Jeanine Santucci, JAV Šiandien
Ant aukščiausių Saulės sistemos ugnikalnių, esančių netoli Marso pusiaujo, pirmą kartą aptiktas ankstyvas ryto įšalas, kuris pakeitė tai, ką planetos mokslininkai manė žinantys apie Marso klimatą.
Pasak pagrindinio tyrėjo Adomo Valantino, Brauno universiteto Žemės, aplinkos ir planetų mokslų departamento doktoranto, šis atradimas rodo, kad „Marsas yra dinamiška planeta” ir kad kieto pavidalo vandens galima rasti visose Marso platumose. A. Valantinas vadovavo šiam darbui, kai buvo Berno universiteto (Šveicarija) doktorantas.
Šią savaitę žurnale „Nature Geoscience” paskelbtame tyrime mokslininkai teigia, kad šaltis rodo, jog Marse yra mikroklimatas, o unikalus klimatas vyrauja ugnikalnių krateriuose – įdubose, esančiose vulkaninių kalnų viršūnėse. Šaltis leidžia mokslininkams geriau suprasti vandens ciklą Raudonojoje planetoje.
Įšalas Marse buvo aptiktas naudojant Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovo „Trace Gas Orbiter“ spalvinio ir stereografinio paviršiaus vaizdavimo sistemą (CaSSIS). Mokslininkai pirmą kartą pastebėjo įšalą nuotraukose, padarytose šios sistemos. Siekdami patvirtinti atradimą, jie pasinaudojo kitais duomenimis iš ESA orbitinio aparato „Mars Express“, kuriame yra kamera ir spektrometras, taip pat duomenimis iš to paties „Trace Gas Orbiter“.
Ši nuotrauka, kurioje užfiksuotas įšalas, buvo padaryta aukščiausio Saulės sistemoje kalno – Olimpo kalno (Olympus Mons) – ankstyvą rytą vietiniu Saulės laiku. Atradimą paskelbė ir patvirtino ESA/DLR/FU Berlin komanda, kuriai vadovauja Adomas Valantinas.
Mokslininkai pirmą kartą aptiko įšalą nuotraukose, padarytose Europos kosmoso agentūros palydove „Trace Gas Orbiter” esančia spalvinio ir stereografinio paviršiaus vaizdavimo sistema (CaSSIS). Valantinas sakė, kad šie vaizdai buvo patvirtinti naudojant kitą ESA orbitiniame aparate „Mars Express” esančią kamerą ir spektrometrą, taip pat esantį aparate „Trace Gas Orbiter”.
Komanda išanalizavo tūkstančius vaizdų ir atliko kompiuterinį modeliavimą, kad patvirtintų įšalo egzistavimą.
Ką netikėtas atradimas pasako apie Marso klimatą?
Valantinas sakė, kad mokslininkai nesitikėjo pamatyti šalčio ties planetos ekvatoriumi, nes atmosfera ten sausa, o paviršiaus temperatūra šilta, palyginti su likusia planetos dalimi. Įšalas gali būti ženklas, kad senovinis klimatas tame regione pasižymėjo didesniu kritulių ir sniego kiekiu, todėl ant ugnikalnių susidarė ledo sankaupos.
Įšalo sankaupos ant ugnikalnių kraštų buvo pastebėtos tik ankstyvą rytą, o atšilus orams jos grįžta į atmosferą garų pavidalu, sakė Valantinas. Krateriuose, kurie visada buvo saulėti, įšalas nesusidarė. Įšalas susidaro dėl to, kaip oras cirkuliuoja virš ugnikalnių.
„Tą patį reiškinį galima pastebėti Žemėje, kur žiemos metu atsibudę ryte ir išėję į sodą matote plonas, balkšvas įšalo nuosėdas ant žemės, o vėliau po pietų, jei šviečia saulė, jos išnyksta”, – sakė jis.
Tarso regione, kur buvo rastas įšalas, yra ir didžiausias žinomas Saulės sistemos ugnikalnis Olympus Mons, kurio aukštis siekia 16 mylių. Jo kraterio plotis siekia 50 mylių, ir, NASA duomenimis, jo viduje tilptų visos Havajų salos.
Marso Arsia Mons dugne esantis krateris buvo užfiksuotas keturiose nuotraukose, padarytose skirtingu metu šaltą rytą.
Tyrėjai nustatė, kad šaltis yra plonas – maždaug žmogaus plauko pločio, tačiau plačiai paplitęs. Ugnikalnių krateriusoe esantis vanduo, kuris šaltuoju Marso metų laiku kiekvieną dieną keičiasi tarp paviršiaus ir atmosferos, galėtų užpildyti 60 olimpinio dydžio plaukimo baseinų, t. y. apie 150 000 tonų vandens.
Kodėl užtruko taip ilgai, kol buvo aptiktas įšalas? Langas jį pastebėti buvo siauras, nes šaltuoju Marso metų laiku jis atsiranda tik ankstyvais rytais, – Europos kosmoso agentūros pranešime spaudai sakė Valantinas.
„Trumpai tariant, turime žinoti, kur ir kada ieškoti efemerinio įšalo. Taip jau nutiko, kad atlikdami kitus tyrimus jo ieškojome netoli ekvatoriaus, tačiau nesitikėjome jo pamatyti Marso ugnikalnių viršūnėse!” – sakė Valantinas.
eu.usatoday.com
