Maždaug prieš savaitę buvo paskelbta apie vienos didžiausių šalies bendrovių – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ (LE) vadovo – Daliaus Misiūno atsistatydinimą. Daugeliui energetikos sektoriaus naujienas sekančių žmonių šis p. Misiūno sprendimas buvo gana netikėtas. Bendrovė įgyvendino savo strategiją, įgyvendino verslo vizijas ir, ko gero, buvo vadinama viena skaidriausių šalies valstybės valdomų įmonių. Net bent dviejų Seimo kadencijų politikai LE rodė pavyzdžiu, kaip esą turėtų būti valdymo, efektyvumo ir skaidrumo požiūriu sutvarkomos kitos. Pavyzdžiui, neskaidrumo etalonu tapusi kita valstybės bendrovė – „Lietuvos geležinkeliai“.
Visi šie komplimentai nereiškia, kad LE veikla nebuvo kritikuojama. Konkurentai viešai abejojo ir tebeabejoja LE įgyvendinamais kogeneracinių jėgainių Vilniuje bei Kaune projektais, įtariai vertino p. Misiūno tariamą ar tikrą įtaką Vyriausybės rūmuose: buvo pusbalsiu kalbama, esą p. Misiūnas Gedimino g. 11 esančiame pastate Vilniuje turėjo milžinišką įtaką šios ir buvusios vyriausybių laikais, kad galėjo suorganizuoti, kad LE reikalingi įstatymų projektai Seimą pasiektų ministrų kabineto vardu. Dėl šios neformalios įtakos susikirtęs su tuometiniu premjeru Algirdu Butkevičiumi turėjo atsistatydinti energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.
Palyginus su šiomis problemomis, priekaištai, virtę LE pusėn paskutinį mėnesį, buvo gal net ne tokie reikšmingi. Vienai kadencijai pasibaigus, buvo iš naujo formuojami LE valdymo organai – Stebėtojų taryba, valdyba ir įmonės administracija. Procesas įklimpo Finansų ministerijai (šios ministerijos reguliavimo sferoje jau daugiau nei 4 metus yra LE) skiriant įmonės stebėtojus. Buvęs šios institucijos lyderis, verslininkas Šarūnas Kliokys, kaip teigiama, „neperėjo teisėsaugos filtro“. Neoficialiai žinoma, kad p. Kliokys dėl kažkokių priežasčių ne iki galo nedeklaravo savo viešus ir privačius interesus, tačiau to nepaisydamas tvirtino LE viešuosius pirkimus.
Be vieno iš penkių numatytų stebėtojų gal net nieko nebūtų įvykę (taip iš tikrųjų ir buvo – LE Stebėtojų taryba iš keturių narių šią savaitę jau tvirtino įmonės Valdybą), tačiau kritinis komunikacijos šiukšlių kiekis viešojoje erdvėje radosi, kai informacija apie p. Kliokį, kuri buvo pateikta tik Finansų ministerijai, nutekėjo į viešumą, o p. Misiūnas buvo iškviestas apklausti liudininku į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Šioje fabulos vietoje nebeišlaikė jautri finansų ministro Viliaus Šapokos siela, kuris p. Misiūnui, mano turimomis žiniomis, pasakė, kad prieš kelias dienas pareikšta galimybė pasitraukti yra esą ne pats blogiausias variantas. Nes šešėlių aplink bendrovę radosi per daug.
Todėl p. Misiūnas pasitraukė. Viena vertus, be durų trankymo, kita vertus, kaip man pasirodė su juo bendraujant tą pačią dieną, be pasiryžimo keisti savo sprendimą, jeigu būtų mėginama jį perkalbėti. Išeitų – priežastis nelabai aiški ir gal neverta tokio žingsnio. Tačiau man asmeniškai sprendimas atrodo patrauklus. Jeigu LE ligi šiol buvo laikoma skaidria, sektina įmone, jos dabar jau buvęs vadovas tą aukštą standartą pasitraukdamas tik įtvirtino. Iš esmės be nuostolio įmonei ir atrodo, kad be nuostolio savo reputacijai, nepaisant kas gi paaiškėtų tada, kai Finansų ministerija savo jėgomis imsis vaikyti aplink LE susirinkusius šešėlius.
Tiesą sakant, po šio precedento labai laukiau, kuo baigsis rugsėjo 12 d. kolegų iš Delfi.lt paskelbta informacija apie tai, kad Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis Seimo narys Jonas Varkalys „atsitiktinai“ vyko į savo rinkimų apygardą Plungėje kartu su besiaiškinančiais, kodėl Susisiekimo ministerija įpareigojo institucijas peržiūrėti miesto kelių tiesimo konkurso rezultatus. Tenderio, tarp kurio laimėtojų buvo ir p. Varkalio žmonai priklausanti įmonė „Plungės Jonis-S“. Plungės savivaldybės mero Audriaus Klišonio pozicija skyrėsi – jis tvirtino, kad dėl konkurso viskas yra okay. Delfi.lt žurnalistai taip pat skelbia, esą Vyriausioji rinkimų komisija turi informacijos, kad per 2016 metų Seimo rinkimus A. Klišonis J. Varkalio kampanijai paaukojo 2 tūkst. eurų. Kaip liberalas liberalui.
Ponas Varkalys tvirtina neįžvelgiąs jokio interesų konflikto, nes jo vizitas Plungėn „tik sutapo“ su pretenzijomis „Plungės Joniui-S“, nors bendrovė yra didžiausias Plungės rajono savivaldybės administracijos tiekėjas, nuo 2004 metų įvykdęs viešųjų pirkimų už daugiau nei 10 mln. eurų. Tiesa, bendrovės akcininkas ir vadovas buvo ne p. Varkalio žmona, o jis pats.
Prisimindamas per paskutinius dvejus metus dėl Liberalų sąjūdžio (LRLS) veikėjų kilusias problemas, neradęs visiškai jokios LRLS vadovų reakcijos į šį incidentą oficialioje LRLS interneto svetainėje (išskyrus tai, kad p. Klišonis tapo Plungės liberalų lyderiu), drįstu teigti, kad šiuo atveju regime visiškai kitokį skaidrumo, požiūrio į politinę etiką, standartą.
Nebent kriminalinis kontekstas liberalams įgriso taip giliai, kad jie, nepaisydami pažadų atitinkamai reaguoti į kiekvieną savo bendrapartiečių kluptelėjimą, nusprendė nebekreipti dėmesio. „Šunys loja. karavanas eina“. Tai tegul aš šiuo atveju pabūsiu tuo lojančiu į tyrus šuneliu. Tik abejoju, ar LRLS pasirinkta taktika nereaguoti yra teisinga. Teflono šarvų jie tikrai neturi.
