Nikžentaitis kreipiasi į mokslininkus, jaunimą, kokius pasiūlymus, alternatyvas gali pasiūlyti gidams, krašto muziejams ir pan. Istorija yra valstybės prioritetas, o ne slapta filomantų draugija.
Periodikos absurdas.
Istorikai niekaip nesugeba priimti paragrafo, kokį stiprų, nuoseklų leidinį jie norėtų matyti su moksleivių, studentų rašinių pasiūla, kolegų iš užsienio patirtimi.
Tai kas dabar nugulę šalia bulvarinių žurnalėlių yra tik trupiniai su stipriais Lenkijos, Čekijos almanachais, laikraščiais. VPU IF turėjo laikraštį su tolimesnės veiklos orientyrais, tarpukaryje šauliai netgi savo oficiozo sulaukė, pradingo- „Žemaičių saulutė“.
Tai vėlgi koks gali būti fondų indėlis, gal patys istorikai gali įnešti solidarumą, honorarų klausimą išspręsti.
Politikų aptarnautojai?
Naratyvo skleisti nenoriu. Pažįstu, pats esu suinteresuotas kuo daugiau jaunų žmonių pritraukti į mokslo diasporą, tarnauti šalies kultūros labui.Tačiau kokią doktriną jie turės, ar jie dabar suvokia kokiu maršrutu pasukusi humanitarinė sfera.
2016 m. žinodamas, kad Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), deja, taps VDU dukterine dalimi, prodekanas, medievistikos korifėjus Aivas Ragauskas dar prakalbo, jog mūsų kolegos istorikai mažiausiai rašo kolektyvinius darbus, publikacijas su užsienio partneriais Europoje, stiprinti tarpdisciplininius mainus.
Kas nuo to pasikeitė, kur matėme lenteles, statistiką, diagramas, ponas Nikžentaitis pateikė bent jau verstines išnašas, citatas.
Žinių radijuje istoriją kuruoja baustas už savo šizofreniškas laidas tūlas šoumenas ir jos vadovui neužtenka proto, drąsos čia organizuoti laidų ciklus su istorikais priešakyje.
Ką perspektyvaus mums siūlo sau algas nusistačiusi LRT?
Toks požiūris, retorika veda niekur. Matau istorijos evoliuciją miglotą, be ekspropijavimo, fakultatyvo tipažas. Jei neatsiras stipri opozicija visokiems biurokratiniais voratinkliais apgaubtiems institutams greitai mokykliniuose vadovėliuose neliks vietos nei Daukantui, nei Šliūpui.