Mintys po Vasario 16-osios.
Lyg ir minime valstybingumo atkūrimo datą, tačiau pavieniui ir su gedulo žyme. Valdžia laukia mistinio B scenarijaus, kurį dabar sunkina tariamos koronoviruso atmainos, mutacijos. Kolegos istorikai susiskirstę į diasporas ir visiškai neaišku, kas moderuoja šią sritį, kokie braižomi ateities kontūrai, prioritetai, kokiais metodais jaunoji karta bus, o gal ir nebus įtraukta į pilietinės visuomenės kūrimo procesą. Gal to nereikia, liberaliosios jėgos juk pasiekė visišką triumfą ir dominavimą.
Todėl nenuostabu, kad vėliavos kėlimas jau tapo asmeniniu reikalu, nes policija keliuose saugo nematomą priešą koroną nuo pavojingų ofenzyvų, Istorijos institutas deja yra tik iš biudžeto pinigėlius paimanti institucija visiškai numojusi ranka į savo priedermę ir uždavinius.
Prie Rimanto Miknio dar vyko diskusijos, judėjimas, svečių iš kitų kraštų pakalbinimas. Dabar kapinių rimtis ir ramybė.
Uždegti laužą prie Signatarų namų būtų nusikaltimas su BK veika, tuo tarpu kviesti šimtus naivių žmogelių šlovinti Cichanauskają ir Navalną NVSC ir Dulkio ministro leidimo nereikia.
Tas pats išgirtasis VU IF negali šiandien internete vesti paskaitas kartu su studentais, organizuoti tiltus su Islandijos mokslininkais. Tai šalis pirmoji de jure pripažinusi mūsų Nepriklausomybę.
Mūsų užsienio politikos ir diplomatijos siekis nuolatos pyktis su Rusija ir Gruziją pakrikštyti Sakartvelu, daugiau jokių konceptualių idėjų į išganingas galvas nebeateina.
Graikija mus laiko kažkur Latvijos dalimi, nieko nežino olandai kuo esame unikalūs, dar prie prezidentės Grybauskaitės Kataras ragino užmegzti santykius, nemokamai šeichas įteikė laikrodį brangų, ten nemokama medicina, vanduo, nafta. Ne…
Lankstumas, pragmatizmas ne šio pasaulio vertybė ir transformacija.
Todėl viešojoje erdvėje visai nesijaučia, kad Vsario 16-oji šventė, turime prisiminti signatarus, Lietuvos Tarybos nuopelnus, Basanavičiaus indėlį į tautos gerovę.
O koalicija trina rankomis ir valiūkiškai šypsosi. Jiems demoso laikymas už apynasrio yra išlikimo ir garbės garantu. Tik kokios nuotaikos bus 2022m, kai savivaldybių rinkimuose rinkėjus galės prisikviesti dūdomis ir trimitais.
Graudoka… Tačiau bent mokslo atstovai viliasi, kad šis susvetimėjimas, takoskyra yra paskutinis lašas abejingumo jūroje.
Pažiūrėsime…
Graudu ir dar kartą graudu, kad kai kurie lietuviai taip tolsta nuo istorinės atminties, žinoma, padedant tokiems, kuriems visai nerūpi mūsų LIETUVOS ateitis, o tik pinigai ir dar kartą pinigai jų galvose, ir kurie, kaip įmanydami, juodina mūsų TĖVYNĘ, patriotus – partizanus, valstybinę kalbą, šeimas ( vyras ir moteris) !!!
Iškabintos vėliavos, o ką švenčiam?
Prieš 30 metų grupė žmonių išdrįso mesti iššūkį bolševikams ir atsiskirti nuo jų imperijos. Pagarba jiems už tai.
Bet po kelių metų beveik tie patys žmonės įkišo mus į dar baisesnę sąjungą. Kaip sakė Kudirka: „už trupinį aukso, už gardaus valgio šaukštą” paguldė Lietuvą po Briuselio antkode.
Todėl anokia čia šiandien ir šventė.
Lietuviai apskritai neturi normalių nepriklausomybės švenčių, nors švenčiam jas beveik kas mėnesį.
Vasario 16-os karta iškovojo nepriklausomybę, bet patys be vienintelio šūvio ją ir prakniso 1940 metais.
Apie kovo 11 jau sakiau.
Liepos 6 – Mindaugo karūnavimas. Vyrukas spjovė į pagonišką indoeuropiečių civilizaciją, kad galvažudžiai vakarų civilizatoriai užmaukšlintų jam karūną. Irgi, mat, nuopelnas. „Ėjimo į Europą” pradininkas, tik kojas bučiavo ne Briuseliui, bet Romai.
Tai ką švenčiam?
Labai primityvūs klausimai ir dar primityvesni jų komentarai! Analfabetas juos rašė ar koks troli, o gal mokinukas iš 8b klasės?
Ne iš vieno ūkininko girdėjau, kad net gyvuliai- avinai, kiaulės jaučia, kai jas varo skersti. O kas tų lietuvaičių galvose, kai „koalicija trina rankomis ir valiūkiškai šypsosi. Jiems demoso laikymas už apynasrio yra išlikimo ir garbės garantu” (demosas tai senovės Graikijos nekilmingi piliečiai). Persiuntinėju „Poziciją”, kurioje spausdinami straipsniai apie šių dienų opiausias valstybės problemas, nepriklausomybės gynėjams, kariuomenės kūrėjams, kitiems save laikantiems patriotais asmenims. Na ir kas iš to? Ogi visi elgiasi blogiau negu demosai, nes net komentarų nesugeba parašyti. Štai praeitoje Seimo kadencijoje buvo vaizduojama, kad seimūnams rūpi kariuomenės kūrėjai savanoriai, nepriklausomybės gynėjai, bet pasirodo, kad tai kontorai labiau rūpėjo šunų ir kitų gyvūnų gerbūvis, todėl jie beveik per vieną naktį sukurpė Įstatymo pataisą ir ją priėmė, o tiems, kurių dėka valgo duoną su sviestu, laiko neužteko. O kaip šio Seimo sudėtis, gal pradėjo mylėti patriotus? Pažiūrėjau Laisvės kovų ir istorijos atminties komisijos posędžio transliaciją internetu, tai iš jo juokas pro ašaras. Kadangi posėdis vyko nuotoliniu būdų, tai susidarė toks įspūdis, kad dalyvavo tik mažuma., nes, matomai, ir šioje kadencijoje patriotai rūpi nedaugeliui. Tik V. Rakutis ir E. Jovaišas, mano nuomone, verti pagarbos. Kiti apie karių savanorių tarnybos ypatumus, apie gynėjus nusimano kaip … apie drbesis. Na o kaip sureagavo demosai? Ogi ponų karininkų, kariuomenės kūrėjų, nepriklausomybės gynėjų organizacijos pasielgė kaip ir priklauso demosams.
Vaikeli, nuskriaustas. Užjaučiam! Ir suprantam, bet negalima viską suvesti tik į vieną tašką! Taip, perfrazavus vieną skambią frazę, galima būtų šiandienos situaciją apibūdinti taip: Nusivilimas klaidžioja po Lietuvą!”