S.Arlauskas. P.Urbšys nepažeidė etikos – jis gynė Konstitucijoje įtvirtintas vertybes

Lietuvoje sukelta eilinė isterija dėl Seimo nario Povilo Urbšio išsakytos kritikos liberalų frakcijos adresu: Seimo narys paprieštaravo, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą pristatytų šio projekto iniciatorė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kadangi ji laukiasi kūdikio.

Nuo senų laikų žmonių požiūris į nėščią moterį ir elgesys būdavo ypatingas. Aplinkiniai jai neleisdavo nervintis ir vargintis, stengdavosi sukurti maksimalų komfortą ir patogumus. Nėštumo metu moteris turi vengti santykių aiškinimosi, skandalų, nemalonių situacijų – bloga nuotaika ir nervingumas persiduoda vaikui. Kad vaikas gimtų psichiškai sveikas ir gerai protiškai išsivystęs, medikai pataria būsimai motinai vengti stresų ir barnių, kontroliuoti savo pojūčius ir emocijas.

Akivaizdu, kad esamoje būklėje medikai nerekomenduotų parlamentarei veltis į politinius ginčus. Todėl viešojoje erdvėje sukelta isterija dėl P.Urbšio elgesio atrodo neįtikinamai ir skatina ieškoti tikrųjų šio skandalo priežasčių, kitaip sakant, kas slypi Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisose, kad viešojoje erdvėje buvo sukelta tokia pasipiktinimo audra?

Šia tema dalijasi mintimis teisės filosofijos profesorius dr. Sauliaus Arlauskas.

S.Arlauskas. P. Urbšio Seime išsakyti žodžiai pavirto kaltinimais parlamentarui ir viešu pasipiktinimu tuo, ko jis realiai nesiekė, nutylint tai, ką P.Urbšys pasakė arba norėjo pasakyti. O jis siekė pasakyti paprastą dalyką: Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia priimti įstatymą, kuris leidžia nutraukti žmogaus gyvybę. Mokslo pripažinta, kad apvaisintas kiaušinėlis – embrionas – yra žmogaus gyvybės pradžia. Kaip tik tokios pradėtos gyvybės apsaugą numato galiojantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Regis, ginčytis nėra dėl ko, tik reikia įsigilinti ką konstituciškai svarbaus Seimo narys siekė pasakyti.

Seimo narė V.Čmilytė ir jos kolegos sugalvojo, kaip šį įstatymą patobulinti. Iš tikrųjų embriono saugojimas (kaip ir kiek laiko jis gali būti saugomas) yra sudėtinga problema. Tačiau bet kuriuo atveju neturime pamiršti, kad embrionas – tai pradėta žmogaus gyvybė. Taigi į kilusį skandalą Seime reikėtų žiūrėti per gyvybės apsaugos konstitucinį imperatyvą ir tada paaiškėtų, kad P. Urbšio žodžiai neverti skandalo.

Tačiau labiausiai kelia nerimą, kad po išpūstu skandalu slepiasi tikrai skandalingas dalykas – V. Čmilytės siūlomame įstatymo projekte atsiranda registruotos partnerystės institutas, kurio nei Konstitucija, nei kiti LR įstatymai nenumato. Projekte rašoma, <kad embriono donorystė yra draudžiama, išskyrus atvejus, kai donorystei yra naudojamas lytinių ląstelių banke laikomas embrionas, pasibaigus nustatytam embriono saugojimo terminui <…> arba pasibaigus santuokai ar registruotai partnerystei, ir yra abiejų sutuoktinių (sugyventinių) (embriono donorų) sutikimas dėl embriono panaudojimo donorystei>.

Taigi po „dūmų uždanga“ siekiama paslėpti kitus tikslus – įstatymo lygmeniu „prastumti“ registruotos partnerystės idėją. Su Pagalbinio apvaisinimo įstatymu tarsi savaime suprantamą dalyką mums mėginama įpiršti, jog Lietuvos Konstitucija gina registruotą partnerystę.

Kai kam gal neaišku. Registruota partnerystė teisių požiūriu iš esmės reiškia santuoką, alternatyvą santuokai, tik pavadinta kitais žodžiais. Skirtumas vienas: santuoka sudaroma vyro ir moters laisvu sutarimu ir valstybė privalomai ją registruoja, o partnerystė gali būti sudaroma ir tarp tos pačios lyties asmenų, bet valstybė pagal Konstituciją neturi pareigos ją registruoti.

Bet LR Konstitucija partnerystės nenumato…

S.A. Visa siūlomų Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų dvasia atspindi revoliucinį požiūrį į mūsų Konstitucijoje saugomas vertybes. Revoliucinį todėl, kad konstitucinių vertybių skalė per 25 Konstitucijos galiojimo metus nepasikeitė – vienos lyties asmenų santuoka ar partnerystė, leidimas įstatymu nutraukti gyvybę Konstitucijoje nenumatyta. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad 1992 m. Lietuvos žmonės, referendume balsavę už Konstituciją, balsavo už tai, jog šeimą gali sukurti vienos lyties partneriai, kad valstybė turi pareigą registruoti ne tik vyro ir moters santuoką, bet ir dviejų vyrų ar moterų partnerystę, kad žmogaus gyvybė nėra aukščiausia vertybė, aukštesnė net už žmogaus laisvę tą gyvybę sunaikinti?

Natūralu, kad Konstitucijoje yra taip, kaip pasakė sveikas suvereno protas Konstitucijos priėmimo metu. Konstitucijos aiškinimas neiškreipiant suvereno valios ne tik retorinis klausimas.Konstitucijos aiškinimas neiškreipiant suvereno valios ne tik retorinis klausimas. Tai teisės principas, net, galima sakyti, šalies Aukščiausio įstatymo garbės klausimas. Joks Konstitucijos aiškintojas neturi teisės iškreipti suvereno – Konstitucijos autoriaus – valios.

Taigi P.Urbšio pasipriešinimas N. Čmilytės teikiamam įstatymo projektui nėra vien  etikos problema siaurąją žodžio prasme. Iš esmės tai kova dėl Konstitucijos saugomų vertybių. Tokia vertybė yra šeima ir jos kūrimo pagrindai, nes šeima, sukurta vyro ir moters santuoka, yra ypatinga.

Mano nuomone, įstatymo pataisų autoriai galėjo pasiremti 2017 m. birželio 27 d. portale „Delfi“ profesorius Vytautas Mizaro straipsnio „Tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos (atsakymas prof. S. Arlauskui)“ viešai paskleista ideologija.

Štai V. Mizaro žodžiai: „tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos, plaukia iš Konstitucijos normų sisteminio ir Konstitucijos kaip vientiso teisės akto aiškinimo“.

Pasirodo nesvarbu, kas ir kaip, kokia seka Konstitucijoje parašyta. Svarbu, kaip konstitucinių vertybių visumą supranta ir aiškina tam įgaliotas subjektas – kalbamu atveju – Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kūrėjas.

Anot V. Mizaro, kur kas aukštesnis, net aukščiausias Konstitucijos tikslas – leisti Lietuvos piliečiui gyventi kaip nori, to reikalauja personalistinis požiūris kaip Konstitucijoje ginamų žmogaus teisių filosofija. Personalizmas, sako V. Mizaras, „grindžiamas asmens laisve priimti jo gyvenimui svarbius sprendimus, lygybe bei asmenine atsakomybe <…> Dėl to ir teigiu, kad tos pačios lyties porų teisė į šeimos gyvenimą, pirmiausiai, grindžiama jų prigimtine teise į orumą bei lygiateisiškumu, plaukiančiu iš Konstitucijos“.

Nesunku suprasti, kad su tokia konstitucinių vertybių filosofija galima pateisinti viską, ko individas geidžia, pvz., teisę mirti (eutanaziją), nes individui taip geriau. Teisę nutraukti ne tik embriono, bet ir negimusio vaisiaus gyvybę ir, suprantama, teisę tuoktis su savo lyties atstovu, nes to nori du individai. Pagaliau įteisinti galbūt ir zoofiliją, nes to nori individai, nes reikia gerbti jų orumą. Suprantama, jog tokia žmogaus teisių filosofija veda į absurdą, ja vadovaujantis galima pateisinti bet ką. Tuo būdu Konstitucija, kaip aukščiausių žmogaus gyvenimo tikslų deklaracija, tampa bevertė.

Ar Jūs manote, kad P.Urbšys siekė ne tik apsaugoti kolegę nuo pavojingų politinių rietenų?

S.A. Nėra abejonės. Jis gynė konstitucines vertybes ir atstovavo tiems rinkėjams, kurie jį išrinko ir kuriems jo pažiūros yra suprantamos, kaip sveiko proto aksiomos. Taigi P. Urbšys, bent savo rinkėjų ir Konstitucijos kūrėjo – suvereno – akivaizdoje yra nuoseklus ir sąžiningas. Ar gali sąžiningas parlamentaras nesipriešinti gyvybės naikinimo įstatymui, kai Konstitucijos 19 straipsnis kategoriškai draudžia priimti gyvybę leidžiantį naikinti įstatymą? Ir svarbiausia, kad gyvybės apsauga Konstitucijos saugomų žmogaus teisių sąraše yra pirmoji, aukščiausia. Juk ši konstitucinė vertybė įpareigojo mus panaikinti ir mirties bausmę!

Daugelis žmonių taip plačiai nemąsto. Juk Pagalbinio apvaisinimo įstatyme kalbama tik apie embrioną…

S.A. Kaip jau minėjau, V.Čmilytės siūlomos pataisos skelbia konstitucinių vertybių revoliuciją. Konstitucijos tekste surikiuota vertybių seka pasirodo nereikšminga aiškinant atskirų teisinių naujadarų, tokių kaip registruota partnerystė, konstitucingumą. Svarbu, kaip sako V. Mizaras, kad du žmonės, nepaisant jų lyties, nori būti santuokoje.

Kad Konstitucija ne kempinė, kurią galima gniaužyti, kaip tik nori, rodo ne tik gyvybės išskirtinė apsauga. Pažvelkime į Konstitucijos preambulės pirmuosius žodžius „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“. Ar galime abejoti, kad tauta atkūrė savo valstybę tam, kad ji gyvuotų per amžius? Taigi kokiu moraliniu ir teisiniu pagrindu galima aiškinti Konstitucijoje įrašytą žmogaus orumą ir laisvę kaip laisvę gyventi tik sau, nepasišvenčiant tautos ir valstybės interesams?

Konstitucijos 38 str. skelbia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį“. Kokios išminties reikia, kad suvoktume, jog Konstitucijoje vienos lyties santuoka ar jos alternatyva – registruota partnerystė – nenumatyta?

Taip ir norisi pasakyti revoliucionieriams: jūs lengvabūdiškais Konstitucijos aiškinimais siekiate iš esmės ją perrašyti. Ar Jums patiems to reikia? Ar to reikia Jūsų artimiesiems, juo labiau – visiems Lietuvos žmonėms? Kalbate apie laisvę, orumą. Ar gali būti laisvas ir orus žmogus be ryšių su draugais, šeimos nariais, savo kraštu, valstybe ir pasišventimo tam? Ar tai laisvė, kai nėra jokių ilgalaikių saitų su kitu – kitos lyties partneriu? Ar galima laisvė, ar yra gyvenimo prasmė, kai esi brangus tik pats sau?

Netiesa, kad vienos lyties asmenų santuokų (registruotos partnerystės) pripažinimo reikalauja tarptautinė ar Europos Sąjungos teisė. Pagal Europos Sąjungos teisę šeimos santykių reguliavimas yra valstybių vidaus reikalas. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat numato, kad šeimą kuria vyras ir moteris.

Vadinasi, viešoje erdvėje nuolat keliamais skandalais iš esmės siekiama pridengti revoliucinius vertybinius pokyčius? Ar nemanote, kad tokių „maskuojančių“ skandalų ateityje gali būti daugiau? Ir kokią matote išeitį?

S.A. Jei iš tiesų Seime ar Konstituciniame Teisme imta abejoti, kokia vertybių skalė įtvirtinta Konstitucijoje, tai nemanipuliuokime Konstitucijos sąvokų turiniu ir pirmiausiai pagal Konstitucijoje nustatytą jos keitimo procedūrą įtvirtinkime registruotą partnerystę Konstitucijos tekste, po to teikime ordinarinius įstatymus, saugančius vienos lyties asmenims teisę tuoktis. Tokiu būdu išvengsime melo, būsime sąžiningi patys sau ir piliečiams.

Reiškia, ir Seimo Pirmininkas, siūlydamas P.Urbšio elgesį vertinti etikos komisijai, pasikarščiavo?

S.A. Dėl to net nėra abejonės. P.Urbšys ne tik atstovavo savo rinkėjams ir jų požiūriui į pradėtą gyvybę, bet ir gynė fundamentalią konstitucinę prievolę gerbti pradėtą gyvybę. Nerimą kelia įsivyraujanti praktika, kai valstybei moraliai pasišventęs žmogus tampa moralinio ar net teisinio persekiojimo auka.