Lietuvos humanitarų bendruomenė, visi mylintys praeitį, jos paveldą prisimena šviesios atminties dėstytoją, docentą, Sąjūdžio epochos idėjinį lyderį- Romą Batūrą.
Šiandieną apie jį deja kalbama tik būtąja nuosaka, amžinybės kelionė žemėje jau pasibaigė.
Mane kaip šios vienos seniausių pasaulyje profesijų atstovą apniko elegija, sentimentai, o kartu sofistinis pamąstymas- kas dar išliko, kas toliau žengs jo pramintu keliu?
Aš su didele pagarba atsimenu šio neeilinio fanato paskaitas, seminarus, skrupulingai konspektuojamus užrašus, turiningas ekskursijas po muziejus, senamiesčius, piliakalnius, laisvės kovų vietas.
Puikus kovų su Ordinu, Aukso Orda profesionalas, paminklų, atminimo šventų reliktų saugotojas.
Nemanau, kad jis iš aukštai stebėdamas kas vyksta Lietuvoje yra laimingu, kai kolegos humanitarai tapo anot prof. Dariaus Kuolio savo kiauto šeimininkais ir nenori pasirodyti viešumoje.
Visokie marginalai, liberalių doktrinų tiražuotojai ketina po plytą išnešti iš LGGRCT, didelį spaudimą patiria Rakutis, Valiušaitis. Ir ką, į jų vietą atsistos ponas Raskevičius su lyčių lygybės programa?
Juk niekas bendrojo lavinimo įstaigose nei žodeliu neužsimina apie Greimą, Šalkauskį, Lukšienę, rašinėlių temos ne apie pasiaukojimą tėvynei, aisčius- bet ką valgiau ir veikiau vasarą?
Ką tokie paistalai skatina, analitinį mąstymą, kūrybiškumą, Daukanto, Narbuto veikalų populiarinimą?
Graudu, kad netgi mokesčių mokėtojų transliuotoju besiskelbianti LRT nesugeba suruošti atminimo popietės pagerbti šį istorijos vertybių vėliavnešį.
Taip yra daug žavaus jaunimo, kurie tikrai atiduos duoklę mokslui ne vien iš materialinės gerovės sumetimų. Tačiau netekus Tylos, Gudavičiaus, Batūros ar bus kas pirštu bakstels į apleistus dvarus, nykstančius architektūros paminklus, chaosą paveldo administravime, kai keturračiai raižo po alkavietes ir visi laimingi, patenkinti.
Tačiau dėstytojo žodžiai, kad ir vienas lauke esi karys, paskutinis prūsas, jotvingis turi suteikti tvirtumo istorijos tyrimų baruose. Nei 1 istorijos klausime negalima padėti išbaigtinio taško.
Dar gyvi praeities liudininkai, šaltiniai, Metrikos duomenys. Tik konsoliduokimės vieningiems darbams be politikų ir verslininkų malonės.
Nebuvo milijonieriumi Daukantas, Ivinskis – juo netapo ir mano buvęs dėstytojas Romas Batūra.
Autorius humanitaras, Lietuvos Mokslininkų sąjungos narys
Padėka Ruslanui Baranauskui už puikų straipsnį apie šviesios atminties dėstytoją, docentą, Sąjūdžio epochos idėjinį lyderį- Romą Batūrą ir kitus mylėjusius LIETUVĄ Šviesuolius . Ačiū Dievui, kad dar yra tokių dorų istorikų, kurie, tikėkimės, toliau žengs jų pramintu keliu ir visiems primins, kad pamiršti savo istorinės .atminties NEGALIMA!
Jaunasis istorikas gana taikliai (ir jau ne pirmą kartą) atkreipė dėmesį į dabartinę apgailėtiną istorijos mokymo ir studijų praktiką, vis labiau virstančią atviru tautos istorijos ignoravimu. Antano Tylos, Romo Batūros ir dar keleto dorų istorikų darbai vis labiau stumiami į užmarštį. Žinoma, tikėtis, kad tokie, kaip Nikžentaitis, Bumblauskas, Šarūnas Liekis pagaliau suvoks savo pareigą, yra naivu. Bet juk ir jaunojoje istorikų bendruomenėje yra dorų tyrėjų. O „nutylėtojų” ar net klastotojų šutvė turėtų suvokti, kad asmeninės atsakomybės prieš valstybės ateitį niekam nepavyks išvengti.
Tai šitie leftistinės kiaulės net nepranešė apie jo mirtį. Valdžia irgi tyli, mat ne ta pakraipa. A. Nikžentaitis irgi nė mur mur, matyt neturi laiko, kurpia antrą pareiškimą prieš LGGRTC.