Puikus, nors ir nelengvai paskaitomas advokato Ryčio Satkausko kritinis straipsnis apie ką tik priimtą Tautinių mažumų įstatymą. Deja, Dobrovolskos išsilavinimo stoką atpirko begalinis jos akiplėšiškumas ir Seimo abejingumas.
Straipsnyje argumentuojama, kodėl priimtasis (bet prezidento dar nepasirašytas) įstatymas yra ne tik įžūliai skirtas vien lenkų mažumai, bet ir dar kartą parodoma, kad Seimo Teisės departamentas dirba kvalifikuotai, bet politiniai sandoriai viršija sąžiningumo kriterijų.
Šis straipsnis – tai gaivus vėjo gūsis, rodantis, kad, deja, tik politiniai parsidavėliai vaizduoja, kad nesuvokia, kokį prastą įstatymą priėmė.
Neturiu vilties, kad jį stabdys prezidentas, jis dar nė karto nieko nepadarė dėl lietuvybės, bet tikiuosi, kad naujos sudėties Seime bus galima vėl kelti klausimą dėl įstatymo koregavimo. Nes dabartinė įstatymo redakcija įtvirtina lenkiškų mokyklų amžinumą Lietuvoje.
Laima
Lapkričio 7 d. Seime priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Tai dar kartą primena, kad lenkų mažuma Lietuvoje diskriminuojama mažiausiai.
Įstatyme perrašyti tarptautiniai tautinių mažumų apsaugos principai nekelia abejonių ir nereikalauja komentarų. Jie yra ir buvo taikomi tiesiogiai ir iki įstatymo priėmimo. Nors Seime buvo džiaugiamasi įstatyme pateiktu tautinės mažumos apibrėžimu, jo trūkumas nacionaliniuose aktuose taip pat nebuvo jaučiamas. Apibendrinant, įstatymas įrėmina 7 straipsnyje įtvirtintą pagrindinio išsilavinimo teikimą lenkų kalba.
Straipsnio 2 dalies formuluotė nustato: „Valstybinėse ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose įstatyme, kurių nuostatuose (įstatuose) įteisintas tautinės mažumos kalbos mokymas arba mokymas tautinės mažumos kalba <…> garantuojamas tautinės mažumos, kurios rėmimas numatytas Lietuvos Respublikos dvišalėse ar daugiašalėse tarptautinėse sutartyse su Europos Sąjungos valstybėmis, kalbos, kuri yra oficiali Europos Sąjungos kalba, mokymas arba ugdymo procesas vykdomas šia tautinės mažumos kalba <…> užtikrinant lietuvių kalbos mokymą.“ Garantiją mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos (nenurodant privačiose ar valstybinėse mokyklose) numato Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 14 str. Lenkijoje lietuvių kalba mokoma vienoje vidurinėje mokykloje ir trijose pradinėse.
Nors Vyriausybė ne kartą akcentavo, kad apie mokyklų rusų kalba uždarymą nėra diskutuojama, kitų tautinių mažumų teisės į mokymą jų kalba bendro ugdymo mokyklose naujajame įstatyme nėra įtvirtinamos. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis taip pat pažymi, kad bus rengiami tik lenkų kalba dirbantys mokytojai.
Konstitucija nenustato šios lenkų tautinės mažumos privilegijos. Priešingai, Konstitucijos 29 str. nurodo, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucijos 45 straipsnis nustato, kad tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Visoms tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.
Teisingumo ministerijos parengtas teisės aktas nepanaikina turimų teisių, tačiau garantuoja tik vienos tautinės mažumos teisę į valstybės remiamą švietimą gimtąja kalba. Kyla klausimas dėl tokios privilegijos teisėtumo ir pagrįstumo. Derinant naujojo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijos teisės departamentas pastebėjo, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos (ES) teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų.
Europos Tarybos Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijoje (1992 m.) apibrėžiamos regioninių ir mažumų kalbų skatinimo ir apsaugos gairės, o UNESCO konvencijos dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (2005 m.) 7 straipsnyje teigiama, kad „Šalys siekia savo teritorijoje sukurti aplinką, kuri asmenis ir socialines grupes skatintų: kurti, gaminti, skleisti, platinti ir naudotis savo pačių kultūros raiška <…>, įskaitant mažumoms priklausančius asmenis“. Konvencijoje taip pat primenama, kad kalbų įvairovė yra svarbi kultūrų įvairovės dalis, ir dar kartą patvirtinama, kad švietimas atlieka pagrindinį vaidmenį saugant ir skatinant kultūros raišką. 1960 m. UNESCO konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityje – dar vienas teisiškai privalomas tarptautinis dokumentas, kuriame nustatyti pagrindiniai teisės į švietimą elementai. Konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją švietimo srityje ir išreiškia švietimo galimybių lygybės principą.
Teisę į tautinių mažumų švietimą reikia vertinti iš šių dienų realijų. Šiandien suprantama, jog turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp įvairių susijusių interesų, pavyzdžiui, asmenų, kurie gali būti nuskriausti dėl vyriausybės lingvistinių preferencijų ar teisėtų valstybės interesų, pavyzdžiui, finansinių ar žmogiškųjų išteklių trūkumo. Tarptautiniai dokumentai neišskiria prioritetinių kalbų ar mažumų. Priešingai, juose įtvirtintas diskriminacijos pagal gimtąją kalbą draudimas.
Tarptautiniai dokumentai neišskiria prioritetinių kalbų ar mažumų. Priešingai, juose įtvirtintas diskriminacijos pagal gimtąją kalbą draudimas.
ES Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu draudžiama diskriminacija dėl rasės, tautinės kilmės, religijos, priklausymo tautinei mažumai, taip pat dėl kalbos. Jos 22 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę. Tai patvirtina ir konkrečios diskriminacijos draudimo iniciatyvos, pavyzdžiui, ES Tarybos pamatinis sprendimas dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija.
Su ksenofobija turime bėdų. Kaip paaiškina Morta Vidūnaitė, Lietuvos valstybė tebegyvena prisiėmusi amžinos aukos vaidmenį, rasizmas ir ksenofobija glūdi posovietinės visuomenės pasąmonėje. Tautinių bendrijų skirstymas į naująsias, istorines, europines ir tas, kurios remiamos politiškai pagal sutartį su kaimynine valstybe, tai tik patvirtina.
ES teisės aktai, įskaitant Tarybos rekomendaciją (2018/C 195/01) dėl bendrų vertybių, įtraukaus švietimo ir europinio mokymo aspekto propagavimo, kuria siekiama stiprinti socialinę sanglaudą ir prisidėti prie kovos su didėjančiu populizmu, ksenofobija, nesantaiką kurstančiu nacionalizmu ir dezinformacijos sklaida, Tarybos rekomendaciją (2019/C 189/03) dėl visapusiško požiūrio į kalbų mokymą ir mokymąsi, kurios 14 konstatuojamojoje dalyje daroma aiški nuoroda į regionines ir mažumų kalbas, Komisijos komunikatą dėl Europos švietimo erdvės sukūrimo iki 2025 m., kuriuo Valstybės narės raginamos peržiūrėti mokykloms skirtą kalbų politiką ir pateikia sąvoką „kalbinis sąmoningumas“ kuri apima praktiką dvikalbiuose ir daugiakalbiuose regionuose, kuriuose mokoma vietos, regioninių ar mažumų kalbų kartu su kitomis mokomosiomis kalbomis, 2020–2030 m. ES romų lygybės, įtraukties ir dalyvavimo strateginį planą, nekelia abejonių dėl vienodos visų tautinių mažumų kalbos vienodos vertės.
Draudimas diskriminuoti dėl kalbos ir panašios lygiateisiškumo nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pagrįstas ir nesavavališkas kalbines lengvatas. Tai neturi įtakos valstybės galimybei pačiai nustatyti savo valstybinę kalbą ar kalbas, tačiau tai reiškia, kad bet kokia kalbos politika, pirmenybė ar draudimas turi atitikti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje. Įstatymas, skirtas vienos tautinės mažumos kalbos apsaugai, negali būti laikomas atitinkančiu šiandienos reikalavimus.
Įtraukiose visuomenėse svarbi ir individuali, ir visos mažumos tautinė tapatybė. Tai pasakytina ir apie kalbos, kaip kalbinių mažumų, kaip bendruomenių, tapatybės žymens svarbą. Europos žmogaus teisių konvencijos 14 str. nedraudžia valstybei narei skirtingai elgtis su grupėmis, siekiant ištaisyti „faktinę nelygybę“ tarp jų, tačiau tokie veiksmai turi būti pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis. Priimant įstatymą jos nebuvo įvardytos.
Pozityvi diskriminacija, suteikianti galimybę į bendrojo ugdymo paslaugas mažumos kalba, taip pat privalo vertinama per įtraukumo prizmę. Kaip diskusijoje dėl mokymo rusų kalba minėjo tuometis švietimo ministras Gintautas Jakštas, „galima matyti, kokia dalis išlaiko tris valstybinius brandos egzaminus, kas yra būtinybė norint studijuoti aukštajame moksle. Matome milžiniškus skirtumus, matome skirtumus ir realybėje – kiek studijuoja aukštajame moksle, kiek paskui dirba aukštos kvalifikacijos darbus po studijų baigimo. Įstatymas suteikia pagrindo manyti, kad bendrasis ugdymas lenkų kalba – išimtis, o lenkiškai besimokantys vaikai nenusipelno aukštojo mokslo ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių profesijų.
Nors Seimas atmetė pagrįstas Teisės departamento pastabas dėl atitikties Konstitucijai, tikėtina, kad šis klausimas bus keliamas ir toliau. Lygių galimybių įstatymas nurodo, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tiriamas lygių galimybių pažeidimas – tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės. Privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmenims įvardijamas kaip netiesioginė diskriminacija. Žinoma, pagrindinis įstatymo atitikimo Konstitucijai garantas – Konstitucinis Teismas.
Įstatymas, skirtas vienos tautinės mažumos kalbos apsaugai, negali būti laikomas atitinkančiu šiandienos reikalavimus.
Daugiau skaitykite https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2409018/rytis-satkauskas-tautiniu-mazumu-istatymas-grazinantis-i-praeiti
Rytis Satkauskas yra advokatas
