2025-01-09, Ketvirtadienis
Naujienlaiškis

Rūta Lankutė. Mažosios Lietuvos kultūros paveldas be jo tiesiog neįsivaizduojamas

 Egiptietiška lova

Šiemet sukanka 177-eri metai nuo Hugo Šojaus, garsaus visame Pamaryje žmogaus, gimimo. Be galo didelis šio istorinio regiono patrioto ir mecenato indėlis į krašto ekonomiką, gamtosaugą, kultūrą. Tuo akivaizdžiai įsitikini, lankydamasis viename garsiausių Šilutės miesto objektų – Hugo Šojaus dvare.

Istorinė tai vieta, menanti 1721 – uosius metus, kai Rytų Prūsijoje vienas po kito buvo kuriami valstybiniai dvarai ir konkurso keliu skiriami generaliniai nuomininkai jiems tvarkyti. Tokių „laikinų šeimininkų“ dvaras, apie kurį rašysime, turėjo ne vieną. Paskutinis dvaro šeimininkas Hugo Šojus šias valdas įsigijo visai nuskurdintas. Mat prieš tai dvarą nuomoję valdytojai ūkiškai tvarkėsi nekaip ir prisidarė skolų. Ypač įsiskolino vienas iš dvaro nuomininkų, Eduardas Radkė: jo skolos siekė tiek, kiek bendras anuometinių Klaipėdos ir Šilutės miestų dvejų metų biudžetas. Tad įsigyti tokį „nuskurdėlį“ buvo nemenkas iššūkis. Tik to, matyt, Hugo Šojus nebijojo. Jo galvoje brendo planas: kai tik pavyks likviduoti įsiskolinimus, dvaras turės virsti tikru meno ir kultūros židiniu!

Mergvakario sietynas

Pagaliau sulaukta tikro šeimininko!

Hugo Šojus buvo išsilavinęs žmogus. Jo tėvas buvo pirklys, Klaipėdoje turėjo savą laivininkystės kontorą, taigi ir 1845-aisiais gimusiam sūnui siekė suteikti kuo daugiau žinių. Jaunasis Hugo buvo išsiųstas į Berlyną studijuoti agronomijos ir po studijų sugrįžo namo. Agrarinių mokslų ragavusiam vyrui užteko supratimo, kad tuos išsinuomotus 1500 hektarų apdirbti bus itin sunku, taigi sau pasiliko tik dalį žemės, o likusią panaudojo kur kas racionaliau. Aštuonis sklypus jis paskyrė statyti valstybiniams pastatams, o kitą žemę padalino sklypeliais ir geromis sąlygomis pardavė naujakuriams. Planas pasiteisino: valdžia, mūrydama statinius dvaro žemėje, pirko iš H. Šojaus dvaro plytinės plytas, leisdama jam neblogai uždirbti.

Valdant Hugo Šojui buvo atnaujinti dvaro pastatai, o miestui skirtose žemėse išdygo ligoninė, mokykla, bažnyčia, buvo įrengta turgaus aikštė.

Skolas naujasis dvaro šeimininkas likvidavo neįtikėtinai greitai – per metus. Merdintis ūkis ne tik atsigauna, bet ir ima klestėti, keldamas krašto materialinę būklę. Tačiau svarbiausia – jis virsta Mažosios Lietuvos kultūros ir meno židiniu. Čia lankosi daug garbių žmonių – artistų, mokslininkų, politikų. Istorikai mini čia buvus J. Basanavičių, K. Grinių, A. Smetoną, T. Ivanauską, taip pat Vokietijos kronprincą. Atvykusiuosius stebino dvare kaupiami istorijai vertingi daiktai – baldai, rūbai, senoviniai buities reikmenys, žemėlapiai, herbariumai, knygos ir kiti spaudiniai. Hugo Šojus domėjosi etnografija, tautosaka, botanika, daug keliavo. Sukauptos vertybės netrukus tapo dvare įkurto muziejaus eksponatais. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte!

Puošnieji delmonai

Didis gamtos mylėtojas

Botanikų draugijai priklausęs Šilutės dvaro šeimininkas labai mylėjo augalus, taigi juos puoselėjo, padedamas profesionalių gamtininkų ir biologų. Specialistų patariamas, nusausino Šyšos upės pakrantę ir pylimais apsaugojo būsimą žaliąją zoną. Hugo Šojus svajojo apie angliško tipo parką ir šią svajonę įgyvendino. Iš pradžių dvarininko paliepimu buvo iškasti trys tvenkiniai, nutiesti vamzdžiai vandeniui nutekėti į upę ir išgrįsti pasivaikščiojimo takai. Parke pasodinta per pusantro šimto įvairių rūšių ir veislių medžių bei krūmų. Daugelio augalų daigai buvo išauginti dvarui priklausančiuose šiltnamiuose.

Kuriant parką, medžiai buvo sodinami abiejose upės pusėse, o upės krantai sujungiami pėsčiųjų tiltais. Atsirado promenada – pasivaikščiojimui skirtas kelias. Beje, parkas niekada nebuvo uždara zona, skirta tik dvarininko ir jo svečių reikmėms. Juo galėjo naudotis visi apylinkės gyventojai. Vėliau 26 hektarus puikiai sutvarkyto miško tipo parko iš Hugo Šojaus įsigijo Šilutės bendruomenė, o savo aštuoniasdešimties metų jubiliejaus proga dvaro šeimininkas miestui dovanojo promenadą. Šitaip susiformavo Miesto parkas.

Šilutės dvaro teritorijoje buvo pastatyti du namai, skirti apsigyventi žaliąsias zonas prižiūrintiems darbuotojams. Viename buvo apsistojęs sodininkas, kitame – pagalbiniai sodo ir parko darbininkai. Dvaro šeimininkas negalėjo patikėti angliško tipo parko tvarkymo bet kam – jis pasikviesdavo sodininkystės mokslus baigusių specialistų. Darbuotis jiems tekdavo ir parke įrengtuose šiltnamiuose.

Ant sienos ir jo žmonos nuotraukos

Daug kas išliko neabejingų žmonių dėka

Žinoma, muziejus šiandien ne toks, koks buvo anais, Hugo Šojaus, laikais, ne visus dvarininko sukauptus eksponatus pavyko išsaugoti – negailestingos istorijos girnos malė ir žmonių likimus, ir jų aplinką. Muziejus itin nukentėjo karo pabaigoje, kai dvare apsistojo sovietų armijos kariai. Tie tai jau nieko negailėjo – knygomis kūreno krosnis, o iš antklodžių ir skarų kojoms darėsi autus, nes juk kojinių neturėjo. Pramogaudavo kareiviai, badydami portretuose įamžintų žmonių akis arba pjaustydami drobes.

Laimei, dalį knygų pavyko išsaugoti. Čia pasidarbavo žinomas bibliotekininkas Levas Vladimirovas, kažkada mokęsis su Hugo Šojaus anūkais. Sužinojęs apie tokį vandalizmą, jis nusisamdė sunkvežimį ir į jį sukrovė likusias knygas. Dabar jos saugomos Nacionalinės M. Mažvydo ir Mokslų akademijos bibliotekų fonduose.

Pokario metu dvaro rūmai buvo pritaikyti švietimo reikmėms: čia buvo rengiami įvairaus profilio žemės ūkio specialistai. Žinoma, kai kas pastate buvo išgriauta, sienų freskos uždažytos ir t.t. Tačiau rūmai išliko, ir tai svarbiausia! Kai, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, čia buvo vėl nuspręsta atkurti muziejų, po keliais storais dažų sluoksniais restauratoriai aptiko puikią sienų tapybą. Freskas pavyko atkurti, tad šiandien lankytojai gali gėrėtis šiomis įspūdingomis salių puošmenomis. Pavyko išsaugoti dalį autentiškos grindų dangos, originalius laiptus, duris. Tačiau svarbiausia – kad, nepaisant istorinių kataklizmų, išliko daug dvare buvusių autentiškų daiktų: interjero reikmenų ir ankstesnio muziejaus eksponatų. Tai – didelis dvaro prižiūrėtoju po karo dirbusio šio krašto patrioto Martyno Toleikio nuopelnas. Kraštotyrininkas, istorijos gerbėjas, šis žmogus rastus vertingus daiktus buvo sukrovęs palėpėje ir niekam ten neleido net nosies įkišti. Šitaip pastogėje ir buvo išsaugoti autentiški dvaro reikmenys, o 1948-aisiais jie perėjo Lietuvos Mokslų akademijos žinion. Istorinės relikvijos buvo perkeltos į miesto centre stovėjusį pirklio Riterio namą, kuriame įsikūrė Šilutės kraštotyros muziejus. Ten jis gyvavo nuo 1949 iki 2015 metų balandžio, iki buvo restauruotas Šojaus dvaras.

Gal iš tokių puodelių damos gerdavo kafiją?

Iš naujo steigiant muziejų, pasistengta surankioti ir po kitas vietas išsibarsčiusius dvaro daiktus. Iš partijos rajono komiteto atkeliavo trys senovinės rokoko stiliaus spintelės, iš Naumiesčio – minkštų baldų komplektas. Atrestauruoti baldai užėmė savo vietas salėse, o naujai atgimę paveikslai – ant sienų.

… Lankytojus svetingai pasitinkantys Hugo Šojaus muziejaus gidai įdomiai pasakoja apie kiekvieną eksponatą. Visų atėjusiųjų akys neabejotinai nukrypsta į egzotišką lovą, kurios galvūgalis ir kojūgalis išraižyti egiptietiškais simboliais. Gal keliones mėgęs dvarininkas ją atsivežė iš Egipto, o gal iš kokios Vakarų Europos šalies? Tokios lovos buvo gaminamos ir europietiškų meistrų. O štai kita lova, uždengta baldakimu – tokia trumpa, kad joje vargiai tilpsi išsitiesęs. Pasak ekskursijos vadovų, anksčiau žmonės buvo įpratę miegoti beveik sėdėdami, taigi daug kur galima išvysti tokių „trumpulių“. O ir posakis „karste išsitiesęs prisigulėsiu“ buvo gajus.

Senovinės raižytos skrynios, piešiniais išgražintos medinės spintos, indaujos, rankšluostinės, laikrodžiai – buities daiktų kolekcijos išties gausios. Jos dar sykį liudija, koks neabejingas etnografijai ir kultūros paveldui buvo šio dvaro šeimininkas. Kai kuriuos daiktus lankytojai apskritai regi pirmą sykį, nes jie tik Mažosios Lietuvos regionui būdingi. Štai delmonai – siuvinėtos ar kitaip dekoruotos kišenės, kurias moterys juostelėmis prisirišdavo prie savo juosmens. O štai perdrobuliai – puošnios šalių dalys; štai itin originalus mergvakarių sietynas, išdabintas paukšteliais ir skambaliukais. Tokie sietynai naudoti tik per mergvakarius ir tik Mažojoje Lietuvoje. Jie buvo kabinami žemai prie stalo, į juos šeimininkai įdėdavo žvakes ir jas uždegdavo. Po to buvo atveriami langai, žvakių liepsna skersvėjyje suplazdėdavo, o skambaliukai suskambėdavo. Visa tai simbolizuodavo būsimą santuokinę laimę tai, kurios garbei mergvakaris ir buvo rengiamas.

Beje, senuosius eksponatus yra papildę ir ne tokie seni, jau iš sovietinių laikų. Juos į muziejų atneša vietos gyventojai, renka dabartiniai muziejininkai. Štai beveik prieš dešimtį metų buvo pradėti eksponuoti praeities medicinos reikmenys

Iš buvusių 17 dvaro pastatų yra išlikę 11, keturi iš jų dabar priklauso muziejui. Buvusias arklides nuomojasi verslininkai, o ankstesnėse karvidėse veikia amatų centras, darbuojasi restauratoriai ir vyksta edukaciniai užsiėmimai. Pastarieji organizuojami ir tarnams priklausiusiame namelyje.

Lietuvininkų stalas

Jo rūpinimasis gimtojo krašto gerove stebino visus

Hugo Šojus buvo vedęs tėvo draugo, irgi laivininko bei pirklio Johano Šulco dukterį Merę Džeinę ir susilaukęs trejeto vaikų. Žmonai anksti mirus, juos augino vienas. Jauniausias sūnus Arnoldas žuvo prie Verdeno Pirmojo pasaulinio karo metais, duktė Elena, ištekėjusi už lenkų kilmės vokiečių inžinieriaus Valterio Rogovskio, gyveno Achene, Vokietijoje, palikuonių, kiek žinoma, ji neturėjo. Anūkų tėvui padovanojo tik vyriausias sūnus Erichas, gydytojas, vadovavęs Šilutės ligoninei, pastatytai tėvo dvaro žemėje. Jis buvo vedęs šveicarę Eleną Hauser, viešbučio savininko dukrą ir susilaukęs trijų sūnų – Vernerio, Giunterio ir Hugo. (Šiuo metu Vokietijoje gyvena šios giminės atžalos. 2001-aisiais į Lietuvą aplankyti savo giminei kažkada priklausiusio dvaro buvo atvykęs Hugo Šojaus provaikaitis Ralfas. Susipažino su aplinka, sužinojo daug naujo, bet net neužsiminė norįs atsiimti savo teisėtą turtą. Atvirkščiai – vėliau muziejų dar papildė kai kuriais eksponatais).

Pirmasis Hugo Šojaus įsigytas dvaras buvo ne šis, o Lėbartuose esantis, suteikęs jam teisę vadintis dvarininku ir aktyviai įsitraukti į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. 1881 m. jis tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, 1884-aisiais buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurioje išdirbo beveik 35 metus. Jo iniciatyva buvo įsteigti Žemės rūmai.

Senovinės juostelės, į kurias merginos įausdavo tekstą

Rūpinimasis savojo krašto gerove stebino Hugo Šojaus amžininkus. Jis priklausė penkioms kultūros ir mokslo draugijoms, veikusioms Tilžėje ir Karaliaučiuje, buvo aktyviai įsitraukęs į Tilžės lietuvių literatūrinės draugijos veiklą. Ši draugija vienijo lietuvių raštijos ir tautosakos rinkėjus. Gimtoji Hugo Šojaus kalba buvo vokiečių, tačiau jis mokėjo kalbėti angliškai ir prancūziškai, kalbėjo ir lietuviškai, laisvalaikiu užrašinėjo lietuviškas dainas, priežodžius ir patarles. Šio kultūros šviesuolio surinkta medžiaga yra svarus indėlis į šio krašto lietuviškos tautosakos pažinimą. Beje, už nuopelnus Klaipėdos krašto kultūrai ir ūkiui 1922 metais Karaliaučiaus universitetas Hugo Šojui suteikė filosofijos mokslų garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį.

Po Hugo Šojaus mirties dvaras buvo atitekęs jo vaikaičiui, kuris per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją.

Hugo Šojaus muziejuje vyksta daugybė pažintinio pobūdžio užsiėmimų. Jų temos parinktos taip, kad būtų įdomu ir jaunam, ir pagyvenusiam. Šių dienų muziejus pats ugdosi sau lankytojus, ir tai puiku.

Ligoninės, pastatytos ant Hugo Šojaus žemės, nuotr.

Onos Nosevičienės nuotraukos

 

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF.

 

1 KOMENTARAS

Komentarai nepriimami.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Prof. Jonas Grigas. Atsinaujinanti energija

Atsinaujinančios energijos kilimas Pastaraisiais metais atsinaujinanti energija tapo karšta tema Lietuvoje ir pasaulyje. Lietuva daug investuoja į ją. Susidomėjimą...

Antanas Staponkus. Kada Lietuva turės valstybės laikrodį?

Lietuvos mokslų akademijoje (Vilnius, Gedimino pr. 3) 2025 m. sausio 14 d., 15–17 val., rengiamas Lietuvos sostinės Vilniaus...

Vladimiras Laučius. Išlaidos gynybai: ar šuolis pateisins lūkesčius?

Naujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai iki 4,5 proc. BVP. Suprantama, jog toks augimas...

Edvardas Čiuldė. Švytėjimas

2017 m. kovo 1 d. Įpusėjęs spindulinio gydimo kursą nusprendžiau mokytis angų kalbos daug rimčiau nei visais kitais kartais,...