skatinami rašyti vadovėlius, redaguoti pratybų sąsiuvinius – ramiai laukiama pensijų ir valdžios malonės.
Ar istorija pavirto privataus pelno pavainike? Nebijau kritikuoti kolegų. Prašau – argumentuotai, svariai leidžiu bet kuriam piliečiui etine forma ir save sukapoti. Esmė yra tai, kad tiek televizijos, tiek radijo laidose apie tai beveik neužsimenama, vietoj to kviečiami etatiniai pašnekovai, o vedėjai patys paklausia, patys už prelegentus ir atsako.
Nei klaikiausiame sapne negalėjau įsivaizduoti, kad išauš tokia diena, kuomet Vydūno, Maceinos, Šalkauskio idėjos bus perspjautos per petį, o Dariaus Kuolio, prof. Zigmo Zinkevičiaus kurta ir brandinta tautinės mokyklos koncepcija nugrūsta giliai į stalčius ir apsitrauks dulkių sluoksniais.
1993-1997m. konkursas į istorijos studijų vietą buvo 1/5/6, grūstis kaip dabar, karantino sąlygomis, parduotuvėse. Stiprūs docentai kaip Skirius, Batūra, Truska, Gaigalaitė uždegdavo auditorijas orginaliomis paskaitomis, seminarais, jautėsi, kad pedagogų, magistrantų, doktorantų rengimas yra šalies prestižas ir garbės reikalas.
Pamenu, kai 2001 metais dirbau mokslinį tiriamąjį darbą rengiant MLE 3 tomą, nesopėjo nei valdžiai, nei VMI nuplėšti tuos kelis litus iš gaunamo honoraro. Tada dar miestuose stovėjo spaudos kioskeliai, mokiniai pardavinėjo leidinius, nebuvo jokios nuojautos, kad visa tai pavirs muilo burbulu, šnypštalu.
Gal taip reikėjo – ne pirmas politologas, filosofas aiškiai konstatavo, kad sulyg stojimu į ES mūsų autonimiškumas, deja, tapo bevertis. Aš nekvestionuoju tarptautinių normų, teisių, tačiau kaip tik 2004-2005 metais prasideda besaikės reformos dėl reformų, pasigyrimai, kiek reorganizuota, sujungta, kiek dar bus visokiausių makabriškų veiksmų.
Istorikai nulindo pogrindin kaip XIX a. slaptos draugijos kovoje prieš carinę priespaudą – nebėra viešų ataskaitų, knygų apžvalgų viešojoje erdvėje, kvietimo telktis, savanoriauti, kovoti su istorijos perrašinėtojais ir klastotojais.
Istorijos institutas neneša valdžiai pelno, juk kas tie 58 000 eurų per metus, todėl nebereikia tyrimų, archeologinės žvalgsenos, atsiranda mėgėjai-profanai, kurie savavališkai rausia piliavietes, kapavietes, ir, ko gero, be licenzijų?
Kaune istorijos korepetitorių paslaugas atlieka tokia įmonė – Kalba.lt – kurios vadovė neturi gėdos man, profesionaliam humanitarui, redaguojančiam monografijas ir knygas, užklausus atšauti, – nusipirkit namą, tada galėsit pas mus dirbti. Nuolatinės gramatinės klaidos – elektroninio susirašinėjimo vizitinė kortelė iš privataus sektoriaus pusės.
Apie istorikus aš dar atskirai brūkštelsiu kada prie progos, Nikžentaičiui yra tas pats, kad LGGRCT vadovauja panelė Burauskaitė, apgynusi disertaciją apie pokario miškinių naikinimą ir apdergusi Sladkevičių, Sondeckį, Banionį. Valdžiai tokie ,,liokajai’’ yra daug geriau negu vadovautų įstaigai tokie maištautojai kaip, tarkim, Rubavičius? Rasto plaukimo pasroviui principas yra, matyt, visoms pusėms naudingas. Bet ne mokslo aktyvui, patriotams, kurie nori prisidėti keliant šalies mokslo kokybę.
Jeigu ne bendros pastangos (pasiūliau netgi Sąjūdžio steigimą), merkantilistai atims ežerus, upes, tiltus. Žinau, kad sekantis taikinys bus Šiauliai – provincija galbūt pasirodys neperspektyvi, tad po to bus imtasi uostamiesčio.
Tikiu, kad mano publikacija sukels rezonansą akademinėje bendruomenėje, nes galbūt tik po mūšio jau kardais nemojuojama. Kas žino?
Autorius yra istorijos mokslų bakalauras
Tautinės mokyklos koncepciją kūrė L. Jovaiša ir M. Lukšienė. O mokslą visais laikais skatino žmonių žingeidumas ir praktiniai interesai, nuo pat Cheopso piramidės laikų. Tad tai, kiek verslas prisideda prie edukacijos net mokslo slėniuose, priklauso ne nuo verksmingo pliurpimo. o nuo raiškių gebėjimų sužadinti verslo interesą vertybėms ir inovacijoms.
Šaunuolis! Puikus straipsnis! Dabar tikrasis mokslas yra žlugdomas!!! Niekam, nei valdžiai, nei mokslo institucijų vadovams – tai nėra svarbu, nes jiems nesvarbi LIETUVOS kaip valstybės ateitis, o tik pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai, kurie nugula į turtuolių kišenes!!!