Rūta Janutienė: „Žurnalistika kvailių šalyje“

Prieš kelias savaites visi Lietuvos žurnalistai ieškojo mergaitės, kuriai dėdė su kauke užklijavo burną, įkišo į automobilio bagažinę, o ji sėdėjo ant galinės sėdynės ir prašėsi išvaduojama. Ir tik vienintelis dešimtmetis riteris su žaisliniu pistoletu apšaudė pagrobėją, peršovė jam akį ir mėgino išvaduoti princesę, todėl jį pakvietė net į Nacionalinę televiziją ir apklausė visos Lietuvos akivaizdoje.

Visą tą laiką nė vienas Lietuvos žurnalistas neįjungė vadinamojo kritinio mąstymo, o senais terminai – sveiko proto, ir nesuabejojo… Berašydama ir betransliuodama apie krūtų didinimą ir riebalų nusiurbimą, mūsų vienbalsė, unisoninė žiniasklaida nepajuto, kaip jai nusiurbė smegenis. Visai kaip toje pasakoje apie Pinokį, kurį nuveža į kvailių salą ir paverčia asiliuku. Ir nereikėjo nei hibridinio karo, nei svetimųjų pasijungimo prie viešosios erdvės kolektyvinio proto. Žurnalistai, paskutiniame viešųjų ryšių eksperimente su ja įrodė, kad ketvirtoji valdžia Lietuvoje mirė.

Viešojoje erdvėje, kuri prieš trisdešimt metų buvo laisvos minties namai, skirtingų nuomonių mūšio laukas, saugomas sarginių tiriamosios žurnalistikos šunų, dabar gyvena dresuoti tarakonai. Jie maitinasi interesų grupių maisto atliekomis, kaulija iš valdžios pinigų, o kai reikia paklausti kokio Ulvydo, ar tikrai Grybauskaitė jam prisipažino, kad mokėsi KGB mokykloje, kaip smagiai pastebėjo Kristupas Krivickas, ima ir užspringsta tos Grybauskaitės po kaklu pakabintu ordinu.

Lyginti dabartinę žurnalistiką ir tą, kuri tarnavo Sovietų Sąjungą griovusiai Lietuvai, apskritai yra nekorektiška. Net prieš porą dešimtmečių visas žiniasklaidos „priemones“ suvienijantys susitarimai kažkurį vieningai pulti, o kitą – kelti ir šlovinti, nebuvo įmanomi. Skaitytojas, žiūrovas dar buvo ponas ir jam unisonas pjovė ausį, nes priminė sovietinę minties nelaisvę ir kėlė alergiją.

Dar prieš 10 metų buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad žinių vedėja ar vedėjas išverstų kibirą neapykantos ant nemylimo politiko socialiniuose tinkluose, o tada eitų į ekraną skaityti naujienų.

„Tais laikais“ žinios vis dar stengdavosi išlaikyti objektyvumo, nešališkumo, balanso regimybę. Šiandien tokie vedėjai pirma pila pamazgas, tada šypsosi žiūrovams, gauna prezidentinį ordiną ir išeina dirbti milijardieriui krautuvininkui. Prieš 30 metų būtų kilęs skandalas. O dabar? Dabar – aplodismentai. Gerai „pardavė“. Ką? Žodžio nelaisvę, kurią gina, lyg tai būtų laisvė.

Ir kaip rotavirusas arba dabar madingas koronavirusas, šitas nelaisvės virusas sklinda akimirksniu. Geriausias paskutinis pavyzdys buvo D.Grybauskaitės dvaro režisieriaus pasakojimas, kaip ji jį cenzūravo, todėl neleido užsiminti apie „tulpių paštą“ ir mokslus KGB mokykloje. Maža to, kad tai išgirdęs Tapinas teišstenėjo „mhm“ ir pakeitė temą. Jis tą vaizdo įrašą įdėjo į jutubą, o viešoje erdvėje neatsirado nė vieno žurnalisto, kuris paklaustų to kito, nesuderinto, klausimo ta pačia tema.

Daug nuodingiau šitas veikimas pasireiškia politikoje, kai žiniasklaida jau visai atvirai veikia kaip interesų grupių agentas. Buvo toks nutikimas su Edmundu Jakilaičiu. Jis įsiveržė į „Nuogos tiesos“ studiją, kurioje buvo kalbama apie korupciją Nacionaliniame transliuotojuje, kuriame šimtatūkstantinius užsakymus dalijosi Audriaus Siaurusevičiaus draugų ratelis, į kurį įeina ir verslininkas „Edma“, tuo metu į savo šeimos svirną „investavęs“ 200 tūkst. eurų Europos Sąjungos lėšų.

Jakilaitis tada klausė Agnės Širinskienės, kada Karbauskis pasiaiškins dėl rusiškų trąšų importo. Tas geras klausimas taip ir liko neatsakytas. Tada Jakilaitis pamėgino paaiškinti, kodėl jo grupė draugų tas trąšas prisiminė tik tada, kai Karbauskis ėmė aikštytis prieš prezidentūrą. Juk apie tai buvo žinoma laiku, kai rinkėjai dar tik sprendė, balsuoti už tuos „valstiečius“ ar ne. Ir tik tokie „patriotai“ apie tai filmavo, rodė – rodė, filmavo. „Net pats nežinau…“ – sutrikęs pasakė Jakilaitis.

O aš žinau: interesų grupėms, su kuriomis artimai draugauja Jakilaitis ir kiti mažiau gabūs „laisvės“ pardavėjai, reikalinga ne tiesa, o „kompromatas“, ne žurnalistas, o šantažistas.

Jiems reikia pažeidžiamų, šantažui pasiduodančių, įtikinėjimui paklūstančių, todėl valdomų, politikų. Tokių, kuriems tereikia paskambinti prieš balsavimą ir jų kortelė staiga „sugenda“. Jiems reikia tokių politinių lyderių, kurių žmonos darželis vis dar veikia užgrobtoje valstybinėje žemėje, o meilužė vis dar tiksi kaip sulėtinto veikimo bomba kur nors Rygoje.

Jų grobis nėra paviešinta tiesa. Jų kapitalas yra nuslėptos paslaptys. Štai todėl koks nors Šarūnas Černiauskas nematė problemos, kai viena klaviatūra „trolino“ Grybauskaitės dvarą ir jos „Independensą“ demaskavusį Artūrą Skardžių, o kita – renka kompromatą viešųjų ryšių bendrovei, aptarnaujančiai premjerą. Grybauskaitė Černiauskui ordiną nusegė, tačiau Ulbinaitė savo panegirikoje viršininkei už „trolinimą“ pagyrė…

Ir žinote, ką? Sovietmečiu tą minties priespaudą pakęsti buvo daugiau „priemonių“: buvo „Laisvės radijas“ ir „Amerikos balsas“, buvo politiniai anekdotai ir žmonių bendrystė, tylaus priešinimosi per gamtosaugą, paminklosaugą tinklai, iš kurių galiausiai išaugo Sąjūdis. Dabar to nėra. Nėra anekdotų. Juos pakeitė klaikių patyčių kampanijos. Yra mėginimai ginti medžius, vilkus, paveldą, kuris vieningai marginalizuojamas, nes „marginalai“ kėsinasi į „pinigų įsisavinimą“.

Tiesa, yra pastangų atkurti bendrystę. Ir jeigu tai nepavyks, mūsų visuomenė subyrės. Liks tik interesai. Tik verslas. Ir nieko asmeniško, tikro, savo, to, ką paveldėjai iš mamos, iš senelių, iš karžygių tautos. Neliks Lietuvos.